Knygos sudarytojas Vytautas Raškauskas kviečia leistis į gyvenimiškus ir įtraukiančius pokalbius su arkivyskupu K.Kėvalu. Dvasininkas atvirai dalijasi vaikystės ir jaunystės prisiminimais, pasakoja apie savo pašaukimo kelią, svarsto apie darbų prasmę ir gyvenimą nužyminčią krikščionišką viltį.
Knygą sudaro 15 pokalbių, kurių temas diktuoja metų riboženkliai – svarbios minėtinos datos, pradedant Sausio 13-ąja, Vasario 16-ąja, baigiant Visų Šventųjų diena ir Kalėdomis. Atsispiriant nuo jų kalbama apie būtąjį ir būsimąjį laiką – praėjusias dienas, dabarties iššūkius, amžinąsias tiesas bei ateities svajones.
Kviečiame susipažinti ir skaityti knygos „Žmogaus širdis sutverta dangui“ ištrauką apie pasirinkimus.
– Ar visada – ir vaikystėje, ir paauglystėje – buvote aktyvus žmogus, ar taip anuomet buvo uždegusi Sąjūdžio dvasia?
– Paauglystėje taip pat buvau aktyvus, ir vienintelė mane kamavusi problema buvo, kaip pasirinkti, kurį būrelį lankyti, nes visur norėjau dalyvauti. Pavyzdžiui, labai norėjau sportuoti ir muzikuoti, buvo be galo sunku apsispręsti, bet galiausiai pasirinkau labai pragmatiškai, nes svajojau groti vestuvėse. Tai buvo mano vaikystės svajonė, nes vestuvėse grodavo pusbrolis Valdas, ir man tai atrodė kaip labai aukštas pasiekimas, – vadovauti baliui, linksminti žmones, dovanoti kitiems džiaugsmą.
– Ar galiausiai teko groti vestuvėse?
– Taip, vestuvėse grojau net keletą metų. Ir vėliau, įstojus į seminariją, žmonės atvykdavo prašyti, kad pagročiau jų vestuvėse. O seminarija ir grojimas vestuvėse tais laikais atrodė visiškai nesuderinami dalykai. Kartą nuėjau pas vadovybę prašyti mane išleisti savaitgaliui iš seminarijos, nes jaunuosius ištiko bėda – susirgo jų muzikantai, o vestuvės jau parengtos, tad pamaniau sau, kad iš artimo meilės bent pamėginsiu pagelbėti – neleis tai neleis, juk prašyti neuždrausta. Ir kas įdomiausia – leido, nors tais laikais iš seminarijos išvažiuoti apskritai leisdavo tik išskirtiniais atvejais.
Vėliau esu ne kartą grojęs jau būdamas kunigu, o kartą draugų vestuvėse teko atlikti tris vaidmenis: kunigo, muzikanto ir vairuotojo.
– Bet jums nenutiko taip, kaip „Altorių šešėly“ pagrindiniam veikėjui, kuris įstojęs į seminariją pamažu prarado kūrybinį įkvėpimą ir polėkį, ir nusprendė, kad kūrybinis džiaugsmas sunkiai suderinamas su kunigyste?
– Iš tikrųjų ši mintis iš dalies teisinga tuo požiūriu, kad tiesiog nebegali tiek laiko skirti tam dalykui. Aš manyčiau, kad aplinkybės negali atimti iš žmogaus kūrybinio polėkio, jeigu tik jis pats to polėkio negesina, tačiau laiko trūkumas turi savo kainą. Juk norint gerai groti svarbu nuolat tobulintis. Esu garsaus Lietuvos akordeonininko Martyno Levickio klausęs, kaip jis išlaiko tokį aukštą meistriškumo lygį – šis atsakė, kad kasdien groja po keturias valandas.
Taigi kiek laiko skiri, tokį rezultatą ir turi. Aišku, svarbūs gebėjimai, talentas, bet tai yra nedidelė dalis, palyginti su įdedamu darbu, kuris būtinas, kad žmogus pasiektų rezultatą. Todėl geras muzikantas visuomet demonstruoja ne tik muzikinį talentą, bet kartu ir labai galingą savęs apvaldymą, gebėjimą ilgą laiką sukoncentruoti dėmesį į vieną darbą.
