KnyguKurejai.lt – projektas pasakojantis apie vaikų ir jaunimo knygas ir jų autorius. Rašytojai ir dailininkai praveria duris į savo kūrinių užkulisius, dalijasi ypatingomis ir iki šiol niekur nepublikuotomis istorijomis.
Teksto anatomija pagal Dainių Gintalą
Idėja
Knygos idėja nukrito iš debesies, kai žvelgiant į dangų akin pataikė vienas lašas, o galvoje suskambo „kar“. Gal tai buvo varnos ašara? Liūdesio, o gal džiaugsmo? Šito niekada nesužinosiu, todėl pats nusprendžiau parašyti apie varnas: šiek tiek liūdnas, šiek tiek mąslias ir drauge padaužiškai džiaugsmingas. Greitai atsirado ir kiti veikėjai su „var“ – varvekliai. Tikriausiai ne šiaip sau, nes varvekliai varva, tad tuo metu varna galėjo snape nešti varveklį ir lašas, pataikęs į akį, galbūt kaptelėjo nuo jo... Žinoma, juokauju! Bala žino, iš kur ta idėja gimė. Supaisysi tą poeziją... Ji nepagaunama kaip vėjas, kuris poetui atpučia pirmą eilutę, o tada viskas ir pabyra.
Jei dar rimčiau, – knygos idėja rutuliojosi paties rašymo proceso metu. Knygą sudaro lygiai dvidešimt eilėraščių, kai turėjau apie dešimt, jau mačiau kur link suku, supratau, kad pakliuvau į nesusikalbančių, gandais gyvenančiųjų bendruomenę, kurią labai norėjosi sutaikyti. Juk juos – varnas, varveklius, varanus ir varles – sieja pirmasis skiemuo „var“. Ir tik vėliau galvoje šmėstelėjo mintis, kad susidraugauti jiems padės ajerų kisielius!
Pasiruošimas
Pamenu, kaip pirmą dieną vieną paskui kitą parašiau tris ar keturis eilėraščius. Verčiau iš prancūzų kalbos sudėtingą istorinę knygą, giliai atsikvėpiau, ir čia pat staiga eilutės pasipylė kaip lietus. Lyg užburtos. Man taip retai nutinka. Ar tai bus knyga, ar eilėraščių ciklas, tada nežinojau. Supratau tik, kad eilėraščiai bus skirti vaikams. Rašau ir suaugusiesiems, išleidau keturias poezijos knygas. Neseniai pasirodė poetinės prozos knyga „Vienos vasaros giesmė“, kurią dar vadinu eilėraščiu-upe, nes tai vientisas it upė tekantis tekstas. Ir rašiau sodyboje prie Širvintos upės.
Nors abiejų knygų tekstus redagavau, perrašinėjau tuo pat metu, knygos yra kaip visiškai skirtingi, nesusiliečiantys pasauliai. Tačiau ir suaugusiųjų, ir vaikų poezijoje man norisi būti padauža, nenuorama, ieškoti naujų išraiškos būdų ir formų. Žaidžiu žodžiais, sąskambiais, į eilėraščius įmetu repo elementų, įlieju šnekamosios kalbos, žargono, kad kūrinys taptų gyvybingas, dinamiškas, pagavus.
Galbūt dėl formos paieškų ir sumaniau nerimuotą knygą. Žinojau, kad rizikuoju, juk visi įpratę prie dailiai rimuotų eilėraščių, tačiau norėjosi, kad vaikai ir tėveliai pamatytų, jog eilėraštis vaikams gali šiek tiek provokuoti, būti „kreivos“ estetikos ar kalbėjimo manieros. Eilėraštyje „Laimės paukštės“ žaidžiu su skiemenuote vor var kar, kuri atkeliavo iš vaikystės. Prisimenu, kalbėdami po kiekvieno skiemens dėdavom var, kad kalba būtų žaismingesnė ir sunkiau suprantama. Kai „įsicinkini“ taip kalbėti, kitam sunku ką suprasti. Gali sau kalbėt girdint suaugusiesiems, gali dalintis paslaptimis, vis tiek nesupras. Prisimenu, kaip vaikystėje su draugais kūrėme savo kalbą su niekam nežinomais žodžiais.
