Garsus žurnalistas ir karo reporteris J. Sweeney’is vedžioja skaitytojus po pačią Putino Rusijos širdį, Kremlių, po Čečėnijos masinių žudynių laukus ir naikinamus Ukrainos miestus. Kad geriau suprastume ilgai trunkančio Putino karo mastą, autorius dalijasi savo trisdešimties metų reporterio darbo patirtimi, atskleisdamas daugybę pasaulį sukrėtusių įvykių: nuo Maskvos surežisuotų daugiabučių sprogdinimų iki Rusijos kariuomenės žiaurumų Čečėnijoje, nuo Krymo aneksijos iki „Malaysia Airlines“ lėktuvo numušimo Rytų Ukrainoje.
Remdamasis įvairių liudininkų ir Putino persekiojamų žmonių pasakojimais, J. Sweeney’is parodo Ukrainos žmonių drąsą ir Kremliaus šeimininko žiaurumą, su kuriuo jis atsako į bet kuriuos pasipriešinimo veiksmus, žudydamas ar ilgiems metams įkalindamas savo kritikus, bet kokiomis priemonėmis siekdamas savo imperialistinių tikslų. Autorius nuosekliai atskleidžia, kaip atsitiktinai į valdžios olimpą patekęs Putinas uzurpavo valdžią, sunaikino visus demokratinės visuomenės atributus: žodžio ir rinkimų laisvę, teismų nepriklausomumą, bet kokią opoziciją. Tačiau tenka pripažinti ir dalį Vakarų atsakomybės dėl įsiviešpatavusio putinizmo monstro. Vakarai ilgai ir naiviai tikėjo, kad su Putinu galima sėkmingai susitarti ir pelningai prekiauti. Kasmet vis agresyvėjanti Rusijos prezidento retorika bei veiksmai vertinti kaip blefas, mėginimas pakelti savo vertę. Net po Rusijos atviros agresijos Sakartvele (2008 m.) ir Ukrainoje (pradedant 2014 m.) tikro praregėjimo neįvyko.
Knygoje J. Sweeney’is kruopščiai nagrinėja rašizmo atsiradimo anatomiją ir dažnai grįžta į dabartį – viską naikinantį brutalų karą Ukrainoje, tapusį putinizmo politikos barbariškumo viršūne. Autoriaus įspūdžiai pirmosiomis karo dienomis aprašyti taip: „Kažkoks idiotas viršutiniame bute stumdo sunkius baldus, ir aš pašoku iš miego... Prisimenu, kad esu Kyjive, dabar – ketvirta valanda ryto ir trankomi ne stalai ir kėdės, o siaučia rusų artilerija. Tas idiotas yra Vladimiras Putinas, ir jau antrą dieną tęsiasi jo idiotiškas karas.“
Nors ši didžiulė tragedija ištisus miestus pavertė griuvėsiais, knygos pabaigoje J. Sweeney’is prognozuoja neišvengiamą agresoriaus ir jo režimo galą: „Karas dar nesibaigė. Vladimiro Putino žudymo mašina dar pareikalaus tūkstančių nekaltų gyvybių, tačiau vieną dieną, galbūt visai netrukus, Putinas paliks Kremlių. Karste.“ Milijonai, galbūt net milijardai žmonių visame pasaulyje tikisi, kad anksčiau ar vėliau ši prognozė būtinai išsipildys.
Siūlome perskaityti knygos ištrauką
Kažkoks idiotas viršutiniame bute stumdo sunkius baldus, ir aš pašoku iš miego. Jau ketinu skambinti Lambeto tarybai ir paprašyti išspręsti problemą, bet prisimenu, kad esu Kyjive, dabar – ketvirta valanda ryto ir trankomi ne stalai ir kėdės, o siaučia rusų artilerija.
Tas idiotas yra Vladimiras Putinas, ir jau antrą dieną tęsiasi jo idiotiškas karas.
