Naktį prieš Hitlerio paskyrimą reichskancleriu Remarque'as pabėga iš Berlyno ir emigruoja į Šveicariją prie Madžorės ežero. Sėkmės sulaukęs rašytojas tėvynėje nebesijaučia saugus, o netrukus naciai ima deginti jo romanus ant laužo. Remarque'as pasineria į gilią sumaištį ir beviltiškai stengiasi parašyti naują knygą. Depresiją jis slopina cigaretėmis ir alkoholiu, ištvirkavimu bei erotiniais nuotykiais su buvusia žmona Juta. Ji taip pat bėga nuo nacių, kurių veikla ir skleidžiamos idėjos kasdien didina Askonos tremtinių bendruomenę. Remarque'ui niekaip nepavyksta užbaigti romano „Trys draugai“, o vilties išsigelbėti suteikia tik susitikimas su jo gyvenimo moterimi, kuri visiems laikams nutraukia rašytojo tremtį Šveicarijoje.
Romanas „Askona“ – tai įspūdinga kelionė į dramatiškus nacistinės Vokietijos metus ir Šveicarijos tremtinių bendruomenę. Šios knygos puslapiuose įtaigiai vaizduojamas ne tik garsusis vokiečių rašytojas, bet ir daugybė gerai žinomų asmenybių, kurios prarado tėvynę ir tremtyje svyruoja tarp bejėgiškumo ir vilties. Remarque'as kolegos Ėmilio Liudvigo žodžiais tariant, „atsikelti ryte pagrįstai tikintis, kad vakare vis dar būsite gyvas ir turėsite dvi rankas, dvi kojas ir galvą, – tikra prabanga“.
Knygos autorius patraukliai pasakoja apie idilišką ramybės kampelį, tapusį prieglobsčiu ne vienam menininkui. Kai Remarque'ui, kaip ir daugeliui kitų politiškai nemėgstamų žmonių, tenka bėgti nuo nacionalsocialistų į Askoną, jį pasiveja vidiniai demonai – alkoholis ir depresija. Itin ryškų vaidmenį Remarque'o gyvenime atliko ir fatališkoji Marlena Dietrich.
Daug moterų, daug alkoholio ir daug vienatvės. Askonoje praleistas laikas atskleidžia kūrybines rašytojo kančias, kovą su istorija ir pačiu savimi. Šis pasakojimas – tai intymus žvilgsnis į nedidelę vokiečių menininkų grupę tremtyje ir paties Remarque'o sielą, kupiną abejonių, apatijos, jausmų skirtingoms moterims ir vilties išsigelbėti per meilę.
E. Rai yra parašęs daugiau kaip dvidešimt romanų, šešis iš jų – Moritzo Matthieso slapyvardžiu. Heseno žemėje gimęs rašytojas studijavo muzikologiją ir anglų kalbą, dėsto kūrybinį rašymą Berlyne ir kasmet išleidžia bent po vieną knygą.
Romaną „Askona“ vertė Asta Dvilaitienė.
Siūlome knygos ištrauką.
Askonoje Užgavėnės. Kai kurie vyrukai išvažiavo prasiblaškyti į Lokarną – kurortas siūlė šiek tiek daugiau pramogų ir galimybių pasilinksminti. Kaime buvo kaip visada ramu.
O Miunchene ir Kelne tęsėsi pašėlusios šventės, karnavalo paskutinio pasispardymo nuotaikos prieš Pelenų trečiadienį, kai kasdienis gyvenimas vėl grįš į senas vėžes. Šokių aikštelėse sukosi poros įmantriais kostiumais, moterys, vyrai, liejosi šampanas, alus. O štai Berlyne net penkiolika gaisrinių suvažiavo gesinti Reichstago gaisro.
Padegimas. Visa tai planavęs padegėjas turėjo tiksliai žinoti, ką daro. Gaisras kilo iš karto keliose vietose ir, kol atvažiavo pirmoji ugniagesių komanda, liepsnos jau buvo apėmusios kupolą. Gaisrui užgesinti prireikė kelių valandų. Pakankamai laiko, kad tūkstančiai smalsuolių galėtų patys gyvai pamatyti šį reginį. Ugnies atspindžiai naktiniame Berlyno danguje matėsi net iš Štėglico ir Pankovo rajonų.
Kai liepsnos buvo didžiausios, nelaimės vietoje pasirodė ir Gebelsas bei Gėringas – efektingai papozuoti unikaliame fone. Informacijos apie padegėją arba padegėjus dar nebuvo, tačiau Gėringas teigė sužinojęs apie komunistų sukilimą.
Buvo suimtas jaunas mūrininkas iš Olandijos – Marinusas van der Lubė. Jis atrodė gana suglumęs, o apklausiamas ne tik teigė sukėlęs gaisrą, bet ir tvirtino, kad tą padarė vienas. Hitleris, Gebelsas ir Gėringas bemat sutarė: tai yra neįmanoma. Už gaisrą negalėjo būti atsakingas tik vienas asmuo. Van der Lubė turėjęs sulaukti komunistų paramos – komunistų, kieno gi dar?
Buvo ir kita teorija, tik mažai kas drįso ją išsakyti viešai. Iš Gėringo rezidencijos požeminis vamzdynas vedė į Reichstago centrinio šildymo sistemą, tunelis pakankamai aukštas, kad juo būtų galima vaikščioti ne ropomis. Ar naciai ne patys padegė Reichstagą, kad rastųsi dingstis? Bet kam?
