Autorių tikslas – viską pasakoti, kad neiškristų iš atminties tas laikas, „beveik pamirštas pavasaris“, „skausmo abėcėlė“, „iškankintas optimizmas“, „dviejų pasaulių riba“, „laiko apgręžimas“, „taikos iliuzija“, „gyvenimas tarp būties ir nebūties“, tylos ilgesys.
„Ar gali naikinimo beprotybė nužudyti gyvenimo prasmes?“ – klausia žurnalistė Myroslava Barčuk. Jai tarsi atsako poetas, rašytojas Andrijus Liubka: „Tada atsiveria dar vienas karas – už teisę būti savimi, turėti savo skonį ir neįtikėtina kaina nulaikyti savo kasdienį įprotį... rytais išgerti mėgstamos kavos, atsidurti namie, pabūti su šeima. Pabūti savimi. Bent tris minutes per dieną...“ Pasak literatūros kritikės, žurnalistės Irynos Slavinskos, „šis tekstas ir jo kūrimo laikas yra tarsi asmeninė slėptuvė. Paaiškėjo, kad daugybė veiksmų ir dalykų gali tapti prieglobsčiu... šiltas švarkas su didelėmis kišenėmis, patogūs sportbačiai, didelė kuprinė, įkrautas nešiojamasis kompiuteris, interneto ryšys, karštas vanduo...“ Juk karo antonimas – pats gyvenimas. Svarbiausia – nemirti. Rytojaus rytą pabusti. Matyti daiktus ir žmones, kurie buvo vakar.
Karas – nepatogių klausimų ir sudėtingų atsakymų metas. „Kol turime savo kalbą, kol turime bent menką galimybę paaiškinti patys save, pasakyti savo tiesą, sutvarkyti atmintį. Taigi kalbame, kalbame. Net tada, kai mūsų žodžiai žaloja gerklę. Net tada, kai dėl jų jaučiamės sutrikę ir tušti. Už balso slypi tiesos galimybė. Ir verta ta galimybe pasinaudoti. Galbūt tai apskritai svarbiausia, kas mums visiems gali nutikti.“ (Serhijus Žadanas)
Vilniaus knygų mugėje vyks ir šios knygos pristatymas. Renginyje dalyvaus svečiai iš Ukrainos: Nacionalinės gvardijos atsargos majoras, gynęs nuo Rusijos puolimo Kijevą, o prieš tai Donbasą, dabar žinomas ekspertas Oleksiy Hetman ir buvęs Ukrainos ambasadorius Balkanuose profesorius Aleksandr Levčenko, taip pat Mykolo Romerio Universiteto politologas, Ukrainos ekspertas Alvydas Medalinskas, knygos vertėja Donata Rinkevičienė, Vilniaus ukrainiečių bendrijos pirmininkė gydytoja Natalija Šertvytienė. Pokalbį moderuos buvęs Lietuvos užsienio reikalų ministras ir buvęs Lietuvos ambasadorius Ukrainoje, Nepriklausomybės Akto signataras Petras Vaitiekūnas. Pristatymas vyks salėje 5.5.
Karas prarijo mus, ir mes taip pat nešiojamės jį savyje, bet mano kūnas vis dar negali suvirškinti šio jausmo, jis atmeta baimę, skausmą ir bedugnį sielvartą. Bet tai mano karas, ir aš esu priverstas būti vienas iš tų, kuriuose jis įleido savo juodas šaknis. Tranšėjose, apleistuose gamybos cechuose, ant krauju suteptų čiužinių, vidury miško ir lauko pakraštyje, eilėse pasienyje ir kankinimo rūsiuose, koridoriuose ant kilimėlių ir bombų slėptuvėse ant grindų, ant sofų priešais televizorius ir kabinetuose priešais monitorius – mes visi kartu esame tvirtai susieti bendro karo. (Artemas Čechas)
Žmoniškumas ir nuoširdus kalbėjimas baisios neteisybės akivaizdoje, kruvino karo įkarštyje brangiai kainuoja. Sunkiausia bus tiems, kurie išgyvens. Net ne todėl, kad „tik mirusieji matė karo pabaigą“. Tiesiog tiems, likusiems, reikės rasti savyje meilės bei švelnumo ir skausmingai iš naujo šiuos jausmus įžiebti, kad prisikeltų patys ir prikeltų kitus, suakmenėjusius. (Katerina Kalytko)
Tarp mūsų esama žmonių, kurie palieka neįkainojamą dovaną, už kurią neįmanoma atsilyginti. Tai laisvės dovana, iškovota jų pačių gyvybės kaina. (Julija Musakovska)
Karas savo juoduma nušviečia žmogiškojo ryšio vertę, nušviečia jį taip, kad pats gyvenimas tampa jam tapatus. Kaip nors priartėti prie karo zonos – tai ne tik dalytis skausmu, ne tik patirti vienybės jausmą, bet ir prisiliesti prie nuogų vertybių: draugystės, ištikimybės, atsidavimo. (Marjana Prochasko)
Kovo pradžioje suvešėjo tulpės. Gėlių augintojai, dėl šių savaičių gyvenantys ištisus metus, visą derlių, kuris atrodė paskutinis, išnešė į gatves. Ir tai buvo nepaprastai skausminga. Taigi pradedi gana aiškiai suprasti, kaip visos jūsų asmeninio gyvenimo grožybės yra įtrauktos į didelę galingą istorijos tėkmę. (Tarasas Prochaska)
Dienos slenka monotoniškai, skendi rutinoje. Mano rankos kvepia mazutu, paraku ir degalais. Drabužiai atsiduoda dūmais, lūpos sutrūkinėjusios. Kūnas nualintas, chroniškai stinga vitaminų, namų ir šeimos. Trūksta tų mažmožių, buvusių prieš plataus masto invaziją. Karas – nepaprastai sunkus darbas, ties fizinių galimybių riba. Artimųjų balsai telefone yra tarsi švyturys, šviesa ir gaudesiu pralaužiantis audrą. Artimųjų balsai – šviesa tunelio gale. (Valerijus Puzikas)
