Rašytojos brolis menininkas Gintautas Grušas ją iliustravo savo akvarelėmis. Knygą išleido leidykla „Lapas“.
„Grožis ir Heizelis“ – tai istorija apie du paprastus šunis ir juos priglaudusią Meilę. Gimę tolimoje Malaizijoje, kur visada vasara, su Meile jie kraustosi į naujus namus Keturių Metų Laikų Mieste. Šunys išgyvena daug sunkių pokyčių, kol išmoksta džiaugtis tuo, kas yra, užuot liūdėję dėl to, kas prarasta. Tai pasaka apie Gerą Gyvenimą, kurį pamatyti kasdienybėje kviečia šunys. Reikia tik įsiklausyti ir leisti jiems kalbėti.
Gabija ir Gintas pasakoja apie bendrą kūrybinį procesą, apie Grožį ir Heizelį – Gabijos šunis, įkvėpusius parašyti šią knygą.
– Skaitytojams gerai pažįstami jūsų romanai „Neišsipildymas“ ir „Stasys Šaltoka“, o „Grožis ir Heizelis“ – pirmoji knyga vaikams. Kaip kilo idėja rašyti jaunesnei auditorijai?
Gabija Grušaitė: Maniau, kad mano šunų istorija labai įdomi ir ją reikia papasakoti. Iš to kažkaip natūraliai kilo mintis, kad tai turėtų būti iliustruota knyga, o ši idėja vedė prie dar aiškesnio pavidalo – knygos vaikams. Galutinis rezultatas – knyga ir vaikams, ir suaugusiems.
– Skaitydama „Grožį ir Heizelį“ galvojau, kad tai knyga, kurią vaikai gali skaityti drauge su tėvais, nes ji kelia gana sudėtingas temas ir gali pradėti pokalbį. Gabija, galbūt šios knygos rašymo procesas tapo pokalbiu su savo vidiniu vaiku?
Gabija: Įdomus klausimas, bet galiu pasakyti, kad šitos knygos rašymas, palyginus su romanų rašymu, buvo pats smagiausias. Galbūt todėl, kad knyga yra šmaikšti, taip pat teksto mažiau negu romane, kur tenka dirbti su keliais šimtais puslapių, juos nuolat redaguoti. Rašant „Grožį ir Heizelį“ buvo labai smagu dirbti su iliustracijomis ir dialogais.
Man pačiai atsiskleidė nauja mano pusė. Nežinau, ar tą pusę būtų galima pavadinti vidiniu vaiku, nes ši sąvoka asocijuojasi su psichoterapija, kažkokia trauma. Turbūt ta naujoji mano pusė siejasi su tiesiog paprastu gyvenimo džiaugsmu, kurį visi šunų šeimininkai patiria kiekvieną dieną, kai šuo pasitinka iš pačio ryto ir yra tiesiog laimingas gyvendamas. Šuniui
nereikia jokių priežasčių būti laimingam. Ši knyga ir yra apie džiaugsmą. O šunys turi pareigą priminti žmonėms, kad džiaugsmas nesibaigia, net jeigu suaugi.
Šuo sustato žmogų į vietas, įžemina.
– Abu kuriate skirtingose plotmėse – literatūroje ir dailėje. Kaip atrodė bendros kūrybos procesas? Ar kilo iššūkių?
Gintautas Grušas: Iššūkių būna visada, bet pats kūrybinis procesas iš tikrųjų buvo labai malonus. Mes dirbome komandoje ir tai buvo labai įdomu, nes nė vienas nežinojome, kur tai nuves. Labai įdomi patirtis, nes tiek Gabijai kaip rašytojai, tiek man yra paprasčiau dirbti po vieną. O atsidūrimas komandoje visgi tampa kažkuo nauju.
Gabija: Tai pirmas projektas, kurį mes kūrėme kartu su Gintu. Žinoma, labai svarbu, kad Gintas pažįsta mano šunis, tad ir turėjo viziją, kaip jie turėtų būti vaizduojami. Aišku, buvo ir netikėtumo momentų, pavyzdžiui, iki pat paskutinės akimirkos nežinojome, koks bus viršelis, ir, manau, tiek man, tiek Gintui galutinis rezultatas yra siurprizas gerąja prasme.
Gintautas: Taip, padėjo tai, kad pažįstu šunis Vis dar atsimenu, kaip teko juos vežti pas veterinarus ir Malaizijoje, ir Lietuvoje.
Tiesa, kai gyvenau Malaizijoje, buvo vienas įdomesnis nutikimas. Vieną dieną, kai tapiau, man paskambino Gabija, sakydama, kad turiu kuo greičiau grįžti. Grįžęs matau, kad ji labai sunerimus, aplink jovalas daiktų, tarp kurių ir mano sugraužtas pasas.
