1930 m., šalyje viešpataujant bolševikų diktatūrai, vienuolikmetis Nojus Hafneris netenka tėvo, kuris buvo apšmeižtas ir suimtas kaip liaudies priešas. Iš šeimos atimama viskas, išskyrus drabužius ant kūno. Nojaus pasaulis visiškai subyra, o pečius užgula sunki atsakomybės ir nevaikiškų rūpesčių našta. Berniukas visomis išgalėmis gelbsti motiną ir jaunesnius brolius bei seserį nuo bado ir mirties.
Nojui tenka ne tik ištverti nuolatinį alkį ir atšiaurius žiemos šalčius, bet ir kasdien pėsčiomis įveikti didžiulius atstumus, ieškant bent menkiausio duonos trupinio šeimai. Kai per vieną žygį po kaimus jis susipažįsta su Jakobine, mergaitė tampa vilties spindulėliu siekiant išgyventi.
Nepelnytai liaudies priešais paverstą Hafnerių šeimą lydi vis didesnės nesėkmės ir neteisybė. Bijodami žiauraus sovietinio režimo, nuo jų nusisuka beveik visi artimieji ir draugai. Likimo valiai palikta šeima galiausiai išvaroma gyventi į daržinę, o jų namuose įsikuria „garbingesni“ gyventojai.
„Atsigulęs ant savo šiaudų, Nojus nusisuko į sieną ir bandė nusiraminti, tačiau užmigti neleido kartėlis ir apmaudas. Kodėl, vos sužibus menkai vilties kibirkštėlei, kaskart viskas dar labiau pablogėdavo?“
Paaugliui tenka patirti nepaprastai sunkių išbandymų, bet jis niekada nepalūžta. Per dešimt metų Nojus susikuria sau saugią ateitį ir išdrįsta paprašyti Jakobinės rankos. Tačiau likimas priverčia jį leistis į dar vieną kelionę.
Knygą iš vokiečių kalbos vertė Alma Imbrasienė.
Siūlome knygos ištrauką.
– Ššš, tyliau! – sukuždėjo motina vaikams ir susirūpinusi žvilgtelėjo į tėvą, stovintį tarpduryje.
Tėvas ramindamas linktelėjo. Lauke buvo tylu.
Nojus pasitaisė sunkios kuprinės diržus ant pečių, mama jau ragino mažuosius eiti laukan. Rūta ašarojo, mažylis Johanas stovėjo kambario viduryje, nesuprasdamas, kas čia vyksta. Verkdama Rūta paėmė broliuką už rankos ir abu patraukė link durų.
Atsisukęs Nojus paskutinį kartą žvilgsniu permetė tuščius, tamsius namus. Viskas atrodė kažkaip keista ir netikra: ir tas itin ankstyvas paros metas, ir slaptas jų išvykimas, ir tai, kad čia daugiau niekada nebegrįš, ir ta svetima šalis, į kurią jie susiruošė.
Kai tėvai bandė jam viską paaiškinti, jis, regis, suprato jų viltį, patikėjo, kad kažkur toli jų laukia geresnis gyvenimas, kad ten jie bus saugūs, laisvi, galės viskuo apsirūpinti.
Vaikas narsiai stūmė į šalį liūdnas mintis, stengėsi nuvyti neaiškios ateities baimę.
– Nojau, einam! – tyliai, bet įsakmiai pakvietė tėvas.
Nurijęs sunkų gumulą, pajudėjo ir jis. Viešpats Dievas tikriausiai jiems padės.
Lauke buvo tamsu. Iki aušros dar liko geras pusvalandis. Vėsią rudens naktį vaikams buvo šalta.
Tėvas greitai sukrovė paskutinius ryšulius ant skolinto vežimo, patikrino, ar gerai laikosi medžiaginės juostos, kuriomis buvo apvyniojęs arklio kanopas, kad jos garsiai nebildėtų.
– Lipkit!