O kisielių visą laiką mėgau. Nuostabiai gardus būdavo kaime pas močiutę per Kūčias iš aviečių ar serbentų, kitas – avižų, toks truputį „ve“, bet pabarstytas cukrumi susivalgydavo. Jis toks ritualinis. Būtinas. Suvalgai, ir, atrodo, gerą darbą padarai, Kūčių dvasią pamalonini. Skanų kisielių virdavo ir mama: kai tik cepelinai, tai ir kisielius. Mat puikiausiai tam tikdavo bulvių krakmolas. Tad kisielius knygoje irgi ne atsitiktinai. Tik varlės jį verda ne iš aviečių ar serbentų, o iš ajerų.
Kūrybinis procesas
Knygą „Ajerų kisielius, arba varnos, varvekliai, varanai ir varlės“ rašiau ir Vilniuje, ir sodyboje Maskoliškių kaime. Poeziją paprastai kuri priešokiais, tačiau kai redaguoji, matai bendrą knygos vaizdą, skiri tam konkretų laiką. Tam atsidedu dažniausiai sodyboje, savo troboje. Būdavo, sėdžiu žiemą užsikūręs ugnį krosnyje, su šiltomis vilnos kojinėmis, nes, nors troba įšyla, šaltis veržiasi pro grindis, nors tu ką. Jau kažką rašau, o čia kyla smarkus snygis, ir dingsta elektra. Tada belieka susidegioti žvakes ir kokią eilutę kaip viduramžių poetui užrašyti žvakių šviesoje.
O šiaip jokių rašymo ritualų neturiu. Minėjau, kad neretai tekstas išbyra dirbant kitus darbus. Aš vertėjas, tai vis prie kokio teksto knaisiojuosi, tada ir atlekia frazė iš šalies kaip vėjo šuoras, ir tu jau, žiūrėk, nuneštas visai į kitas erdves, esi nebe vertimo, o eilėraščio pasauly. Tai čia Vilniuje taip būna. Sodyboje kitaip, ten specialiai važiuoju su tekstais dirbti. Juos užrašau ranka į sąsiuvinį, nes kitaip nemoku, juk tai vientisa elektros srovė, tekanti iš atitinkamų smegenų centrų iki pat pirštų galiukų, rankos judinama kūrybinės gyvasties kreivė. Tik paskui vedu į kompiuterį ir ten tvarkau. Pasitaiko, kad iš buvusio teksto lieka tik stuburas, o visa kita naujais audiniais apauga, tekstas pasikeičia, tačiau dvasia, pradinė energija niekur nedingsta.
Rašant svarbu, kad šalia būtų puodelis kavos ar arbatos. Svarbu gurkštelėt, pasveikinti naują mintį arba ją prišaukti: gurgšt, ir kažkas šmėkšteli, dar gurkšt, jau ateina, gurkšt, ir su ta mintim jau judu pirmyn... Per pertraukėlę leidžiu sau suvalgyti šokolado plytelę, ką ten plytelę – pusę šokolado! Arba chalvos, sausainių „Gaidelis“, kuriuos baisiai pamėgau... Žodžiu, svarbu, kad skanėstų būtų, nes turiu save palepinti, kaip kokį šuniuką už gerai atliktą komandą pamaloninti...
Įsisukęs į kūrybinį procesą, mėgstu vaikštinėti po trobą ratais ir su savim kalbėtis, būna, save pakeikiu, paskui pagiriu, vaikštau lyg užkalbėjimus bambėdamas... Iš šalies turbūt juokingai atrodo – lyg rodyčiau monospektaklį pakampėse susėdusioms pelėms ar nematomoms trobos dvasioms. Ir dar... Rašydamas ir redaguodamas šią knygą pataikiau į karantiną. Tad treniruotės vykdavo nuotoliniu būdu, ir ką gi, trobelėj bandydavau sportuoti. Štai poetas apsirengia karatisto gi (kimono liaudyje vadinamą) ir pradeda atlikinėti pratimus, smūgius, alsuoja, prakaituoja, pašūkauja. Paskui padaužo sportinę kriaušę, padaro keliolika mawashi geri smūgių, stojasi prie vandens kriauklės, apsiprausia, pailsi, atsigauna, ir vėl prie eilėraštukų vaikams. Tos treniruotės labai gerai veikia, švarina sąmonę.
Šiaip knygos rašymas vyko sklandžiai, net, sakyčiau, lengvai, vienu prisėdimu ar tą pačią dieną parašydavau po du, tris eilėraščius. Pats kūrybinis procesas su pertraukomis užtruko gerus vienerius metus.