Tiems, kurie uždavinėjo šį klausimą, nereikėjo ilgai laukti atsakymo. Pelenų trečiadienį visų laikraščių pirmuosiuose puslapiuose antraštės skelbė: „Reicho prezidento dekretas dėl tautos ir valstybės apsaugos“.
Vos po dienos išleistą Nepaprastąjį dekretą sudarė šešios pastraipos, tačiau užteko perskaityti pačią pirmąją. Joje buvo skelbiama, kad, iki bus pranešta kitaip, stabdomas Vokietijos imperijos Konstitucijos 114, 115, 117, 118, 123, 124 ir 153 straipsnių galiojimas. Kitaip tariant:
Peržengiant iki šiol taikytas teisės aktų nustatytas ribas, leidžiami asmens laisvės ir teisės į žodžio laisvę, įskaitant spaudos laisvę, suvaržymai, nebeužtikrinamas laiškų, pašto korespondencijos, telegramų ir telefoninių pokalbių slaptumas, leidžiama atlikti kratas ar poėmius, taip pat apriboti nuosavybės teisę.
Praėjus vos keturioms savaitėms nuo Hitlerio atėjimo į valdžią, naciai atsikratė visų teisinių suvaržymų.
Ėrichas sėdėjo prie pusapvalio „Verbano“ kavinės lango, kai pirmosios šių sukrėtimų bangos pasiekė Askoną. Žvelgė į Via Borgo gatvę ir leidosi nešamas aplinkinių pokalbių. Temo. Jo italų kalba buvo vieni trupiniai – briciole, kuriuos susirankiodavo iš praeivių. Dažniausiai jam tai kėlė nepatogumų, bet kartais visai neblogai gerai nesuprasti kalbos, nugirsti tik nuotrupas, praslenkantį itališkų galūnių -a, -o ir -e peizažą.
Fedė mokėjo visko po truputį, net šiek tiek vengriškai. Visą gyvenimą nebuvo išvykusi iš Askonos, o ir šį pasaulį išvydo virš „Verbano“ valgomojo. Bendraudama su ne iš Askonos kilusiais svečiais, viename sakinyje supindavo trijų ar net keturių kalbų žodžius, prireikus išgalvodavo naujų. Štai ir dabar prie kampinio staliuko kalbėjosi su džentelmenu, kuris akivaizdžiai buvo nečionykštis ir atrodė šiek tiek priblokštas jį užplūstančio žodžių srauto.
Ėricho žvilgsnis vėl nuslydo nuo lango. Fedė iš tiesų buvo ypatinga. Jau seniai kaimas svarstė, ką ji pasirinks savo vyru. Gerbėjų turėjo daug. Kad ir kas tas laimingasis būtų, jam pasiseks. Tik stiprūs nervai irgi būtų ne pro šalį.
Nuo grindinio tiško lietus. Dvi skarelėmis galvas apsigobusios moterys, palindusios po vienu skėčiu, bandė perbėgti siaurutę aikštę priešais paštą.
Ėrichas svarstė, ar Ėmilis nepabūgs tokio oro. Jie reguliariai tuo pačiu metu susitikdavo „Verbano“ kavinėje. Ne kasdien – du ar tris kartus per savaitę nuo jo atvykimo. Susitarti iš anksto nereikėjo. Darbinga Ėmilio diena paprastai baigdavosi pasivaikščiojimu į kaimą, šiltu Fedės pasisveikinimu, puodeliu espreso kavos ir cigarete. O Ėrichas – atvirkščiai: atsikeldavo apie pusiaudienį, popietę paskirdavo susirašinėjimui ir pokalbiams telefonu, labai stengdamasis nepradėti gerti per anksti, tada išsiruošdavo į „Verbano“ kavinę, kad nusiteiktų romano perrašymui, nakčiai prie židinio su įjungta šviesa, pieštukais, popieriumi, pelenine, buteliu vyno ir vaizdu į ežerą. Viešpatie, daugiau nieko ir netrūko. Ir vis dėlto neretai viskas pasibaigdavo vien gerais norais, espreso puodelis virsdavo dviem, Ėmilis grįždavo pas žmoną į namus, o Ėrichas dar aplankydavo Nelės barą krantinės promenadoje, kur pasilikdavo iki paryčių.
Kažkas romane „Pat“ buvo ne taip. Per tuos dvejus metus Ėrichas jam tiek daug paaukojo. Jį parašyti buvo gyvas vargas. Ne, tikriausiai kitaip: kažkas ne taip buvo romaną supančiame pasaulyje. Istorija apie tris buvusius bendražygius, kuriems po karo gyvenimas tarsi slysta iš rankų, kad ir kaip stengtųsi rasti savo vietą visuomenėje. Pasakojimas turėjo įtraukti skaitytojus, kažką juose pažadinti tiesiogiai. Bet ar kam rūpėjo, ką karas padarė iš žmonių? Romano veiksmas vyko 1928–1929 metais, apie tai ir istorija, bet argi praėjęs dešimtmetis jau seniai nebuvo virtęs pelenais ir griuvėsiais? Ar romanas dar veržėsi į priekį? O gal dėl pastarųjų mėnesių įvykių jis pasidarė nereikalingas, nė nespėjęs pasiekti spaustuvės?