Kartu su iš Honkongo kilusiu nepriklausomu rašytoju ir mokslininku Evanu Fowleriu išleistoje knygoje „Laisvė: kaip ją prarandame ir atsikovojame“ autobiografiniai inkliuzai persipina su N.Law mintimis apie demokratiją. Knygą iš anglų kalbos vertė Rita Pilkauskaitė, įvadą parašė Mantas Adomėnas, išleido leidykla „Hubris“.
Kaip tampama disidentu?
Gimęs žemyninėje Kinijoje, N.Law savo darbininkų klasės šeimos persikėlimą į Honkongą apibūdina kaip ekonominę migraciją, o savo vaikystę – nesusijusią su politika. Jis pasakoja: „Mano tėvai – paprasti darbininkai, todėl man augant namuose niekas apie politiką nekalbėdavo. Žinojome, kas dedasi Honkonge, mačiau ir jaučiau aplink vykstančias permainas, bet nelabai siejau jas su politinėmis temomis, svarstomomis per televiziją ar laikraščiuose.
Dabar suprantu, kad į politiką žmonės įsitraukia tik tada, kai patiki galintys ką nors keisti visuomenėje. Ten, kur augau, niekas daug nesitikėjo ir nesijautė galintys veikti. Abu tėvai labai sunkiai dirbo, kad būtų iš ko pragyventi. Bet kada galėjo netekti darbo, kartais būdavo bedarbiai arba priversti keisti darbą. Mūsų pajamos visada buvo menkos ir dažnai nepastovios. Gyvenome valstybės subsidijuojamame būste, ir mažai ką mačiau, be mūsų uždaro pasaulio. Todėl savaime tapau uždaro būdo.”
Kaip ir daugelis kitų Honkongo gyventojų, Law prabudo, kai pamažu žlugo Kinijos ir Didžiosios Britanijos bendra deklaracija – susitarimas, pagal kurį 1997 m. kolonija buvo grąžinta Kinijai su garantija, kad ji išsaugos Honkongo laisves. Net jei pirmaisiais metais Kinija parodė tam tikrą norą jo laikytis, tolesni jos būdai užgniaužti laisvojo miesto teises buvo akivaizdūs.
N.Law pasakoja: „Nė neketinau būti aktyvistu, paskirti savo gyvenimą kovai už laisvę, demokratiją ir teisingumą. Niekada nelaikiau savęs tvarkos drumstėju, kaip mane vaizduoja Pekinas. Tai autokratinis jo režimas privertė mane ir daugelį kitų pirmąkart atsistoti ir pasisakyti už mūsų laisves ir gyvenimo būdą. Pekino valdžiai nusprendus perrašyti mūsų istoriją ir naujai apibrėžti mūsų tapatybę, tapome savo atskiros istorijos ir honkongiečių tapatybės gynėjais. Niekas nesirenka būti disidentu. Nepaklusimas yra atoveiksmis.”
Laisvės pamatas
Kinijos komunistų partija agresyviais būdais mėgina perrašyti Honkongo istoriją. N.Law knyga kalba apie tai, už ką pasisakė jo karta ir kas iš tiesų nutiko Honkongo gyventojams – nors Pekinas skelbia visai kitokią istorijos versiją.
Laisvė yra pagrindinė žmogaus teisė. Ji visuotinė.
„Mano gimtasis miestas Honkongas, kuriame tapau toks, koks dabar esu, greitu laiku gali virsti autoritarine valstybe. Kaip liberaliausias, atviriausias ir kosmopolitiškiausias Azijos miestas su klestinčia pilietine visuomene ir seniau, regis, tokiomis stipriomis institucijomis taip iš esmės pasikeitė? Kaip iš vidaus buvo pakenkta klestinčiai ir laisvai visuomenei? Ką reiškia būti laisvam pasaulyje, kurį vis labiau formuoja stiprėjanti Kinijos Liaudies Respublikos autoritarinė galia?“, – klausia N.Law.
Atsakymus jis randa esminiuose demokratinės visuomenės bruožuose: teisėje protestuoti, teisinėje valstybėje, laisvoje spaudoje. N.Law sako: „Laisvė yra pagrindinė žmogaus teisė. Ji visuotinė. Jeigu teisė į gyvenimą yra teisė egzistuoti, tai teisė būti laisviems leidžia gyventi tokį gyvenimą, kokį verta. Mums reikia veiksmų laisvės, reikia minties ir sąžinės laisvės. Kitaip netenkame savo orumo. Laisvė turėtų būti mūsų santykių su kitais pamatas.“
Autoritarizmas ir klimato tarša
N.Law lygina autoritarizmą su klimato kaitos krize: „Man autoritarizmo grėsmė, ypač autoritarinėje ar netgi totalitarinėje Kinijoje, yra globali problema, lygiai taip pat neatidėliotina spręsti kaip ir klimato kaita. Abi jos kelia pavojų mūsų egzistencijai. Klimato kaita kelia grėsmę gyvybei, o autoritarizmas – galimybei gyventi oriai. Būti politinės partijos vergais, neišmanėliais ir bijoti – tokio gyvenimo neverta gyventi. Nutildžiusi savo žmones, dabar Kinijos komunistų partija stengiasi nutildyti kritiškus balsus visame pasaulyje.
Kinija materialiai remia ir siekia suteikti moralinį teisėtumą kitų šalių engėjiškiems režimams, ji yra pagrindinė Šiaurės Korėjos, Sirijos ir Irano lyderių rėmėja. Dar neramiau dėl to, kad ši parama teikiama silpstančioms ir netvirtoms demokratijoms – nuo Vengrijos ir Turkijos iki Pakistano ir Venesuelos. Kinija eksportuoja autoritarizmo modelį, jos tvirtinimu, pranašesnį už liberalią demokratiją. Norėdama jaustis saugi visame pasaulyje, Kinijos komunistų partija ėmėsi jį keisti. Vis dėlto per daug žmonių ir toliau palaimingai nežino, kas vyksta už jų nacionalinės politikos ribų, arba žvelgia į tai kaip į tolimą politinę problemą, o ne tokią, kuri jau kelia grėsmę jų pačių teisėms, laisvėms ir vertybėms.”
Knygos aktualumas
Nuoširdžiame ir įkvepiančiame N.Law traktate jis ragina demokratinėse valstybėse gyvenančius žmones išlikti aktyviais piliečiais, nors prisipažįsta, kad šios pastangos gali pasirodyti bevaisės prieš augantį totalitarizmą.
Pasak M.Adomėno, ši knyga „turėtų būti privalomas skaitinys tiems, kas, gimę ir užaugę laisvoje visuomenėje ir nepriklausomoje valstybėje, širdimi neįsivaizduoja, kad gali būti kitaip, kad visa tai gali būti iš jų atimta, – kurie iki sielos gelmės nejaučia, kokia trapi yra laisvė, kurios, kaip sakė žymus amerikietis, „nuo išnykimo niekada neskiria daugiau negu viena karta“.
