Antrasis pasaulinis karas daugelyje Vakarų šalių iki šiol vertinamas kaip viso civilizuoto pasaulio kova su absoliučiu blogiu, kurį įkūnijo Adolfas Hitleris ir Vokietiją užvaldęs nacių režimas. Dažnai būtent Trečiojo reicho fiureris laikomas vieninteliu karo sukėlėju, pelnytai sulaukusiu niūraus ir teisingo galo Berlyno bunkeryje. O štai sovietų diktatoriaus Josifo Stalino vaidmuo įžiebiant dešimtis milijonų gyvybių pražudžiusias skerdynes Vakaruose dažnai ignoruojamas arba įvertinamas nepakankamai.
Knygos autorius S.McMeekinas nušviečia mažiau žinomą istorijos pusę. Jis pateikia daugybę faktų, iškalbingai rodančių, kad Kremliaus šeimininko politika nuosekliai siekė išprovokuoti pasaulinį karą tarp „imperialistinių valstybių“, o išsekus visoms kariaujančioms pusėms, Sovietų Sąjunga žengtų į pasaulinę sceną kaip vienintelė nugalėtoja. Būtent Stalino intrigos, agresyvi politika Europoje ir Azijoje, paktas su Hitleriu ir Rytų Europos dalybos sudarė prielaidas kilti pasauliniam konfliktui. S. McMeekinas laikosi nuomonės, kad būtent Stalinas, o ne Hitleris buvo pagrindinis Antrojo pasaulinio karo architektas, pradėjęs ruošti sovietų pramonę ir kariuomenę didžiuliam pasauliniam susirėmimui, naciams dar nė nebuvus valdžioje.
Kitas ne mažiau svarbus knygoje iškeliamas klausimas – didžiulė sovietų įtaka Vakarų valstybėse. Jungtinėse Valstijose ir Didžiojoje Britanijoje Kremliui pavyko suburti platų agentų tinklą, pasinaudojus valdžiai artimais, komunizmui simpatizuojančiais tenykščiais politikais bei diplomatais, išsikovoti didelių investicijų modernizuojant pramonę. Sovietai ne tik aktyviai šnipinėjo, gavo visiškai legalų priėjimą prie Vakarų valstybių naujų technologijų, net karinių paslapčių. Į SSRS darbuotis vyko geriausi amerikiečių specialistai. Hitleriui tiesmukiškai gąsdinant Europą, klastingas tironas Stalinas tarsi nuslinko į antrąjį planą. Kremliui pavyko pasiekti, kad net po Rytų Lenkijos dalybų, Baltijos bei kitų kraštų okupacijos ir Suomijos užpuolimo Vakarų politikų akyse didžiausias agresorius buvo Hitleris.
Kai 1941 m. birželio 22 d. vokiečių Vermachtas kirto SSRS sienas, Sovietų Sąjunga, pati nuolat šmeižusi, siekusi sugriauti Vakarų valstybes ir rezgusi planus smogti pirma, staiga virto „nekaltai užpulta auka“. Pasinaudojus įtakingais simpatikais Vakaruose, Stalinui pavyko užsitikrinti didžiulę JAV ir Britanijos paramą, gauti neribotą lendlizą, nieko už tai nežadant mainais. S. McMeekinas vaizdžiai parodo, kaip nuolankiai, netgi nusižeminusiai JAV prezidentas F. Rooseveltas vykdė daugelį pačių įžūliausių Stalino reikalavimų, su kuriais dažnai sutikdavo ir nepalenkiamu vadinamas britų premjeras W. Churchillis.
Raudonajai armijai žygiuojant į Vakarus, abu demokratinių šalių lyderiai nesiliovė nuolaidžiavę Kremliui. Stalino „malonei“ palikti ne tik prieškariu okupuoti kraštai, bet visa likusi rytinė Europos dalis, išskyrus Graikiją. Didžiulę naudą Stalinas išpešė ir iš JAV sutriuškintos Japonijos pralaimėjimo. Tokiu būdu, nepaisant pralietų marių kraujo, savąjį karą Stalinas laimėjo. Jis įgijo įtaką teritorijose, apie kurias anksčiau galėjo tik miglotai pasvajoti. Deja, tai nutiko ne be didžiulės Vakarų šalių pagalbos. Šios šalys nesiryžo palikti abiejų tironų vienas prieš vieną, o pasirinko remti Staliną.
Ši knyga kaip niekad aktuali ir šiandien, nes istorija linkusi kartotis. Po 2008 m. Rusijos agresijos Sakartvele ir 2014 m. įvykių Ukrainai priklausančiuose Kryme bei Donbase daugybė demokratinių valstybių toliau nuolaidžiavo Putino režimui, nenorėjo matyti vis augančios grėsmės, toliau vykdė ir stiprino prekybą su Rusija, dalijosi technologijomis, šitaip artindamos naują grobikišką karą.
Siūlome perskaityti šios knygos ištrauką.
Hitleris skubėjo, todėl Ribbentropas buvo lankstus, derėdamasis ir dėl Molotovo–Ribbentropo pakto, ir dėl Draugystės sutarties su sovietais. O štai Molotovas su Stalinu labai skrupulingai kėlė teritorinius reikalavimus. Atkakliai siekdamas sovietų viešpatavimo Suomijoje ir Baltijos valstybėse (dabar į sovietų „interesų sferą“ įtraukus ir Lietuvą), Stalinas galėjo ne tik atkurti carinės Rusijos sienas, bet ir įgyti karinių jūrų bazių. Jis troško priėjimo prie Baltijos pakrančių, nes jūra keliavo daugybė Hitleriui gyvybiškai svarbių žaliavų, pradedant geležies rūda ir mediena iš Švedijos, baigiant suomišku nikeliu. Hitleris jau tada buvo ekonomiškai priklausomas nuo Stalino (fiureriui buvo reikalinga sovietų nafta, mangano rūda, medvilnė ir grūdai, taip pat kaučiukas iš Azijos), o sovietų dominavimas Baltijos jūroje nacių Vokietiją turėjo paversti tiesiogine SSRS vasale. Kremlius siekė, kai kiekvienas Vermachto žingsnis į priekį priklausytų nuo Stalino geros valios. Įžvalgusis geopolitikas Churchillis šią vokiečių silpnąją vietą nurodė Karo kabineto nariams, o paskui išdėstė strateginiu požiūriu pagrįstą, bet moralės požiūriu abejotiną išvadą, kad dėl šių priežasčių Britanija turėtų neprieštarauti sovietų agresijai prieš Baltijos kaimynes.
Vienintelis dalykas, kurio nenumatė Stalinas, yra tai, kad kažkuri kaimynė gali pasipriešinti. Žinoma, jis to nesitikėjo. 1939 m. rugsėjo 24 d. Molotovas Estijos užsienio reikalų ministrui Karlui Selteriui patarė: „Nusileiskite visiems Sovietų Sąjungos pageidavimams, kad išvengtumėte blogesnio scenarijaus.“ Kitą dieną Selteriui pranešta, kokie tie pageidavimai: savitarpio pagalbos sutartis, leidžianti sovietams Estijoje įkurti karines bazes. Selteriui pastebėjus, kad tokia sutartis gali būti nesuderinama su birželį pasirašyta Estijos–Vokietijos nepuolimo sutartimi, Molotovas atšovė: „Galiu jus užtikrinti, kad Vokietija neprieštaraus. Jeigu norite, galiu parūpinti vokiečių sutikimą.“ Selteris grįžo į Taliną norėdamas sužinoti, ką pasakys vokiečiai, bet netrukus pasibaisėjęs suprato: Molotovas dėl jų neklydo. Rugsėjo 27 d. Selteriui atvykus į Maskvą, susitikime dalyvavo Stalinas. Norėdamas palaužti svečią, Stalinas paskelbė, kad Estijoje įvyko provokacija. Esą iš Talino uosto „pasprukęs“ lenkų povandeninis laivas galimai nuskandino sovietų prekinį laivą. Sovietų diktatorius pareikalavo leisti Estijoje dislokuoti 25 000 Raudonosios armijos kareivių, įkurti sovietų kariuomenės bazę Taline, karinių jūrų laivyno bazių Paldiskyje, Saremos ir Hyjumos salose, „pastatyti daugybę [sovietų] aerodromų“. Jei tai nebus garantuota, perspėjo Stalinas, Estijai teks „patirti tą patį, ką teko patirti Lenkijai. O kur dabar Lenkija?“ Sovietų kariuomenei ir technikai telkiantis prie sienos su Estija, rugsėjo 28-osios vidurnaktį Selteris buvo priverstas pasirašyti nepuolimo sutartį.
Po Estijos atėjo Latvijos eilė. Latvijos užsienio reikalų ministras Vilhelmas Munteris matė, kaip buvo pažemintas jo kolega iš Estijos. 1939 m. spalio 2 d. pakviestas į Kremlių Munteris neturėjo jokių iliuzijų, kas jo laukia. Latvį taip pat turėjo paveikti Molotovo grasinimas, kad jis neišvyks iš Maskvos, kol nepasirašys sutarties. Nelaimingąjį Munterį sukrėtė linksmu tonu pasakyti Stalino žodžiai: „Pasakysiu tiesiai: įtakos sferų pasidalijimas jau įvyko. Vokiečiai neprieštarautų, jei mes jus okupuotume.“ Stalinas pasiūlė įsileisti 30 000 raudonarmiečių, pareikalavo keturių aerodromų Latvijos teritorijoje, taip pat karinių jūrų bazių Liepojoje, Ventspilyje ir Pitrage. Jis tai gavo.
Lietuva, naujausias Stalino laimikis, strateginiu požiūriu iš visų Baltijos šalių buvo svarbiausioje vietoje, nes ribojasi su Vokietija. Stalinas Lietuvą „pamalonino“ didžiausiomis okupacinėmis pajėgomis – 50 000 raudonarmiečių. Išgirdęs sovietų reikalavimus, Lietuvos užsienio reikalų ministras Juozas Urbšys paprieštaravo, kad jų įgyvendinimas „pavers Lietuvą vasaline valstybe“, bet Stalinas brutaliai atkirto: „Jūs per daug postringaujate.“ Vis dėlto kitaip nei kolegos iš Estijos ir Latvijos, Urbšys laikėsi tvirtai. Jis siekė, kad Stalino pirminis reikalavimas įkurti dvylika sovietų kariuomenės bazių Lietuvos teritorijoje būtų sumažintas iki keturių. Urbšys taip pat užsitikrino prieš karą Lenkijos sudėtyje buvusio Vilniaus krašto (sovietai tą kraštą vadino „Vilniaus koridoriumi“) perdavimą Lietuvai. Žinoma, greičiausiai Stalinas su tuo sutiko tik todėl, kad ilgainiui planavo prisijungti visą Lietuvą. Bet kažkodėl būtent Lietuva, o ne SSRS užsitraukė egzilinės Lenkijos vyriausybės Londone, pradėjusios protestuoti prieš „lietuvių įvykdytą Vilniaus aneksiją“, panieką. Sovietų kariuomenei telkiantis prie Lietuvos pasienio, spalio 10 d. Urbšys pasirašė sutartį. Lietuva tapo naujausiu Stalino grobiu.
Negaišdamas, jau kitą dieną, Stalinas pasirašė „valymo“ įsakymą Nr. 001223, numatantį „antisovietinių elementų deportaciją iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos“. Nors šis įsakymas turėjo galioti neribotą laiką, 1939 m. spalį suimta palyginti nedaug lietuvių, latvių ir estų. Sprendžiant iš Politbiuro rezoliucijų, pasirodžiusių per kitas dvi savaites, Stalinui labiau rūpėjo išgaudyti į Baltijos valstybes pabėgusius lenkų karininkus. Lapkričio pradžioje iš Stalino gniaužtų pabėgusį lenkų politinį elitą ir kariškius medžiojo 12 824 enkavėdistai. Jiems įsakyta žvalgyti į vokiečių okupuotą Lenkijos dalį vedančius geležinkelius, traukinių stotis.