Aš suniurnu, vėl užmiegu, bet po kurio laiko atsikeliu ir išeinu laukan. Bergždžiai bandau nusipirkti tualetinio popieriaus. Parduotuvėje priešais mane stovi senas kriošena ir namų šeimininkė. Seniokas nusiperka dešimt pakelių tų pačių cigarečių ir nieko daugiau, niekam nepalikdamas abejonių, kokia jo didžiausia yda. Moteris surenka visas parduotuvėje dar likusias rūkytas dešras. Matyti tokį panišką pirkimą juokinga, bet ne linksma.
Nueiti nuo mano išsinuomoto buto, esančio netoli olimpinio stadiono, iki miesto centro pėsčiomis trunka pusę valandos. Kreščiatikas, pagrindinė Ukrainos sostinės
gatvė, atrodo kaip neostalinistinė karaliaus Jurgio epochos Karališkojo pusračio Bate versija, tik kelis kartus padidinta. Ji tokia plati, kad ja greta vienas kito gali pravažiuoti trys tankai. Toks ir buvo Putino planas. Pusiaukelėje įjungiu telefono kamerą ir imu pusbalsiu komentuoti įvykius. Prie manęs prieina drūtas vyrukas ir gryniausiu britišku akcentu įspėja, kad einu pro pat rotušę, o šiandien tai nėra tinkamiausia vieta būti. Savo tėvynainiui paaiškinu, kad rusai šiandien tikrai nesiruošia bombarduoti rotušės – nebent vėliau – ir sparčiai judu toliau. Priėjus Centrinį paštą, per mane tarsi milžiniškas volas nuvilnija didžiulė garso banga. Tai oro pavojaus sirena užkaukė, perspėdama apie atskrendančius rusų artilerijos sviedinius ar raketas. Triukšmas tiesiog nepakeliamas.
Vietiniai tai vadina „Putino lopšine“.
Telefonu padarau trumpą vaizdo įrašą ir tebekaukiant sirenoms paskelbiu jį savo „Twitter“ paskyroje, prirašydamas: „Man neramu dėl Romano Abramovičiaus jachtos. Tikiuosi, kad jai viskas gerai.“
Netrukus kažkas parašo komentarą: „Nuskandinkite jachtą.“
Praėjęs Maidano aikštę, užsuku į savo bičiulio Ozo Katerjo, perpus jaunesnio už mane britų ir libaniečių kilmės reporterio, nuomojamą butą. Ozas pavaišina mane puodeliu „Earl Grey“ arbatos. Mes gurkšnojame arbatą lyg kokie anglų milordai paralelinėje visatoje, kai staiga išgirstame gana stiprų artilerijos sviedinio sprogimo garsą. Ne arti mūsų, bet šis garsas niekada nelemia nieko gero.
Vėl sprogimas. Vladimiras Putinas sugrąžina mane į 1976 m., kai laikiau anglų kalbos A lygio egzaminus ir mokiausi mintinai puikų Wilfredo Oweno eilėraštį „Himnas pasmerktiems jaunuoliams“: „Tik žvėriškas ginklų pyktis...“
Mudu su Ozu esame laisvai samdomi žurnalistai, besitikintys užsidirbti gyvenimui kalbindami žmones radijo stotims „BBC Northern Ireland“, „BBC Scotland“, taip pat Dubline įsikūrusioms LBC ir RTE. Atlygis nėra didelis, bet už jį galima nusipirkti kebabą ar du.
Kurį laiką blaškomės, bergždžiai mėgindami susistabdyti taksi arba bet ką, kas mus nuvežtų iki karo veiksmų zonos. Tuščias reikalas. Kiekvienas, turintis transporto priemonę, veža savo artimuosius į geležinkelio stotį, kad šie galėtų pabėgti iš miesto. Nusprendžiame važiuoti metro. Žmonių veiduose matyti nerimas. Viena mama pliaukšteli savo vaikui, nors šis nieko blogo nepadarė. Greta stovi pasimetusi senutė, o jos dukra kažką šaukia į telefoną. Į vagonus tai įlipa, tai iš jų išlipa tvirti vyrai karių uniformomis. Atrodo, lyg vyktų karas. Deja, jis vyksta iš tiesų.