Aukščiausi mano muzikinės karjeros pasiekimai iki šiol yra du. Pirmasis – su grupės „Sacerdos“ kunigais grojome „Žalgirio“ arenoje. Kiek save atsimenu, nuo vaikystės, visada svajojau groti grupėje. Ir Viešpats davė tokiu gražiu būdu tą paragauti – tai man buvo labai didelė dovana ir smagi patirtis. Taip pat viename koncerte atlikti kūrinį kartu mane priėmė Martynas Levickis.
<...>
Bet kai galiausiai Viešpats mane apdovanojo kunigo pašaukimu, liko neatsakytas klausimas, o kam tuomet reikėjo tiek daug darbo įdėti mokantis muzikuoti, lankant muzikos mokyklą? Bet dabar žvelgdamas atgal į savo gyvenimą aiškiai matau tas akimirkas, kai muzikinis išsilavinimas labai padėjo. Pavyzdžiui, kai teko lankyti parapijas Žemaitijoje, greitai iš lūpų į lūpas pasklido žinia, kad groju akordeonu, ir ypač mažesnėse vietovėse, kur dažniausiai vizitacija vykdavo nedideliame žmonių būrelyje – susitikimuose būdavo ir akordeono muzikos.
Dabar suprantu, kad, įkvėpdamas norą muzikuoti, Viešpats ruošė mane tai bendrystei ir tiems žmonėms, pas kuriuos važiuosiu. Žinoma, vyskupas neprivalo groti akordeonu, kita vertus, tai gali labai suartinti su žmonėmis. Pavyzdžiui, kartu su mane Telšiuose pakeitusiu vyskupu Algirdu Jurevičiumi grojome ant scenos Vydmantų bažnyčios statybų vietoje, kur buvo susirinkusi nemaža minia. Įleidome kapsulę bažnyčios statybai ir pagrojome keletą liaudiškų dainų bei šiek tiek grupės „Sacerdos“ repertuaro.
Grojimas akordeonu man yra gyvenimo prieskonis. Dabar tam neturiu daug laiko, bet kartais laisvą dieną paimu į rankas akordeoną ir pagroju. Įeinu į muzikos debesį ir iš jo išeinu pailsėjęs.
– Grįžkime į pradžią. Sakėte, kad ir vaikystėje, ir paauglystėje buvote aktyvus. O kaip dėl Sąjūdžio dvasios – ar tai buvo svarbus veiksnys, įkvėpęs visuomeniniam aktyvumui?
– Sąjūdis padovanojo jausmą, kurio negaliu pamiršti lig šiol, ir apskritai davė supratimą, kad žmonių bendruomenė gali taip gyventi. Tai buvo gana trumpas blyksnis, metų ar dvejų gyvenimo būdas, kai gatvės buvo pilnos žmonių, o jie – kupini entuziazmo, karščiausių maldų. Dieną naktį kalbėdavomės, diskutuodavome – tai buvo ypatingas pakilimas, išskirtinė Dievo malonė. Tie metai iki dabar liko kaip įkvėpimo ir pastiprinimo laikas, dar ir šiandien jų prisiminimas neleidžia nė kiek suabejoti – Viešpats myli mus ir mūsų šalį, mes Jam labai rūpime.
Žvelgiant iš dabarties perspektyvos, greičiausiai ilgai taip negalėtume tverti, nes perdegtų saugikliai – neįmanoma tokio intensyvumo palaikyti ilgesnį laiką. Turėjau tiek veiklos, lyg dirbčiau dvylikos valandų darbo dieną. Tuo metu net miegui trūko laiko, bet nuotaika buvo nuostabi. Tai buvo bendras entuziazmas, kuriuo vieni kitus užkrėtėme ir tikrai buvau toks ne vienas, kad ir kur eitum – visur telkėsi bendruomenės.
Tais laikais buvo labai palankios sąlygos kurti verslą, nes visko trūko. Pavyzdžiui, važiavome į Minską, prisipirkome puodelių, o grįžę visus pardavėme. Tie, kurie tuo metu rimtai startavo, dabar turi dideles įmones.
