Pasaulio šachmatų čempionų gyvenimas buvo turtingas ir įvairus. Gausiai iliustruotoje knygoje pasakojamos šešiolikos iškiliausių šachmatų žaidėjų biografijos, aprašomos partijos, kurias žaisdami jie pasiekė viršūnes. Pateikiamos partijų schemos, svarbiausi ėjimai, infografikai.
Nėra abejonių, kad aukščiausio lygio žaidėjai varžydamiesi atskleidžia šviesiausius ir kartais tamsiausius savo bruožus. Ir sėdėdami prie žaidimo lentos, ir nuo jos pasitraukę, šachmatininkai nevengdavo įsivelti ir į politines machinacijas, tačiau taip pat stulbino kūrybiškumu ir bičiulyste. Šachmatų istorijoje yra gausybė žaidėjų, palikusių įsimintinus pėdsakus.
Ar galėjo Bobbis Fischeris nugalėti Borisą Spaskį Šaltojo karo metu vykusiose „šimtmečio rungtynėse“? Kokį vaidmenį Anatolijaus Karpovo ir Viktoro Korčnojaus mače suvaidino užkoduoti jogurtai, guru ir hipnotizuotojai? Kodėl buvo nutraukta skandalingoji Gario Kasparovo ir Anatolijaus Karpovo „Maskvos žiema“? Kas yra geriausia visų laikų šachmatininkė moteris? Kaip šachmatų arenoje klostėsi žmogaus ir mašinos dvikova?
Jei norite visa tai sužinoti, leiskitės į šią atradimų kupiną kelionę. Knygą iš anglų kalbos vertė Mindaugas Krankalis.
Siūlome knygos ištrauką.
Borisas Spaskis
Žaisdamas šachmatais, jis atskleisdavo savo vidinį pasaulį. Kiekvienoje partijoje kovojo iš visų jėgų. Vienas malonumas į jas gilintis.
Vladimiras Kramnikas
Per Antrąjį pasaulinį karą Borisas Spaskis buvo dar visai vaikas. Vis dėlto ši ankstyva patirtis lėmė tolesnį jo gyvenimo kelią. Penkiametis Spaskis išmoko žaisti šachmatais traukinyje, kuriuo iš apsupto Leningrado (dab. Sankt Peterburgas – vert. past.) traukėsi pabėgėliai. Visą dėmesį į reikšmingiausius istorijos įvykius sutelkęs pasaulis nenujautė, kad jų užkulisiuose gimsta nauji herojai. Būdamas dešimties, Spaskis laimėjo prieš simultaną žaidusį Botviniką. 1955 m. tapo pasaulio jaunimo čempionu, 1956-aisiais pasidalijo pirmąja vieta SSRS čempionate (titulo neiškovojo, pralaimėjęs papildomas partijas) ir užėmė trečiąją vietą Kandidatų turnyre Amsterdame. Visa tai nuveikė būdamas devyniolikos.
1972 m. vykusi dvikovų serija su Fischeriu tapo garsiausiu Spaskio biografijos faktu. Vis dėlto tai nėra vienintelis jo pasiekimas šachmatų pasaulyje. Akivaizdu, kad kiekvienas čempionu tapęs žaidėjas – itin gabus šachmatininkas. Turint tai omenyje, reikėtų pabrėžti, jog Spaskis išsiskyrė talentu iš šio garbingo būrelio narių. Atrodė, kad jis atskleidžia žaidimo paslaptis be jokių pastangų. Kita vertus, žaidimas be pastangų ne visada atneša daug naudos.
Spaskis laikomas visapusišku šachmatininku, nes meistriškai žaidė visus partijos etapus. Nors buvo itin talentingas, ne visada sugebėdavo tuo pasinaudoti – Spaskis nemokėjo dirbti taip intensyviai, kaip Botvinikas ar Fischeris. Asmeninis gyvenimas jam taip pat nesiklostė sėkmingai. Prisimindamas pirmąją iš trijų savo santuokų, šachmatininkas sakė, kad jie su žmona buvo „tokie nesuderinami, it būtų skirtingų spalvų rikiai“.