Išlipame giliausioje pasaulyje Arsenalo metro stotyje, įrengtoje po kalvos šlaitu. Dėl kalvoto reljefo Kyjivas tampa tarsi tvirtove. Būtent čia prieš tūkstantį metų įsikūrė Rusios civilizacija. Maskva buvo, yra ir visada bus tik jos atšaka. Išlipus iš vagono mus užplūsta žmogiškųjų kančių banga. Jausmas toks, lyg vaikščiotume metro peronu per 1940 m. Londono bombardavimą. 2022 m. vasarį žmonės čia slepiasi nuo rusų bombų. Štai ten kietai miega senyva pora, o ten sėdi pagyvenusi moteris su išsipūtusiais pirkinių maišais, jos veido raumenys nevaldomai trūkčioja. Netoliese tupi du mieli vaikai, įbedę akis į filmą telefono ekrane, prie jų kojų – kvailos išvaizdos šuo.
Būk prakeiktas, Vladimirai Putinai!
Pakylame eskalatoriumi į viršų, nueiname iki vakarinio Dniepro upės kranto, pasukame į šiaurę. Anot gandų, rusų kariuomenė kažkur ten, priekyje. Turiu sustoti šnektelėti telefonu su Jeremy‘iu Vine‘u dėl interviu jo radijo laidai „BBC Radio Two“. Jis yra tipiškas dešiniųjų pažiūrų konservatorius, bet pasiekia daug paprastų žmonių. Ozas manęs nelaukia ir nuskuba tolyn. Šią dieną jį matau
paskutinį kartą. Eidamas filmuoju save ir netyčia užfiksuoju porą ukrainiečių kareivių, bestoviniuojančių prie Triumfo arkos, skirtos – aš neironizuoju – rusų ir ukrainiečių tautų draugystei. Kareivis sušunka, kad nustočiau filmuoti. Aš nuleidžiu kamerą, paeinu dar šimtą metrų ir filmuoju toliau.
Kvailys, Sweeney‘i, tu tikras kvailys.
Jaunas ukrainietis su šautuvu ima kažką man šaukti rusiškai. Dauguma Kyjivo gyventojų yra rusakalbiai. Ukrainiečio tik viršutinė uniformos dalis kamufliažinė, kelnės – paprastos, žalios. Kiti vaikinai moja ginklais į mano pusę.
Žaliakelnis reikalauja mano telefono, nori pamatyti, ką nufilmavau.
– Ar atrodau kaip rusų šnipas? – klausiu. Dėviu oranžinę kepuraitę, kupranugario spalvos vilnonį paltą, kokį pirmą kartą dėvėjo Trevoras Howardas, vaidindamas majorą Calloway‘ų filme „Trečias žmogus“ („The Third Man“), ir rudą velvetinį švarką su lopais ant alkūnių. Atrodau kaip bedarbis geografijos mokytojas iš Dorkingo.
Jis nesiliauja reikalavęs mano telefono.
Imu netekti kantrybės.
– Ar atrodau kaip rusų šnipas?! – dar kartą surinku, o aš moku staugti. Jei netikite, paklauskite bet kurio Scientologijos bažnyčios nario.
Ginklai nebemoja mano pusėn. Jie nukreipti tiesiai į mane.
Paduodu žaliakelniui telefoną, pasą ir tarptautinį žurnalisto pažymėjimą. Jie liepia man iškelti rankas už galvos ir nuveda į savo bazę. Už manęs užsidaro geležinės durys. Niekas nematė, kaip įeinu į vidų, niekas nematė, kaip mane areštavo. Pakliuvau į bėdą.
Esame siurblinėje, kuri pusę Kyjivo aprūpina geriamuoju vandeniu. Atsiduoda senais, bet tinkamai suteptais geležies dirbiniais.