Tiesa, esu dirbęs ir naktimis. Pirmiausia teko naktimis megzti audinį, iš kurio vėliau būdavo siuvami megztiniai ir vežami pardavinėti į Maskvą. Taip pat dirbau greitosios pagalbos sanitaru – važinėjau po miestą, mačiau iš arti, kad beveik visi tuo metu gyvenome labai kukliai, retas kuris turėjo kažką daugiau, geriau. Palyginti su tuo laiku, tai, ką mums šiandien yra pavykę pasiekti, yra daugiau nei įspūdinga.
Taigi, išbandžiau daug ką: muzikanto duoną, verslininko, bitininko, studento kelią. Ir viskas vyko 1990–1993 metais.
Kad ir ateitininkų stovyklos – labai smagu jas prisiminti. Pavyzdžiui, Varniuose gulėjome lovose mokyklos koridoriuose, tiek daug mūsų ten buvo. Paskaitos, Mišios, giesmės, dainos, talentų vakarai, šokiai, paskui viso labo keletas valandų miego ir vėl iš naujo. Vienu žodžiu, ištisa šventė, festivalis. Ir tokia dvasia pragyvenome visus tuos metus.
Atsimenu, einame su bičiuliais naktį pėsčiomis namo iš Šilainių rajono į Šančius, o kad nebūtų baisu – giedame giesmes, nes tuo metu blokada – autobusai nevažiuoja, gatvėje nėra šviesų, bet vis tiek viskas gerai. Sakyčiau, kad gyvenome panašiai, kaip rašoma evangelijose apie pirmuosius krikščionis po Sekminių – jie buvo tarsi apgirtę nuo Šventosios Dvasios.
<...>
Žinoma, šalia visų tų organizacijų ir veiklų, dar buvo ir kasdienė buitis, vis tiek reikėdavo važiuoti į sodą ir nukasti bulves, bet esminė to laiko nuotaika buvo tokia, kad mes staiga ėmėme gyventi naujame pasaulyje, ir to laiko saldumas buvo įspūdingas. Aišku, tuo metu dėl blokados prausėmės šaltu vandeniu, trūko benzino, todėl tėvas jį pirko Kaliningrade ir kanistruose vežė į sodą – ta gyvenimo dalis irgi buvo. Buvo ir Sausio 13-oji, kuri išgąsdino.
Tačiau bendrai kalbant, žmonių nuotaika buvo ypatinga. Ji pradėjo keistis apie 1994-uosius, gal 1995-uosius, prasidėjus laisvės ir nepriklausomybės kasdienybei. Tada išryškėjo ir problemos, kadangi pradėjo rastis verslai, juos persekiojo organizuoti nusikaltėliai ir teko išgyventi tikrai tamsų laiką, kai žmonės jautėsi nebesaugūs, turėdavo dirbti pasislėpę dabar jau ne nuo okupacinės valdžios, o nuo „berniukų“, kurie stebėdavo, kas ką veikia – turėdavai jiems mokėti duoklę, kad tavęs nejudintų.
– Ar jūsų gyvenimas buvo intensyvesnis tada, ar dabar, tapus Kauno arkivyskupu?
– Tas laikas tikrai buvo kaip savotiškas pasirengimas tam intensyvumui, kurį patiriu dabar. Aišku, tuo metu neturėjau planuoklių, o dabar visos dienos suplanuotos valandomis. Tada tardavomės susitikti po pietų, apie ketvirtą, o dabar tariamės po keturių penkiolika ir turime pasikalbėti dvidešimt minučių. Kartais truputėlį slegia ir vargina tai, kad visai nebėra spontaniškumo, kuris buvo tuo metu, bet, kita vertus, dabar visų gyvenimas kitoks ir tenka prisitaikyti – net vaikai gyvena planuodami savo valandas.
Tik dažnai klausiu savęs, kaip šiandien atrasti būdą, kad gyventume su panašiu entuziazmu kaip anuomet? Dabar tai nėra lengva, nes jau esame susikūrę gerovę, apie kurią kadaise svajojome. Tada mums buvo labai aišku, kad siekiame būti kaip Europa, norime gyventi kaip vakariečiai, kad pagaliau galėtume laisvai ieškoti savęs ir save atrasti bei realizuoti – visa tai šiandien turime.
