Knyga, užgimusi iš ilgesio pasauliui, kuriame vis dar gyvename

Ar grožinis kūrinys dažnai priverčia mus permąstyti savo kasdienybę? Turbūt kiekvienas skaitytojas atsakys savaip. Žinoma, nuostabu, jei literatūra pajėgi paskatinti mus naujai pažvelgti į save, kad ir kaip naiviai tai skambėtų. Na, o kiek šiuo požiūriu gali būti įtaigūs vadinamieji postapokaliptiniai kūriniai?
Knygos viršelis
Knygos viršelis / Rašytojų sąjungos leidyklos nuotr.
Temos: 2 Literatūra Knygos

Jie, sakytume, iš fantazijos srities ir kartais atrodo, kad tėra skirti pagąsdinti, bet, pripažinkime, juk neretai juose tikrovės daugiau nei kasdienio gyvenimo realijų kupiname „buitiniame“ romane. Be to, pasaulio po katastrofos vaizdas įspėja, užgauna jautriausias sąmonės stygas ir kviečia ilgėtis to, kas prarasta. Todėl neatsitiktinai rašytoja Jessie Burton, kalbėdama apie naujausią Emily St. John Mandel romaną „Vienuolikta stotis“, prisipažino, kad ši trikdanti, išradinga ir jaudinanti knyga privertė ją ilgėtis pasaulio... kuriame ji vis dar gyvenanti. O būrys literatūros kritikų jai antrino teigdami, kad šis puikus romanas kviečia mus ne baimintis dėl pasaulio pabaigos, o vertinti tą malonę, kurią mums duoda šiandiena.

Viena pagrindinių romanų herojų Kirsten niekada nepamiršo to vakaro, kai Arturas Leanderis, garsus Holivudo aktorius, vaidindamas „Karalių Lyrą“ scenoje patyrė širdies smūgį... Kaip tik tuo metu ėmė sklisti žinios apie keistą gripą, kilusį Gruzijoje. O po kelių savaičių pasaulis neatpažįstamai pasikeitė...

Ant jos rankos ištatuiruota „Išgyventi – nėra svarbiausia“. O kas gi svarbiausia tada, kai, rodosi, nebelieka nieko, kuo gyveno žmogus?

Praėjus dviem dešimtmečiams Kirsten su nedidele aktorių grupe, vaidinančia Šekspyrą ir grojančia, keliauja po žlugusios civilizacijos griuvėsius. Jie vadina save Keliaujančia Simfonija ir stengiasi išsaugoti meno bei žmoniškumo likučius. Kirsten mažai ką pamena iš buvusio gyvenimo. Ant jos rankos ištatuiruota „Išgyventi – nėra svarbiausia“. O kas gi svarbiausia tada, kai, rodosi, nebelieka nieko, kuo gyveno žmogus?

Į šį daugialypį klausimą ir stengiasi atsakyti Emily St. John Mandel, Niujorke gyvenanti kanadiečių kilmės rašytoja, keturių romanų autorė. Kaip prisipažino viename interviu, ji sąmoningai atsisakė vaizduoti patį pasaulio pabaigos vyksmą, nes po jos išlikę žmonės vienaip ar kitaip gyvens toliau – o apie tai ir derėtų kalbėti.

Romanas „Vienuolikta stotis“ apdovanotas Arthuro C. Clarko ir Toronto knygų premijomis, pristatytas JAV nacionalinei knygų ir PEN/Faulknerio premijoms. Kūrinį metų knyga išrinko tokie leidiniai kaip „The Washington Post“, „San Francisco Chronicle“, „Chicago Tribune“, „Entertainment Weekly“, „Time“ ir kt. Kūrinys visame pasauly greitai surado savo skaitytoją, jis išverstas į 28 kalbas. O ieškodami populiarumo priežasčių, pamėginkime kartu su autore įsivaizduoti: „Nebėra valstybių, sienos nebesaugomos. Nebėra interneto. Nebėra žiniasklaidos, slinkimo per nesibaigiančias svajonių ir drovių vilčių litanijas, priešpiečių rinkinių nuotraukas, pagalbos šauksmus ir pasitenkinimo proveržius, naujienas apie vedybas ir skyrybas su sveikų arba sudaužytų širdžių piktogramomis, planus susitikti, maldavimus, skundus, troškimus, meškiukų arba pipirų kostiumais aprengtų kūdikių Helovino nuotraukas. Nebėra skaitymo ar kitų gyvenimo aptarinėjimo, padedančio pasijusti lyg ir ne tokiam vienišam. Nebėra avatarų.“

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Testas.14 klausimų apie Kauną – ar pavyks teisingai atsakyti bent į dešimt?
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs