Po Pirmojo pasaulinio karo vokiečių gyvenamas Pietų Tirolis atiteko Italijai, vietos gyventojus bandyta italizuoti, varžyta jų kultūrinė veikla. Nepaisant Hitlerio tikinimų, kad visos gyvenamos vokiečių teritorijos bus sujungtos į vieną Reichą, draugiški nacių santykiai su fašistine Italija lėmė, kad Pietų Tirolio nepriklausomybės klausimas nebuvo liečiamas. Ten gyvenantiems vokiečiams tiesiog pasiūlyta kraustytis į Vokietiją arba taikytis prie italų asimiliacinės politikos.
Nusivylęs S.de Giampietro pasirinko emigraciją. 1940 m. jis persikėlė į Vokietiją ir netrukus savanoriškai įstojo į kariuomenę. Vargu ar jaunuolis tikėjosi, kad išreiškęs pageidavimą tarnauti kalnų šauliu, netrukus pateks į įslaptintą diversantų – „brandenburgiečių“ būrį, rengiamą itin atsakingoms ir pavojingoms operacijoms priešo užnugaryje.
Imigrantus iš Pietų Tirolio Vermachto vadovybė vertino kaip ypač tinkamus tokioms užduotims. Reicho vokiečiams tiroliečiai buvo sąlyginiai užsieniečiai. Jie mokėjo kelias kalbas, gebėjo geriau prisitaikyti „kultūriškai svetimoje“ aplinkoje. Be to, Alpių kalniečiai buvo ypač užsispyrę, atkaklūs ir ištvermingi, nors ir „geraširdžiai pietiečiai“, šiaurės vokiečių požiūriu.
Specialią atranką į kariuomenės žvalgybą – Abverą, pavaldžius padalinius perėję kariai pratinti žaibiškai orientuotis bet kurioje situacijoje. Jie mokyti sprogdinti ir išminuoti, elgtis ne tik su savo, bet ir su užsienio gamybos ginkluote. Naujokus rengė reiklūs ir griežti, bet teisingi plataus akiračio karininkai, nuolat akcentavę besąlygišką tarpusavio pasitikėjimą, diegę požiūrį, kad kiekvieno gyvybė priklauso ne tik nuo jo paties, bet ir nuo kovos bičiulių. Pratinta veikti tiksliai ir žaibiškai, bet nepamirštant sveiko proto, blaiviai vertinant nuolat besikeičiančią padėtį.
„Savo kuopoje noriu turėti tik tuos vyrus, kurie laisva valia nusprendė būti su manimi. Privalau tvirtai žinoti, kad galiu pasikliauti kiekvienu iš jūsų, jūsų visišku atsidavimu, narsa, atsakingumu ir absoliučiu paklusnumu. Aš nė vieno iš jūsų neprašysiu atlikti tai, ko nesugebėčiau atlikti pats arba ko jau nebūčiau atlikęs. Jei kas nors norite pasitraukti, galite tai padaryti dabar“ – būtent tokius žodžius savo galimybėmis suabejojusiam autoriui ištarė būrio vadas Siegfriedas Grabertas, vienas legendinių „brandenburgiečių“ karininkų.
Veikdami puolančių Vermachto pajėgų smaigalyje, priešo šalies kariuomenės uniformomis dažnai vilkėję „brandenburgiečiai“ užimdavo tiltus ir kitus svarbius objektus, o paskui stengdavosi juos išlaikyti iki atvykstant saviškiams. Vilkėti karinėmis priešo uniformomis draudė tarptautinė karo teisė, todėl patekusiems į nelaisvę „brandenburgiečiams“ grėsė sušaudymas vietoje.
Autoriui teko kovoti Jugoslavijoje ir Graikijoje, Lietuvoje (Josvainiuose, Kėdainiuose), Latvijoje ir Rusijoje. Kai kurios „brandenburgiečių“ operacijos aprašomos ypač detaliai, pateikiamos jų schemos.
Siūlome skaityti knygos ištrauką.
Buvo 6 val. 30 min. Iki Daugpilio reikėjo važiuoti aštuonis kilometrus. Kelias, kuriuo judėjome ir kuris panėšėjo į alėją, kilo aukštyn. Už dviejų kilometrų pasiekėme pirmosios kalvos viršų, iš kur atsivėrė vaizdas į Daugpilį.
Operacija jau prasidėjo, ir mes privalėjome ją vykdyti iki galo, kad ir kokios būtų pasekmės.
Kylanti saulė mus taip akino, jog negalėjome tiksliai nustatyti šio miesto dydžio, be to, jis dar skendėjo rytmečio migloje. Bet ir to, ką pamatėme, pakako, kad suprastume, kokia nepaprastai sunki užduotis šį kartą laukia mūsų. Tačiau neturėjome laiko nei apie tai galvoti, nei dvejoti. Operacija jau prasidėjo, ir mes privalėjome ją vykdyti iki galo, kad ir kokios būtų pasekmės.
Visas mūsų dėmesys nukrypo į didžiulę upę, tarsi labirintu vingiuojančią tarp pastatų. Nors vaizdas buvo neaiškus ir miglotas, įžiūrėjome tuos du tiltus, kuriuos turėjome užimti. Dešiniau, aukštupio link, ant trijų aukštų betoninių atramų, laikėsi milžiniška metalinė konstrukcija – tai buvo automobilių tiltas. Kairiau, žemupio link, riogsojo geležinkelio tiltas, toks pat didžiulis, kaip ir anas. Kaip tik tuo metu leisdamas garus juo važiavo traukinys.
Ak, kaip norėjau, kad tiesiog sustotume, apsisuktume ir kur nors pasislėptume. Nors mūsų veidus glostė švelnus ryto vėjelis, mane iš baimės pylė šaltas prakaitas. Bandžiau nusiraminti, sukaupti drąsą, bet širdis pašėlusiai daužėsi. Ieškodamas stiprybės pažvelgiau į bendražygius, tačiau jų veidai irgi buvo balti kaip drobė, rankos drebėjo, o akys nervingai lakstė. Iš visų jėgų stengiausi tvardytis – niekas neturi žinoti, kaip jaučiuosi. Kelis kartus giliai įkvėpiau. Tokiomis akimirkomis jokiu būdu negalima parodyti nė mažiausio nerimo, nes tai neišvengiamai baigtųsi katastrofa. Kad ir kas atsitiktų, kartojau sau, tikėk sėkme ir stenkis iš paskutiniųjų. Gal viskas susiklostys siaubingai, o gal man vėl pasiseks ir sulauksiu šio karo pabaigos.
Ak, kaip norėjau, kad tiesiog sustotume, apsisuktume ir kur nors pasislėptume.
Netrukus pasiekėme pirmuosius Gryvos – Daugpilio miesto dalies – pastatus. Civiliai gyventojai skubėjo gatvėmis arklių traukiamais vežimais, pilnais įvairiausių daiktų. Mums dažnai teko sustoti įsirėžus į paklaikusių žmonių minią. Mūsų baltvokiečiai, sėdintys kabinose ir vilkintys rusiškas uniformas, gestikuliuodami šaukė ant tų žmonių. Taip pat prasilenkėme su keliais rusų pėstininkų būriais, kuriems pamojavome. Bus tikrai linksma, pagalvojome.
Privažiavome upę. Kruopščiai tyrinėjome automobilių tiltą dešinėje. Tada atlikome devyniasdešimties laipsnių posūkį į dešinę ir glaudžia trijų trofėjinių sunkvežimių kolona pajudėjome to tilto link; ketvirtas sunkvežimis, atsiskyręs nuo mūsų, pasuko į kairę. Juo važiuojantys kariai turėjo užimti geležinkelio tiltą. „Sėkmės jums, bendražygiai“, – palinkėjome jiems mintyse.
O mes judėjome labai lėtai ir beveik įstrigome minioje, kuri plūdo prie upės; regis, patekome į patį atsitraukiančiųjų ir bėgančiųjų centrą. Reguliuotojai, mojuodami raudonomis vėliavomis, ragino civilius ir kareivius paskubėti. Buvo akivaizdu, jog rusai stengiasi, kad į kitą upės pusę tiltu patektų kuo daugiau žmonių ir turto. Tikriausiai todėl tas tiltas vis dar stovėjo. Nors vokiečiai buvo už aštuonių kilometrų, rusai neturėjo daug laiko. Tiltas galėjo sprogti bet kurią akimirką. O kas tada?
Mūsų išpuolio sėkmė visiškai priklausė nuo netikėtumo veiksnio.
Mes drebančiomis rankomis spaudėme ginklus ir granatas. Įtampa vis didėjo, tad labiau už viską norėjome nepalūžti. Mažiausia klaida, menkiausias nerūpestingumas ar tiesiog nesėkmė – ir parako statinė gali sprogti anksčiau negu reikia. O tada mums ateitų galas: tarsi patekę po greitai lekiančios ir staiga supanikavusios bizonų kaimenės kanopomis būtume sutraiškyti ir sutrypti į purvą. Buvo aišku, jog privalome išlaikyti iniciatyvą – kiekvieną akimirką ir visą operaciją. Jokiu būdu negalima nusižengti šiam esminiam principui.
Mūsų išpuolio sėkmė visiškai priklausė nuo netikėtumo veiksnio. Dėl šios priežasties pirmoji salvė privalėjo būti mūsų ir tokia galinga, kad sukeltų kuo didesnę sumaištį ir pridarytų kuo daugiau žalos. Priešas jokiu būdu negalėjo atskleisti, jog esame tik mažas būrys vyrukų. Maža to, visi buvome mirtinai persigandę; iš baimės barškėjo dantys ir drebėjo keliai. Iš šio paralyžiaus mus galėjo išplėšti tik pirmasis šūvis, pirmasis sprogimas ir žūtbūtinis mūšis.
Rusų kareiviai kabinosi į mūsų sunkvežimius ir kažko klausinėjo, bet mes ničnieko nesupratome, tad tik rodėme sau už nugarų ir kartojome „Niemci, niemci!“ („Vokiečiai, vokiečiai!“). Kad ir kaip vietine kalba skambėjo žodis „vokiečiai“, jis kėlė siaubą daugumai Europos tautų. Netoliese riedėjo sausakimši tramvajai; ant jų pakojų susispaudę žmonės panėšėjo į kabančias vynuogių kekes. Tilto link judėjo raitoji artilerija, o kareiviai grūdosi tarp mūsų sunkvežimių. Tačiau mes žinojome, kas mums gyvybiškai svarbu: visą laiką judėti į priekį ir neprarasti ryšio vieniems su kitais.
Galiausiai pirmasis mūsų sunkvežimis pasiekė tiltą. Čia kareiviai mosikuodami raudonomis vėliavomis, šaukdami ir gestikuliuodami kartu su milicininkais vadovavo kariškių ir civilių judėjimui per tiltą. Mūsų sunkvežimiui pamažu braunantis pro minią, prie tilto privažiavo antrasis sunkvežimis.
Sargybinis pradėjo šaukti norėdamas jį sustabdyti, tačiau sunkvežimio vairuotojas tik stipriau paspaudė akceleratoriaus pedalą. Tai, žinoma, įsiutino sargybinį. Rėkdamas visa gerkle, jis kelis kartus iššovė pavymui. Tuo metu mūsų trečiasis sunkvežimis sustojo, o mes, vis dar važiuodami, metėme į minią kelias rankines granatas, tada iššokome iš sunkvežimio ir ėmėme nesitaikydami šaudyti į aplink esančius žmones. Pakirsti kulkų, jie virto vieni ant kitų. Kai kuriems pavyko išsigelbėti atšokus ir kur nors prisiglaudus, kiti žuvo vietoje nuo mūsų granatų.