Aplinka
Kur rašiau knygą, minėjau, o knygos veiksmas vyksta Vilniuje. Man tiesiog savaime atsivėrė erdvė miesto centre, kur pūpso Gedimino kalnas, Vilnelė įteka į Nerį. Čia, santakoje, pagal mano įsivaizdavimą varlės visus kvietė paragauti ajerų kisieliaus. Neries pakrante ten ramiai praūžia troleibusai. Jie visada man atrodė juokingi – tokie lėti ūsuoti skardiniai vabalai.
Šiaip aš be galo mėgstu tramvajus – miesto traukinukus. Kijeve esu įšokęs su operatoriumi į tramvajų ir perskaitęs netrumpą eilėraštį, tai padariau iš meilės tramvajams ir jų keleiviams. Buvo visokių keleivių reakcijų regint, kaip aš beskaitydamas eilėraštį šoku ir šūkauju. Kadangi tas mano performansas buvo nufilmuotas, išėjo visai šaunus audiovizualinis eilėraštis. Deja, Vilniuje tramvajų nėra, ir varnai keliauninkei, turiste besidedančiai, belieka krautis lizdą ant troleibuso!
Veikėjai ir siužetas
Taip, ši poezijos knyga turi ne tik konkrečius veikėjus, bet ir šiokį tokį siužetą. Tai tarsi eilėraščių novelė ar apysaka. Kodėl knygoje atsirado varnos ir varanai? Mūsų pilkoji varna man labai graži. Tereikia atidžiau įsižiūrėti į akis, kaip dailiai pasiūtas kostiumas, jokių nereikalingų spalvų, detalių, galiausiai, ji juk protingas paukštis, galėtų būti komunikacijos profesorė.
Varanai... hm... pirmiausia tiko dėl savo „var“, nes tie visi keturi „var“ labai greitai kaip kokia greitakalbė susidėliojo... Prisimenu, kai pirmą kartą skaičiau apie Komodo salos varanus, jų dydį, gebėjimą sumedžioti elnius, supratau, iš kur atėjo pasakojimai apie drakonus... Varanai knygoje – atėjūnai, kitos kultūros nešėjai, paslaptingi reperiai, mėgstantys rupūžes, tačiau niekinantys varles dėl menamo išpuikimo, negražių manierų. Šios juk mėgsta čiaumoti kramtoškę, ją pūsti, todėl esančios pasipūtėlės. Taip, beje, ir varnos galvoja. Todėl varlės tapo pajuokų, pašaipų objektu.
Bet šiame paskalų katile išradingos varlės, tiksliau, viena jų, norėdama užmegzti kontaktą su keistuoliais varanais, sumanė, kad jos karpa galėtų būti... boružė. Ir triukas puikiausiai pavyko! Netikėtai varlės tampa visos bendruomenės telkėjomis, mat niekas neatsispiria paragauti jų ajerų kisieliaus. O kai suartėji, supranti, kad kitas asmuo nėra toks, apie kokį galvojai turėdamas išankstinį nusistatymą. Taip kūrinys tampa ode susitaikymui, vienas kito supratimui.
Tekstas ir jo iliustravimas
Su leidėjomis Daiva ir Audra iš „Žalio kalno“ iškart sutarėme, kad iliustracijos turi būti „kreizovos“, pankiškos ir kartu mielos. Eglė Gelažiūtė nuostabiai su tuo susitvarkė. Knygai labai pasisekė, tikiuosi, pasisekė ir skaitytojams. Kai Eglė atsiuntė pirmąsias iliustracijas, išsprūdo emocija: „vau, kaip gražu!“ Supratau, kad turėsim labai smagią bendradarbiavimo kelionę. Ji truko tris mėnesius, ir tai buvo vienos mieliausių akimirkų mano kūrybiniame gyvenime. Nepaprasta stebėti, kaip šalia teksto, lyg burtų lazdele pamojus, atsiranda pieštas, akvarele išlietas kerintis pasaulis. Iš pradžių atrodo lyg eilėraščio drabužis, tačiau galiausiai su juo susilieja, tampa nebeatskiriama dalimi, vieninga dvasia. Eilėraščiams tai labai patinka.