Tuo metu dar nesupratau situacijos rimtumo, bet Malaizija tikrai tolimas kraštas ir gauti naujus dokumentus buvo iššūkis. Iš pradžių net galvojau, kad keliausiu su tuo sugraužtu pasu. Bandžiau išskristi iš Malaizijos į Tailandą ir man pavyko, bet grįžtant nebenorėjo įleisti atgal. Buvau užstrigęs, kol išdavė dokumentą su leidimu pasidaryti naują pasą per trisdešimt dienų ir grįžti į Lietuvą. Tokia istorija, kaip šuniukas Heizelis pasidarbavo.
Gabija: Šuniukai tuo metu buvo labai jauni, o Gintas buvo palikęs pas mane savo daiktus, tad jie apgrauždavo viską, ką tik galėdavo surasti – tai minima ir knygoje. Ir tikrai, Heizelis kažkaip sugebėjo atsegti rankinės užtrauktuką, išsitraukti pasą, pasidėti jį tarp letenėlių, gražiai išplėšti kelis puslapius, suvalgyti ir praryti. O tą puslapį, kuris šiek tiek kietesnis, gerai apgraužti. Visi žinome istorijų apie tai, kaip šuo sugraužė namų darbus, o šiuo atveju – pasą.
Gintautas: Beje, oro uoste manęs klausė, kas atsitiko pasui. Darbuotojas išgirdęs, kad šuo sugraužė, vos neišmetė paso iš rankų.
Gabija: Dėl to, kad Malaizijoje labai stiprus įsitikinimas, kad šunys yra nešvarūs, tad viskas, ką jie paliečia, irgi laikoma nešvariu. Taigi buvo daug visokių nuotykių ir labai smagu, kad pagaliau po daug metų mums pavyko kartu įgyvendinti projektą. Knyga „Grožis ir Heizelis“ – toks kūrybinis šeimos projektas.
– Kaip jūs, brolis ir sesė, žiūrite į vienas kito kūrybą? Galbūt praeityje nevengėte vienas kito pakritikuoti?
Gintautas: Ne, aš vengiu kritikuoti Gabiją, nes gerai kritikuoti yra sudėtingas darbas, kartais netgi nekompetentingas tam jaučiuosi. Visada stengiuosi pasakyti, atkreipti dėmesį į tai, kas man įdomu.
Gabija: Kūryba visada yra labai subjektyvi. Mes su Gintautu esame baigę M.K.Čiurlionio menų mokyklą, kur buvo iškelti tam tikri objektyvūs standartai, nutarta, kas yra gerai, o kas blogai, ir pagal tai buvo kritikuojami darbai.
Bet aš nemanau, kad tokie standartai egzistuoja. Gali nebent išsakyti savo nuomonę, bet kritika kaip neva objektyviu tiesos atskleidimu aš nelabai tikiu. Kūrinyje autorius išreiškia savo pasaulio matymą, save patį, tad kaip galima sakyti, kad su tuo matymu yra kažkas ne taip?
Knygos „Grožis ir Heizelis“ kūrimo procese mes tikrai vengėm bet kokios diskusijos apie tai, kas yra gerai ir kas blogai. Vietoj to kėlėm klausimą – ką mes norime pasiekti su šia knyga?
Gali nebent išsakyti savo nuomonę, bet kritika kaip neva objektyviu tiesos atskleidimu aš nelabai tikiu.
Daug dirbome ir galvojome, kaip rasti tą teksto ritmą, kuris atspindėtų iliustracijas ir kaip iliustracijos galėtų padėti skaitytojui atrasti dar kažkokį naują kampą, kurio nėra tekste. Norėjome, kad tekstas galėtų papildyti iliustracijas, o šios – tekstą, kad vaizdinis pasakojimas praturtintų istoriją.
Gintautas: Iš tikrųjų man tai buvo nauja, kupina atradimų patirtis. Man pačiam įdomiausias buvo vaizdo ir teksto sąveikos kūrimas, nes, kaip Gabija sako, iliustracijos nebuvo tik teksto papildymas. Tiesą sakant, net negalvojau, kad bus taip sudėtinga, juk čia knyga apie šuniukus, kuriuos pažįstu, sesės tekstas, taigi turėtų būti viskas labai paprasta. O buvo atvirkščiai, nes bandėme ieškoti mums tinkamo varianto, bet ne vienas kitam diktuoti. Tai ir yra sudėtingiausia.
Gabija: Parašiau knygą prieš kelerius metus ir tada mes su Gintu pradėjome svarstyti šią idėją. Žinoma, nuo to laiko tekstą dar kelis kartus perrašiau. Intensyviausias darbas prasidėjo prieš metus. Aš jau esu įpratusi, kad knygos rašymas yra labai ilgas procesas, o Gintui tai, manau, nauja.