Nojus nelabai suprato, kam reikia taip slapstytis. Pastaraisiais metais iškeliavo ne viena kaimynų šeima, dauguma į tolimąją Kanadą – šalį, apie kurią jis buvo šiek tiek girdėjęs. Bent jau orai ten turėjo būti panašūs į tuos, prie kurių jie čia pripratę. Jis taip pat mieliau būtų keliavęs į Kanadą nei į Paragvajų, nes apie tą Paragvajų beveik nieko nežinojo. Bet Kanadoje jie neturėjo tokių pažįstamų, kurie būtų galėję už juos laiduoti, o į Paragvajų buvo galima patekti laisvai, nereikėjo jokio laidavimo.
Įlipęs į vežimą, berniukas atsisėdo prie sesers, ši žiovaudama prisiglaudė prie jo. Vežimas truktelėjo ir ėmė riedėti. Nojui taip pat merkėsi akys, bet jis negalėjo atplėšti žvilgsnio nuo namo, kurį kadaise savo rankomis pastatė senelis. Šiemet namą iš jų atėmė. Tiesa, leido jame gyventi, bet namas buvo jau ne jų. Ne jų buvo ir visa tai, ką jie užaugino savo laukuose.
Nojus gerai prisiminė, kaip tada siuto ir perkūnais trankėsi tėvas. Paskui porai dienų jis dingo, o grįžęs pareiškė, kad jie išvažiuos. Kelionei visiems parūpino pasus, Nojų prigrasino apie tai ničniekam neprasitarti. Rūta ir Johanas buvo dar per maži, kad ką nors suprastų, tad jiems nieko nepasakojo, bet dešimtmetis Nojus – jau beveik vyras.
Kai tėvas pasuko vežimą į siaurą lauko keliuką, ėmė stipriau supti. Rūta miegojo kažką murmėdama per miegus. Nojus švelniai suėmė sesers galvą ir atrėmė ją į vieną ryšulį. Pats nė už ką nenorėjo užsimerkti.
– Ką čia darai? – pakėlusi galvą paklausė mama, sūpuodama ant kelių snaudžiantį Johaną.
– Eisiu į priekį.
Berniukas vikriai perlipo ant vadeliotojo suolo ir atsisėdo šalia tėvo. Prisispaudė prie tvirto, gerai pažįstamo liemens.
Tėvas įsitempęs žvelgė priekin. Dangų dengė debesys. Buvo taip tamsu, kad nesimatė kelio, arklys žengė lėtai, atsargiai statydamas kojas. Kai vežimas krestelėjo į kažkokią duobę, tėvas ėmė keiktis.
– Kodėl negalėjom palaukti, kol prašvis? – paklausė Nojus.
– Todėl, kad niekam nevalia žinoti, jog mes išvažiuojam, – trumpai paaiškino tėvas.
Šiuos žodžius Nojus girdėjo nebe pirmąkart, tėvas jau buvo tai sakęs daugybę kartų.
– Bet kodėl? Juk Šolcai, Vybės, Francenai irgi išvažiavo, bet nesislapstė ir niekam visa tai nerūpėjo?
Prieš išvažiuodami į Kanadą, kur tikėjosi susikurti naują, geresnį gyvenimą, kaimynai net surengė atsisveikinimo vakarienę.
– Jie laiku suspėjo.
Tėvas nusispjovė.
– Dabar valdžia jau nebeleidžia išvažiuoti, nenori, kad tiek daug gerų darbininkų paliktų šalį. Kažkas juk turi jiems dirbti tą žemę, kurią jie iš mūsų atėmė. Bet sakau: tai būsim ne mes! – Piktai purtė galvą tėvas. – Viešpats Dievas parodė mums išeitį. Daug mūsų tikėjimo brolių ir seserų persikėlė į Paragvajų. Žemė ten derlinga, jos užteks visiems ir niekas neaiškins, kas mums galima ir kas ne! Bet dabar patylėkim, vaike, man reikia žiūrėti į kelią.
– O kur mes dabar važiuojam?
Tėvas atsiduso.
– Tai vis tiek nerimsti, neduodi man ramybės?