Kad ir kaip vietine kalba skambėjo žodis „vokiečiai“, jis kėlė siaubą daugumai Europos tautų.
Kilus šiai beprotiškai panikai, mums reikėjo būti nepaprastai atidiems, kad neimtume šaudyti vieni į kitus. Mes užsidėjome savo kalnų šaulių kepures, tačiau nusivilkti rusiškas uniformines palaidines nebuvo kada. Vis dėlto to pakako, kad mus atpažintų ir savi, ir svetimi. Antra vertus, ar taip jau svarbu, nuo kieno kulkos žūti?
Mūsų sunkvežimis toliau važiavo tiltu, kuris dabar atrodė begalinis. Lekiant granatoms, viską aplinkui nuklojo žuvusieji ir sužeistieji. Aš su dviem vyrais greitai nubėgau ant tilto ir iš po diržo išsitraukęs specialias žirkles puoliau kirpti kiekvieną laidą, kurį tik pastebėjau. Rusai į visą šią situaciją reagavo chaotiška kulkosvaidžių ugnimi. Aplinkui zvimbė kulkos; atšokusios nuo geležinių tilto turėklų, jos skraidė mums virš galvų. Šis zvimbiančių kulkų garsas užgožė visus kitus garsus, todėl ne iš karto pamačiau, kad pašovė mano kovos draugą. Jis kelias akimirkas pastovėjo sustingęs, o tada susmuko.
Antra vertus, ar taip jau svarbu, nuo kieno kulkos žūti?
Nenutuokiau, kiek laidų nukirpau, galėjau tik viltis, kad tarp jų buvo ir reikiamų. Staiga pastebėjau dar vieną laidą, ore; jis nuo tilto atramos tęsėsi iki pakrantėje stovinčio didelio namo lango viršutiniame aukšte. Man kilo įtarimas, kad ten gali būti paslėptas sprogdiklis, bet prie to laido negalėjau priartėti net ropšdamasis tilto santvara.
Šaudymas nesilpnėjo. Rusai atrodė tiesiog išprotėję, nors iš tikrųjų mūsų grupė buvo visai nedidelė. Dėl Dievo meilės, į ką jie taikosi? Viskas – šūviai, visa gerkle rėkiamos komandos ir atsakymai į jas, sužeistųjų aimanos, sprogimai, kulkosvaidžių tratėjimas – pavirto kurtinančia kakofonija. Staiga anapus aukštos krantinės pastebėjau vieną už kitos išdėstytas ilgų apkasų eiles. Tai štai iš kur ant mūsų liejosi ta pamišėliška kulkosvaidžių ir prieštankinių pabūklų ugnis! O kaip mūsų draugams sekasi kitoje upės pusėje? Deja, jie atrodė patekę į kur kas didesnę bėdą negu mes.
Apsisukęs skubėjau nubėgti nuo tilto. Aplink mačiau daugybę žuvusiųjų ir sužeistųjų, kurie aimanuodami gulėjo didžiuliuose kraujo klanuose. Ar čia rusai, ar mūsiškiai? Tiesą sakant, į tai nesigilinau. Galų gale nusiplėšiau rusišką gimnastiorką – jei man lemta žūti, tai geriau žūsiu kaip vokietis, antraip mane gali palaidoti kartu su rusais.
Staiga išgirdau rėkiant „Ura! Ura!“ ir pašiurpau iš baimės. Šis laukinis rėkimas, kurį tada girdėjau pirmą kartą, įsiskverbė man po oda ir pasiliko visam laikui. Nors vėliau kare šitaip rėkiant girdėjau dažnai, taip ir neįstengiau prie to priprasti.
Aplink mačiau daugybę žuvusiųjų ir sužeistųjų, kurie aimanuodami gulėjo didžiuliuose kraujo klanuose. Ar čia rusai, ar mūsiškiai? Tiesą sakant, į tai nesigilinau.