Negana to, Spaskis neslėpė savo nuomonės apie SSRS režimą. Vis dėlto jis žaidė taip gerai, jog sovietų valdžia pro pirštus žvelgė į kalbas, kurios kitiems būtų atnešusios didelių nemalonumų. Pasakojama, kad Maskvos šachmatų klube aplinkiniai dažnai vengdavo stoviniuoti netoli Spaskio. Jie nenorėjo sulaukti valdžios klausimų, ar kartais nepalaiko ekspromtu šachmatininko išsakytų minčių. Spaskiui taip pat ne visuomet pavykdavo palaikyti gerus profesinius santykius. Jis nutraukė ryšius su ilgamečiu treneriu Aleksandru Tolušu maždaug tuo metu, kai žlugo pirma santuoka. Kita vertus, anot žinomų knygų apie šachmatus autorių Hooperio ir Whyldo, vėlesnis Spaskio treneris Igoris Bondarevskis darė šachmatininkui „gerą įtaką, grąžindamas į jo gyvenimą pusiausvyrą“. Buvo prognozuojama, jog Spaskis pretendentu į pasaulio čempionus taps gerokai anksčiau, tačiau viskas susiklostė kitaip. Galų gale jam pavyko įgyvendinti šį tikslą, įveikus Keresą, Gelerį bei Talį ir iškovojus teisę 1966 m. čempionato finale rungtis su Petrosianu. Spaskis buvo neabejotinas šio mačo favoritas. Deja, pretendentas nusileido čempionui. Spaskis nesutriko. Jis nugalėjo Gelerį, Larseną bei Korčnojų, užsitikrindamas galimybę dar kartą mesti iššūkį Petrosianui 1969-aisiais. Atrankos mačai klostėsi sunkiai, todėl Spaskiui teko įrodyti, jog jam pakanka dvasinės ir fizinės ištvermės. Pagaliau turėjo išmušti valanda, vainikuosianti jo ilgą kelionę.
Prieš antrąjį mačą „Petrosianas prieš Spaskį“ šachmatų ekspertai gerokai atsargiau vertino ir čempiono, ir pretendento galimybes iškovoti pergalę. Vis dėlto giliausią įžvalgą parodė Smyslovas: „Rusai sako: kartojimas – mokslo motina. 1954 m. man nepavyko laimėti prieš Botviniką, tačiau po trejų metų tapau čempionu. Kodėl galvojama, jog Spaskiui nepavyks to pakartoti? Jis turi viską, ko reikia mačui laimėti.“
Dažnai regime, kaip pradžia lemia galutinį rezultatą. Tačiau ne visuomet iškart pavyksta suvokti, kuo reikšmingas vienas ar kitas įvykis. Finalo dvikovų seriją pergale pradėjo čempionas. Vis dėlto Kasparovas vėliau patikino, kad „laimėjimas pirmoje partijoje suklaidino Petrosianą! Jis pagalvojo, jog Spaskis gali vėluoti, pamesti žaidimo giją, atiduoti iniciatyvą.“
Antroje partijoje Petrosianui pavyko išplėšti lygiąsias tik po sunkios kovos. Jo sekundantas Isakas Boleslavskis rašė: „Ši partija padarė didelę įtaką tolesnei mačo eigai. Spaskis suvokė, kad Petrosianą gali apleisti turimas pozicinio žaidimo instinktas, kad net žaisdamas mėgstamas pozicijas jis ne visuomet pasitiki savimi.“
Nuojauta neapgavo pretendento. Spaskis laimėjo ketvirtą ir penktą partijas, be to, pastarojoje priimtas sprendimas aukoti valdovę sulaukė didžiulių ovacijų. Laimėjęs aštuntą partiją, jis išsiveržė į priekį trimis taškais. Tačiau Petrosianas neketino pasiduoti. Tą akimirką, kai jam pavyko išlyginti mačo rezultatą, Spaskiui imta pranašauti liūdną likimą. Vis dėlto laikai pasikeitė. 1969 m. pretendentas parodė, kad nuo 1966-ųjų gerokai sutvirtėjo. Galiausiai finalo baigtį lėmė Spaskio pergalės septynioliktoje ir genialiai sužaistoje devynioliktoje partijose. Geleris pabrėžė: „Spaskis žaidė drąsiai ir ryžtingai. Jau senokai nieko panašaus nematėme mače dėl pasaulio čempiono vardo.“
Iškovojęs titulą, Spaskis dalyvavo įvairiose varžybose, bet ne visuomet žaidė gerai. Jis laimėjo turnyrus San Chuane, Leidene, Amsterdame, Vankuveryje, tačiau prastai pasirodė Palmoje bei Geteborge. 1970 m. per SSRS ir pasaulio šachmatininkų rinktinių mačą Spaskis tris kartus žaidė su Bentu Larsenu. Lygiosiomis pasibaigusiose jų dvikovose galima pastebėti vieną kitą genialumo blyksnį. Be to, 1970-aisiais per Šachmatų olimpiadą Spaskis iškovojo įžymiąją pergalę prieš Fischerį.