– „Grožis ir Heizelis“ – pasaka apie Gerą Gyvenimą. Kuo jums asmeniškai svarbus pasakos žanras?
Gabija: Rašant šią knygą didžiausias iššūkis buvo paprastumas. Man labai patinka žanrinio rašymo vaikams provokacija, kai kaip rašytoja nežaidi nutylėjimais, sarkazmu, sudėtingais sakiniais. Šis tekstas yra labai paprastas, tame ir slypi visas grožis. Visose mano knygose veikėjų gyvenimai pasikeičia kelionėje, tai turbūt savotiškas mitologizavimas, savotiška pasaka. Tad ir knygoje „Grožis ir Heizelis“ kelionė kaip mitologinis erdvių virsmas pakeičia veikėjus.
– Kokias knygas skaitėte vaikystėje ir apie ką jos pasakojo? Ar tuo metu literatūroje jums trūko kokių nors temų?
Gabija: Iš vaikystės atsimenu, kad džiaugsmą sukeldavo iliustruotos knygos, bet jaučiau jų trūkumą, buvo mažai iliustruotų pasakų. Atsimenu knygą „Gyvasis vanduo“, nežinau, ar jaunesnė karta ją dar žino, tai lietuvių liaudies pasakų rinkinys.
Tos pasakos man buvo labai įdomios, tačiau toje knygoje nebuvo iliustracijų. Taip pat nepamenu jokios knygos iš vaikystės, kuri būtų apie šunis. Man kaip vaikui labai patiko gyvūnai ir mūsų šeima visada turėdavo šunų, kačių… Turbūt ne visus vaikus traukia gyvūnai, bet man jie vaikystėje atrodė tokie įdomūs, gražūs, minkšti, norėjosi su jais žaisti.
Gintautas: Aš irgi neprisimenu iš vaikystės knygos, kurioje pagrindinis veikėjas būtų šuo. Man patiko Ūlos [Ambrasaitės] mintis, kad „Grožis ir Heizelis“ galėtų būti ta vaikystės knyga.
Gabija: Kai kurios mano draugės jau turi vaikų, tad, kai kalbėjau su jomis apie knygas vaikams, jos atkreipė dėmesį, kad labai daug dabartinių knygų vaikams neturi įdomesnio turinio, jos nuspėjamos, veikėjai neišsiskiriantys, joms norėjosi istorijos, prisodrintos vaizduote. Draugės sakė, kad mūsų vaikystės metais knygos buvo įdomesnės. Ir tikrai, sudėtinga parašyti paprastą, neilgą tekstą, bet į jį labai daug sudėti.
– Kaip ir kokiais pokyčiais dabar gyvena tikrieji Grožis ir Heizelis? Knygoje rašoma, kad šunys atsineša Gerą Gyvenimą – koks jis?
Gabija: Grožis ir Heizelis šiuo metu eina į mokyklą. Kaip sakoma, geriau vėliau nei niekada, nes jie dabar jau brandaus amžiaus – greitai jiems sukaks po vienuolika metų. Jie tikrai labai noriai mokosi, greitai prisitaiko, visko išmoksta, nustebino mokytoją. Bet nėra jiems lengva į mokyklą eiti…
Šunims viskas įdomu, jie moka svarbiausius gyvenime dalykus: ilsėtis, valgyti, miegoti, žaisti, džiaugtis atradus kažką naujo. Kai aš persidirbu arba būna sunkesni gyvenimo laikotarpiai, pamirštu, kad reikia ilsėtis, vaikštant į parką pastebėti, kad keičiasi oras, ateina pavasaris, o šunys tą primena ir neleidžia užmiršti, užsisėdėti prie stalo.
Man atrodo, kad gyvenimas su šunimis suteikia balansą. Nesvarbu, kiek daug darbų, kiek susitikimų, skambučių, elektroninių laiškų, žinai, kad šuo privalo per pietus išeiti pasivaikščioti, tad viskas turi sustoti.
Gintautas: Šuo sustato žmogų į vietas, įžemina.
Gabija: Taip, turbūt tokia gyvybinė šuns energija, ji pažadina žmogų iš jo įsivaizduojamo pasaulio, kuriame darbas yra labai svarbus, kuriame atrodo, kad neatrašymas į elektroninį laišką gali nulemti viso pasaulio griūtį. Kai šiandien ryte dirbau, pašvietė jau tokia pavasarinė saulė ir Heizelis atsigulė įsaulės kvadratą ant grindų.
Kol aš rašiau, jis lėtai judėjo kartu su besislenkančiu saulės kvadratu. Vis pasižiūrėdavau į jį ir pagalvojau, kad jis tikrai geriau leidžia laiką nei aš.