Tai rusai rengėsi šturmuoti tiltą. Jie žygiavo glaudžiomis gretomis, atkišę durtuvus tarsi ietis. Kiek jų? Šimtas, du šimtai, penki šimtai? Jų buvo pilnas kelias. Nesiliaudami rėkti „Ura! Ura“, jie vis artėjo. O kai dar labiau priartėjo, mūsų kulkosvaidžių ugnis ėmė juos paprasčiausiai šienauti. Kadangi rusai puolė labai susiglaudę, kiekvienas mūsų šūvis buvo tikslus. Kai jų pirmą eilę išguldė kulkos, kiti rusų kariai klupinėdami juos tiesiog peržengė ir paliko gulėti ant žemės. Kulkosvaidžiai nesiliovė kalenę, tad jų vamzdžiai tikrai turėjo įkaisti iki raudonumo.
Aš taip pat šaudžiau, kol baigėsi šoviniai, tada tuščią šovinių dėtuvę paprasčiausiai sviedžiau puolančių rusų link ir puoliau į pakelės griovį, kur užgriuvau ant kažkokio sužeisto kario. Kad jis yra mūsiškis, supratau tik jam surikus vokiškai. Šalimais gulėjo jo pistoletas-kulkosvaidis MP40. Stvėriau jį, paskui iš šovininės, kabančios ant sužeistojo diržo, iškračiau šovinius ir susipyliau į kišenę – visus, išskyrus vieną, kuriuo užtaisiau savo pistoletą-kulkosvaidį. Tada nušliaužiau ant kelio ir vėl ėmiau šaudyti.
Kraupusis „Ura! Ura!“ nutilo. Ant kelio riogsojo krūvos kūnų. Tada į mūsų placdarmą ugnį atidengė didelio kalibro pabūklai. Puoliau slėptis už kelio pylimo – šis leidosi upės link gerus penkiolika metrų. Apačioje stovėjo namas, į kurį ėjo mano anksčiau pastebėtas laidas.
Ant sienos kreivai kabėjo Stalino portretas – visai kaip prastame filme.
Gulėdamas ant šono nuslydau stačiu šlaitu, persiverčiau per užtvaros sienelę, o tada nučiuožiau du paskutinius metrus. Nors žemyn lėkiau dideliu greičiu, minėtame name spėjau pastebėti du rusų karius. Iš rankų iškrito pistoletas-kulkosvaidis, iš po diržo išsprūdo granatos ir aš nepakeldamas galvos karštligiškai rankiojau amuniciją.
Netrukus iš viršaus pas mane ėmė čiuožti mano kovos draugai. Visi kartu nuskubėjome prie namo ir prisispaudėme prie jo sienų, bet ilsėtis nebuvo kada. Švystelėjau granatą pro pirmo aukšto langą, kuris buvo visai šalia paradinių durų. Vos tik granata sprogo, įsiveržėme į vidų. Koja išspyriau duris į tą patalpą, į kurią buvau įmetęs granatą, ir iš pistoleto-kulkosvaidžio paleidau papliūpą. Šioje ankštoje erdvėje granatos sprogimas pridarė daug žalos: kėdės buvo išvartytos, stalas nublokštas, visur mėtėsi aplankai ir pavieniai dokumentai. Ant sienos kreivai kabėjo Stalino portretas – visai kaip prastame filme.
-
Knygos ištrauka. Sovietų Sąjungos kariuomenės majoro prisiminimai knygoje „Karo įkaitai. Afganistanas ir Čečėnija“
-
Knyga „Po raudonu dangum“: kaip po karo klostėsi romaną įkvėpusio italo likimas?
-
Knygos ištrauka. „Išlikti gyvai“ – jautrus jaunos žydaitės pasakojimas
-
15min knygų rinkimai: kas išsiveržė į lyderius?
-
„Už Kremliaus sienų“: kai aktualu prisiminti – kišdamiesi į JAV rinkimus rusai sekė amerikiečių pėdomis