Bet jo balsas skambėjo nepiktai, todėl Nojus drąsiai kalbėjo toliau:
– Aš noriu viską žinoti, kad galėčiau jums padėti. Juk keliausime labai ilgai, ar ne?
– Taip, – tėvas linktelėjo galva. – Aš ir pats gerai nežinau, kiek tai truks. Porą dienų pabūsime pas dėdę Adamą, kol įsitikinsime, kad geležinkelio stotyje mūsų neieško. Paskui traukiniu važiuosime į Maskvą. Į Maskvą! – pagarbiai pakartojo, lyg pats netikėdamas. – Įsivaizduoji? O iš ten traukiniu galėsime pasiekti Vokietiją.
– Tai gal galim Vokietijoje ir pasilikti?
Nojus buvo girdėjęs daug istorijų apie senąją jų tėvynę. Dauguma mokyklos mokytojų buvo studijavę Vokietijoje, o po studijų jie grįžo perteikti mokslo žinių gimtojo krašto vaikams.
– Kad viskas ne taip paprasta, – apgailestaudamas aiškino tėvas. – Prieš šimtą metų mūsų šeima turėjo iš ten išvažiuoti, nes ne visiems užteko žemės. Ten ir šiandien viskas taip pat, niekas nepasikeitė.
– Gaila. – Nojus truktelėjo pečiais. – Aš mielai ten likčiau.
Berniukas jau seniai svajojo apie studijas Vokietijos universitete, norėjo tapti mokytoju ir mokyti vaikus to, ko ten išmoks, ir to, kuo tiki pats.
– Paragvajuje tau patiks. Pamatysi. Tik pagalvok, ten visus metus šilta.
– Ir nebūna sniego?
– Nebūna, – patvirtino tėvas. – Mums niekada nebeteks kęsti šalčio ir alkio, nes ten ant medžių auga nuostabūs vaisiai.
– Bet Paragvajus labai toli.
Kartą, likęs vienas klasėje, Nojus pažiūrėjo į gaublį. Rado tą šalį kitoje Žemės rutulio pusėje, už didžiulio vandenyno. Mintis apie ilgą kelionę laivu labai jaudino, bet kartu ir baugino.
Tėvas paplekšnojo sūnui per kelį.
– Pamatysi, patirsim tokį nuotykį, apie kurį tu net savo anūkams galėsi pasakoti.
Pralinksmėjęs Nojus atsirėmė į suolo atkaltę ir užmerkė pavargusias akis. Vežimas, riedėdamas siauru lauko keliuku, stipriai lingavo, nuo supimo berniukas pasijuto vangus ir mieguistas. Dar bandė vaizduotis būsimą kelionę ir gyvenimą, kuris jo laukė ateityje, tačiau užmigo.
Pabudo tik tada, kai vežimas sustojo. Pasitrynė užmiegotas akis, žvalgydamasis apsidairė. Jie stovėjo nedidelėje giraitėje, danguje švietė saulė, mama jau traukė iš krepšių užkandžius. Nojus išlipo iš vežimo, padėjo išlipti ir broliukui su sesute, tėvas iškinkė arklį. Ant sausos rudeninės žolės mama patiesė pledą, kiekvienam padavė alavinį puodelį su drungna arbata, paskui padalino sumuštinius.
Priėjo ir tėvas. Pirmiausia sudėjo rankas maldai. Dėkojo Dievui už sėkmingą pirmąjį kelionės etapą ir maistą, prašė palaiminimo ir pagalbos ilgoje kelionėje.
Nojus iš visos širdies meldėsi kartu. Su nakties tamsa išsisklaidė ir liūdesys dėl to, kad palieka gimtuosius namus. Dabar vaikas jau džiaugėsi laukdamas didžiojo nuotykio.
– Kol esame visi kartu ir žinome, kad Dievas mus palaiko, mums negali nutikti nieko blogo, – užbaigė tėvas ir Nojus tyliai jam pritarė.
Juk jis kartu su savo šeima, turi ką valgyti. Ko gi daugiau reikia?
