Javierui Sierrai (g. 1971 m.), jaunam rašytojui iš Aragono, „Paslaptingoji vakarienė“ – įšventinimas į romanistų luomą ir tvirtas žingsnis link to, ką jis pats vadina „pasakojimo-tyrinėjimo žanru“. Jo kūriniai, teigia autorius, tyrinėja didžiąsias Istorijos mįsles. „Mėlynoji dama“ (1998), „Tamplierių vartai” (2000) ar „Napoleono egiptietiškoji paslaptis” (2002) jau atskleidė jo aistrą praėjusių epochų paslaptims ir pastatė į gretas rašytojų, kuriančių pasakojimus, žaviai atmieštus dokumentiniu tikslumu, intriga ir trilerio elementais.
„Paslaptingoji vakarienė“ – septintoji autoriaus knyga. Jo septintoji mįslė. 1497-ųjų sausis. Brolis Augustinas Leirė – inkvizitorius, dominikonas, užšifruotų žinių skaitymo meistras, skubiai išsiunčiamas į Milaną patikrinti paskutinių potėpių, kuriais maestro Leonardas da Vinčis kaip tik baigia savo „Paskutinę vakarienę”. Dėl visos tos sumaišties kalta krūva anoniminių laiškų, adresuotų Popiežiaus Aleksandro VI aplinkai, kuriuose pranešama, jog Da Vinčis ne tik nutapė Dvylika apaštalų be privalomų šventųjų aureolių, bet toje šventoje scenoje pavaizdavo ir save patį, atsukusį Jėzui Kristui nugarą.
Kodėl jis tai padarė? Negi Leonardas da Vinčis buvo eretikas?
Leonardo „Vakarienė“ sėte nusėta keistomis anomalijomis: nėra Šventojo Gralio, Kristus neaukoja Eucharistijos sakramento. Apaštalai iš tikrųjų yra svarbių savo epochos heterodoksinių idėjų skelbėjų portretai, o pačiame kūrinyje užšifruota stulbinanti žinia.
„Paslaptingoji vakarienė“ savo sukrečiančiu pasakojimu atskleidžia, iš kur Leonardas sėmėsi įkvėpimo, tapydamas garsiausią krikščionybės istorijoje šventą paveikslą. „Perskaitę šį romaną, jau niekuomet nebežvelgsite į „Paskutinę vakarienę“ taip kaip anksčiau“, – tvirtina Javieras Sierra.