Vienas iš jų paskambina į Ukrainos žvalgybą SBU (ukr. Služba bezpeki Ukrainy). Aš jiems vis kartoju: „Patikrinkite mano „Twitter“ paskyrą.“
Žaliakelnis pakviečia savo vadą ir jo pavaduotoją, karius, apsirengusius Ukrainos kariuomenės uniformomis. Vadas – stambus vyras, stambesnis už mane, o aš nesu koks džiūsna. Jo pavaduotojas smulkesnis, bet guvus. Jis žiūri į mane su linksma ironija. Įtariu, kad jis žino, jog nekeliu jokios grėsmės. Abu vyrai man primena kapitoną Mainwaringą ir seržantą Wilsoną iš seno britų komiško serialo „Tėčio kariuomenė“ („Dad‘s Army“). Tačiau vadas rūsčiai mane nužvelgia ir taria: „Ruskij špion.“ Rusų kalbos mokiausi tik mokykloje, tad jau beveik viską pamiršau, bet galiu suprasti, jog tai reiškia „rusų šnipas“. Atsisėdu ir pratrūkstu nevaldomai juoktis.
Rusų šnipas neatrodo pakankamai išsigandęs. Nuotaika pasikeičia. Žaliakelnis įrašo mano pavardę į „Google“ paiešką ir ilgai naršęs mano „Twitter“ paskyroje randa įrašą, kuriame pastoju kelią pačiam Putinui. 2014 m. liepą iš prokremliškos Rytų Ukrainos paleista rusiška raketa „Buk“ pražudė visus „Malaysia Airlines“ reisu MH17 skridusius keleivius. Turėjau patykoti Rusijos prezidento Sibire, kad paklausčiau jo apie žudynes Ukrainoje.
Žaliakelnis randa ir 2013 m. nuotrauką, kurioje Donaldas Trumpas stovi priešais mane, ištiesęs man ranką ir duodamas ženklą, kad mūsų interviu baigėsi, bet aš lieku sėdėti ir nepaspaudžiu jam rankos. Tą akimirką aš jam uždaviau klausimą: „Pone Trumpai, kodėl jūs pirkote betoną iš Dručkio Tony‘io Salerno?“
Vienas iš mudviejų nuotraukoje gal ir yra rusų šnipas, bet tikrai ne aš.
Pasirodo senutė ir paduoda kaliniui puodelį arbatos. Nuo tos akimirkos žaliakelnis tampa mano gynėju. Jis prisistato Vladu Demčenka, gabus filmų kūrėjas, 2014 m. sukūręs dokumentinį filmą apie mūšį dėl Donecko oro uosto. Anksčiau, prieš karą, jis daug keliavęs. „Kaip ir jūs.“ Jis gana sklandžiai kalba angliškai, ir mes greitai randame bendrą kalbą. Kadangi jie buvo pranešę apie mane SBU, lieku įkalintas karinėje biurokratijoje ir turiu gintis nuo blogiausių įmanomų kaltinimų. Įsivaizduokite, kad ginkluoti žmonės apkaltina jus išdavyste, ir jūs užsienio kalba turite įrodyti savo nekaltumą.
Įlipame į didžiulį rudą pikapą, vadas sėda prie vairo, jo ginkluotas padėjėjas ir mudu su Vladu įsitaisome gale. Visame mieste įrengti patikros postai, aplinkui bėgioja ginkluoti kareiviai, be paliovos kaukia sirenos. Sprogimai vis artėja. Sustojame šalutinėje gatvėje šalia SBU būstinės ir liekame sėdėti automobilyje. Laukti tenka ilgai.
Vladas man sušnibžda:
– Manau, kad jie darosi pernelyg įtarūs.
„Sveikas atvykęs į mano pasaulį“, – atsakau mintyse.
Man dingteli, kad Ukrainos žvalgybos būstinė šiame mieste yra antras po prezidentūros rusų sparnuotųjų raketų taikinys.
Pagaliau viename lange prasiskleidžia žaliuzės ir kažkas kažką sako.
Pasirodo trys ukrainiečių kareiviai ir mane perima. Atsisveikinu su vadu, jo pavaduotoju ir Vladu. Mes nužingsniuojame gatve į kalną, apeiname SBU būstinę ir didesne gatve nusileidžiame prie pagrindinio įėjimo.