Iliustracijų anatomija pagal Eglę Gelažiūtę Petrauskienę
Pradžia
Gavau laiškelį iš leidyklos „Žalias kalnas“ su Dainiaus tekstu. Nebuvau susidūrusi su jo eilėraščiais, bet, ach, koks pavadinimas – „Ajerų kisielius“! Jie iš karto pasirodė įdomūs, džiazuojantys, ilgi ir painūs – nelabai vaikiški... Įsivaizdavau gan minimalias iliustracijas, beveik linijines, tačiau pavadinimas kvepėjo vasara, apeigomis, ritualais ir paslaptimis. Atsakiau, kad imsiuosi darbo. Tiesa, jis pakliuvo į eilę (laukė maždaug tris mėnesius), vis pamąstydavau, kaip iliustracijos galėtų atrodyti. Poezija tokia daugiasluoksnė, kad piešdama atradinėjau naujas prasmes. Šiaip eilėraščiai traukia, įkvepia, skatina susimąstyti ir pasvajoti, paieškoti keistesnių metaforų ir iliustracijose, bet šie – ypatingi. Paslaptingi V raidės vienijami personažai: varnos, varanai, varvekliai ir varlės. Tai bent užduotėlė! Vilnius taip pat V.
Stilius
Labai mėgstu akvarelės laisvumą. Pradėjusi eskizuoti teptuku, prisiminiau Vilniaus katedros varnas, sukdavusias ratus kiekvieną vakarą virš Sereikiškių parko, jas pastebėjau atvažiavusi iš Kauno į Vilnių mokytis dailės akademijoje. Akvarelė labai tiko kisieliškumui. Jis jungia personažus ir padeda rasti bendrystę, – taigi liejasi laisvai per knygos puslapius, varnų mintis. Teka tokia keista kisieliška upė.
Kas tas kisielius? Kodėl ajerų? Man kisielius labai svarbus patiekalas ant Kūčių stalo, kurį verdu „nuo nulio“. Ir dar dainą apie kisielių išsitraukiam tą vakarą – vienintelį kartą metuose. Taigi ritualinis spanguolių gėrimas Dainiaus knygoje virto vasara kvepiančiu ajerų kisieliumi, vienijančiu skirtingiausio būdo ir charakterio gyvūnus, padedantis suprasti vieniems kitus.
Medžiagos rinkimas
Žinoma, googlinau, kaip atrodo ir varanai, ir varlės, stebėjau, nusifotografavau daug daug varnų. Gerai, kad piešiau žiemą, jos sukdavo ratus ir nusileisdavo ant seno ąžuolo pozuoti apie ketvirtą valandą po pietų. Dar į veikėjų kompaniją įsitraukė troleibusas, kuriuo keliauja varna ir veda skaitytoją, ir valtelė su irkluotojais.
Daugelyje iliustracijų atpažįstamos Vilniaus gatvės. Prisipažinsiu, nenorėjau apsiriboti konkrečia vieta, tačiau Vilnius pritiko prie visų V ir pats pasisiūlė į knygą.
Buvo žiema, karantinas, mažai vilties, kad pavyks greitai pamatyti Vilnių, knygų mugė perkelta į kitus metus. Tamsūs vakarai. Anglijos rūkai ir kartu labai aiškus Vilniaus jausmas eilėraščiuose.
Mėgavausi procesu... „Žalias kalnas“ – labai draugiška leidykla, suteikianti kūrybinę laisvę, o kartu aktyviai bendradarbiaujanti, iliustruotojai tokio komandinio darbo kartais pasiilgsta. Visą laiką iliustracijomis dalijausi su autoriumi ir leidėjomis, jautėsi bendrystė – lyg sėdėtume prie vieno stalo, nors mus skyrė keli tūkstančiai kilometrų.
Aplinka ir veikėjai
Be troleibuso ir jo keleivių per visą knygelę plaukia ir baidarė – neatskiriama mano šeimos ir draugų vasaros dalis. Tai transporto priemonė, jungianti dangų ir vandenį, – taigi, varles ir varnas. Plaukiant upe daug kartų pati grožėjausi povandeninio pasaulio sodais, apie kuriuos pasakoja Dainiaus varlės sueigoje. Vandens ir žemės jungtis, sąjunga ir panašumų ieškojimas – pasikartojantis eilėraščių leitmotyvas. Kisielius – ne vanduo, jis tirštas ir saldus lyg skystas dangus, tarpininkas, padedantis rasti bendrą kalbą, stebuklingas gėrimas! Žaliai gelsvas akvarelės potėpis...
