Pats V.Barninkas teigia, jog jųdviejų su P.Dirgėla pažintis buvo nelyg atsitiktinumų grandinė. Susidomėjęs rašytojo dienoraščiais, kuriuos šis kruopščiai ir nuosekliai rašė, V.Bartninkas paskambino autoriui ir pasiūlė pasimatyti, tačiau po pirmojo susitikimo suabejojo, ar pažintis vystysis toliau – anot V.Bartninko, pašnekovams iš pradžių sunkiai sekėsi rasti bendrą kalbą, tačiau, laimei, jiedu susitiko dar kartą ir ilgainiui tapo draugais.
Knygoje užrašyti pokalbiai vyko keliose plotmėse – viena vertus, P.Dirgėla daug pasakojo apie Sąjūdį, nes pats dalyvavo jo įvykiuose bei sambūriuose, stačiusiuose dabartinę Lietuvą, kita vertus, V.Bartninką domino ir istoriosofinė P.Dirgėlos veikla, mat Lietuvoje, pasak jo, praktiškai neturime žmonių, į istoriją žvelgiančių iš filosofinės perspektyvos.
Anot V.Bartninko, ši knyga yra pusmečio darbas, pristatantis ne tik paties P.Dirgėlos idėjas, bet ir pasiūlantis tam tikrą pažinties kelią, kuriuo galima įeiti į sudėtingą rašytojo mąstymo pasaulį.
V.Bartninkas pabrėžė, jog P.Dirgėlos „Karalystė“ nėra tik apie tokią Lietuvą, kokia ji buvo ar galėjo būti. Šis ciklas kartu ir svajonė – jame piešiama vizija, kuo Lietuva bei jos žmonės galėtų tapti.
Literatūros kritikė Jūratė Sprindytė prisiminė paties P.Dirgėlos ištartus žodžius, jog yra rašymas ir rašinėjimas – būtent rašymu jis laikė „Karalystės“ rašymą, savo kūrybos viršūnę. J.Sprindytė teigė, jog P.Dirgėla istorine proza domėjosi daugiau nei tris dešimtmečius, o jo kūryboje atsiskleidžia tektoniniai istoriniai lūžiai, milžiniški medžiagos masyvai, nebūdingi egocentriškai dabarties literatūrai.
V.Bartninkas pabrėžė, jog P.Dirgėlos „Karalystė“ nėra tik apie tokią Lietuvą, kokia ji buvo ar galėjo būti. Šis ciklas kartu ir svajonė – jame piešiama vizija, kuo Lietuva bei jos žmonės galėtų tapti.
J.Sprindytė atkreipė dėmesį, jog Nepriklausomybės atkūrimo šimtmečio minėjimui Latvijoje keliolika autorių rengia istorinės prozos knygų ciklą. Vienas pagrindinių akstinų imtis šio projekto buvo P.Dirgėlos „Karalystė“, kuri yra išversta į latvių kalba bei itin vertinama kaimynų literatūrologų.
Rašytojas Vytautas Martinkus knygos pristatyme tikino, jog „Karalystė“ meta iššūkį ne tik lietuvių prozai ir istoriniam romanui, bet ir rašymo bei skaitymo koncepcijoms.
J.Sprindytė taip pat pasidalino prisiminimais, kaip P.Dirgėla skirstė tautą: anot jo, yra emocinė tauta, blaivioji tauta ir koloborantų, prisitaikiusiųjų, karjeristų tauta. Pats P.Dirgėla, nuolat pabrėždamas, jog valstybė jam reikšmingesnė už literatūrą, kreipėsi į blaiviąją, racionaliąją tautą, ir todėl nevengdavo įgelti Justinui Marcinkevičiui ar Romualdui Granauskui, nes, anot jo, šie autoriai rašė emocinei tautai.
Rašytojas Vytautas Martinkus knygos pristatyme tikino, jog „Karalystė“ meta iššūkį ne tik lietuvių prozai ir istoriniam romanui, bet ir rašymo bei skaitymo koncepcijoms, ir išreiškė viltį, jog V.Bartninko knyga praplės P.Dirgėlos skaitytojų ratą bei padės lietuviams atrasti iki šiol vis dar deramai neįvertintą autorių.