Ten vėl laukiame. Įeiti vidun galima tik pro sunkų metalinį elektroninį turniketą. Tačiau reikalai nejuda, ir vyriausias iš mane lydinčių sargybinių skambina, kam reikia. Jam nepavyksta prisiskambinti. Suvokiu, kad tiesiai į mus nukreipti keli kulkosvaidžiai.
Pagaliau anoje pusėje kažkas atsiliepia, ir mane pro turniketą įveda į vestibiulį. Viduje pridėta smėlio maišų, pilna kareivių su automatiniais šautuvais, paraudusiomis akimis, tarsi savaitę būtų nemiegoję – tai turbūt pasakytina apie daugumą Ukrainos žmonių. Aukštas, rūstus vyras iš mane atlydėjusio kareivio paima mano pasą bei žurnalisto pažymėjimą ir nuveda laiptais aukštyn pro mieguistus kareivius, sėdinčius ant laiptų lyg kokiame prerafaelitų paveiksle, vaizduojančiame sceną iš Tennysono poemos „Karaliaus Artūro mirtis“.
Rūstusis vyras nusiveda mane į savo kabinetą. Jo langai kryžmai perklijuoti stora geltona juosta, kad stiklo šukės mažiau skraidytų, jei SBU būtų apšaudyta artilerijos. Jei čia pataikytų sparnuotoji raketa, mes visi iškeptume. Kabinete dar yra trys ar keturi kareiviai. Jie sėdi ant biuro kėdžių ir atrodo išsekę. Vyras tyrinėja mano pasą ir žurnalisto pažymėjimą, paskui peržiūri nuotraukas mano telefone. Kyjive esu nuo vasario 14-osios. Tai bent Valentino diena!
– Štai šitie Ukrainos karių vaizdo įrašai. Juos reikia ištrinti.
Taip ir padarau, atsiprašydamas, kad gaištu jo laiką. Paskui priduriu:
– Bet aš nesu Rusijos šnipas.
– Galite eiti, tik nefilmuokite Ukrainos kariuomenės.
Supratau.
Lauke jau temsta. Skubiai nužingsniuoju tolyn ir pamatau mane atvežusį pikapą, stovintį prie šaligatvio. Jame sėdi tik vadas, jis kalbasi telefonu. Pabarbenu į langą ir parodau jam pakeltą nykštį, šitaip leisdamas suprasti, kad esu laisvas. Jis tik rūsčiai mane nužvelgia, ir aš nuskubu toliau.
Praėjus daugiau nei mėnesiui Vladas parašys man žinutę: „Anksčiau jums nesakiau, bet iš žmonių, kurie buvo automobilyje, vežusiame jus į SBU tą dieną, kai suėmė, gyvas likau tik aš ir jūs, Johnai. Kiti du dingo per operaciją čia, fronto linijoje.“
Vladas leisis ieškoti buvusio vado ir jo pavaduotojo, kad būtų galima deramai palaidoti. Vėliau jis man rašys: „Jų kūnų neradome. Vadinasi, jie buvo paimti į nelaisvę arba palaidoti nežinomoje vietoje. Nežinau, kuris variantas geresnis.“
Jis atsiųs man sudegusio pikapo nuotrauką – iš jo liko tik apanglėję metaliniai griaučiai, riogsantys miške kažkur į šiaurę nuo Kyjivo.
Grįžęs į savo butą, išmaukiu didelį gurkšnį džino su abejotinos kokybės toniku ir padarau vaizdo įrašą, kuriame papasakoju, kokių sunkumų šiandien patyriau, kaip buvau suimtas, o paskui paleistas. Pabaigoje pabrėžiu, kad elektra ir internetas vis dar veikia ir kad tai verčia mane manyti, jog į rimtą bėdą pakliuvo ne prezidentas Volodymyras Zelenskis ar aš, o Vladimiras Putinas.
Šį įrašą įkeliu į „Twitter“, ir jis sulaukia milijono peržiūrų.