Nėra prasmės tuščiai ginčytis, ar pasaulio čempionato nugalėtojas tinkamai reagavo į savo pergalę. Pats Spaskis sakė: „Iškovojęs titulą, susidūriau su negailestinga realybe. Aplinkiniai ėmė elgtis kitaip. Visi pradėjo veidmainiauti.“ Prabėgus daugeliui metų jis net pasakė Kramnikui, kad kartu su čempiono karūna jam buvo užkrauta tokia sunki atsakomybė, jog tie metai buvo patys nelaimingiausi gyvenime. Galima spėti, jog padėtį dar labiau aštrino būtinybė apginti SSRS šachmatų mokyklą nuo didžiausios iškilusios grėsmės.
Artėjo Fischerio žvaigždžių valanda. 1972 m. jiedu žaidė vadinamąjį Amžiaus mačą – jo eiga išsamiai pasakojama kitame knygos skyriuje.
Pirmą ir vienintelį kartą pasaulio istorijoje šachmatais susidomėjo plačioji visuomenė. Nors Spaskis pralaimėjo, sulaukė nemažai pagyrų. Jis ne tik puikiai žaidė, bet ir maloniai elgėsi su varžovu. O štai Fischerio veiksmai buvo gerokai prieštaringesni. Įdomu, jog Amžiaus mačo dalyviai tapo bičiuliais, o Spaskis, nerodydamas nė krislelio pavydo, pareiškė: „Nėra abejonių, kad Fischeris žaidė geriau.“
Spaskis siekė susigrąžinti prarastą titulą. Deja, jis nesėkmingai dalyvavo kandidatų turnyruose, 1973 m. pralaimėjo Karpovui, 1977 m. – Korčnojui ir 1980 m. – Lajosui Portischui. Per 1984-ųjų Šachmatų olimpiadą Spaskis atstovavo Prancūzijai. Vis dėlto tuo metu daugumą žaidžiamų partijų po trumpos kovos jis baigdavo lygiosiomis. Buvo akivaizdu, jog geriausios buvusio čempiono dienos jau praeityje.
1992 m. Jugoslavijoje įvyko neeilinis mačas. Spaskis vėl varžėsi su Fischeriu – pastarajam tai buvo pirma dvikovų serija nuo 1972-ųjų. Ir šįkart laimėjo amerikietis. Tik ne be abejonių. Sklido nemažai kalbų, kad Spaskis kovojo su Fischeriu ne iš visų jėgų. Žinoma, tuomet pagal reitingą jis užėmė vietą geriausių pasaulio šachmatininkų šimtuko pabaigoje, o ir amerikiečio sportinė forma buvo gerokai prastesnė nei prieš trisdešimt metų. Mače galima rasti kelis puikius ėjimus, bet apskritai partijos nebuvo aukščiausio lygio, taip pat netrūko gana žioplų klaidų. Galiausiai viską užgožė staiga pablogėjusi Fischerio psichinė sveikata. Už dalyvavimą Spaskis gavo 1,65 milijono JAV dolerių.
1993 m. jis pralaimėjo mačą šešiolikmetei Juditai Polgar. Šiuo metu Spaskis – vyriausias šachmatininkas, buvęs pasaulio čempionu. Jis negali pasigirti tvirta sveikata, tačiau geba džiaugtis pelnytais pensininko gyvenimo malonumais.
Borisas Spaskis iškovojo pasaulio čempiono vardą, dukart tapo vienvaldžiu SSRS čempionu ir dalyvavo garsiausiame šachmatų mače pasaulio istorijoje. Ištarus jo vardą, atmintyje iškyla ta šlovinga, bet trumpa akimirka, kai viso pasaulio laikraščiai rašė apie šachmatus pirmuosiuose puslapiuose. Net jei iš žmonių atminties išnyks daugelio šachmatininkų pavardės, istorija primins tam tikrą mačą ir du jo dalyvius. Vienas iš jų – Spaskis.