Tokio susikalbėjimo visiems linkiu ir savo piešinais. Laivelis, baidarė – tai užuomina, kaip galima gyventi savaip, kvietimas stebėti pasaulį iš įvairių pusių.
Knygoje rasite ir keleivius stotelėje, troleibuse, stebinčius varnas ir debesis – tai mes visi: stebėtojai, skaitytojai, keliautojai.
Žinoma, daug motyvų ateina iš aplinkos, patirties. Šiuo atveju buvo svarbu rasti universalią, nesunkiai perskaitomą aplinką, pakankamai abstračią, tačiau realią erdvę, nes eilėraščiai kalba apie bendražmogiškus dalykus kartu paliesdami aktualius šiandienos klausimus – susitarimas, bendrumų paieška, draugystė, tolerancija. Knygelėje rasite ir užuominą į kontroversiškąjį pliažą Lukiškių aikštėje, o galbūt panašumų su Venecijos bienalę sudrebinusia lietuvių opera „Sun and sea“...
Kūrybinis procesas
Procesas buvo ilgas, gerai, kad buvo žiema, karantinas. Nuo pirmųjų eskizų iki knygos atidavimo spaudai praėjo apie keturis mėnesius. Namiškiai visi buvo namuose, taigi buitis irgi kėsinosi į kūrybos laiką. Kita vertus, toks laikas, kai visi namuose, jaukus, paprastas ir tirštas kaip kisielius. Daug eskizuota ir ieškota. Norėjosi ir konkretybių – pavaizduoti gyvūnus detaliai, juk vaikams gal niekad neteko varano sutikti, varlę iš arčiau parodyti, ir kad pakankamai liktų erdvės vaizduotei. Raudonasis piktokas varanas lietas akvarele labiau atspindi piktumą nei būdingas varano savybes, o kitur nupiešiau jį aiškų, detalų ir elegantišką. Ir varna, ir varlė taip pat keičiasi priklausomai nuo to, apie ką galvoja, kaip elgiasi.
Turiu tokį labai didelį stalą. Susikabinu reikalingus vaizdus, kol piešiu knygą, jie ten ir kabo papildomi, persegami, kol reikalingi. Pro langą matau senus medžius ir daug žieminio debesuoto dangaus – varnos atskrisdavo pozuoti neprašytos. Darbo procesas man pačiai keistas: bastausi po namus, o galva prigrūsta varnų pozų, minčių apie kisieliaus simboliką ir varanų požemius. Užtrunka, kol sukaupi energiją, kad ji virstų vaizdais. Apie stilių negalvoju – tiesiog piešiu.
Iš pradžių mėginau vaizduoti herojus sužmogintus, personifikuotus, kaip įprasta vaikiškose knygelėse, bet nelipo. Ir spalvinė gama turėjo būti labai paprasta. Žodžiu, pirmas įsivaizdavimas buvo žymiai paprastesnis. Prasmių ir spalvų daugėjo kiekvieną kartą paėmus teptuką. Dažniausiai aš turiu viziją, kurią nupiešiu, šį kartą kažkaip atvirkščiai išėjo.
Kūrybiniam procesui man labiausiai tinka vakarai arba ankstyvi rytai, kai ramu: puodas arbatos ir tyla. Ir piešiu, kol jaučiu, kad nučiupau už uodegos tekste sklandančią nuotaiką. Šį kartą buvo malonu pamedituoti prie detalių, norėjosi abstraktumą atskiesti realistinėmis detalėmis. O kai jau atrodo, kad taip ir gali likti, man gražu, pasitikrinu su poetu, leidėjomis. Tada skenuoju, tvarkau, bandau derinti su tekstu. Kai piešiniai nukeliauja į kompiuterį, darbui tinka bet koks metas. Pabaigos procesas, be abejo, svarbus, dažniausiai trunka ilgai: iliustracijos tvarkomos, gryninamos, komponuojamos, tobulinamos.
Ilgai derinom, ieškojom tinkamo viršelio motyvo. Atrodė, kad užstrigom ilgam – tai per vaikiškas, tai per niūrus, tai per paprastas... Tada leidėja Daiva pasiūlė panaudoti viršeliui vieną iš esamų iliustracijų su kisieliaus puodeliu, nors turėjau prigalvojus, pripiešus variantų būtent viršeliui. Tuo metu kaip tik prasidėjo Velykų atostogos, su šeima keliavom į trobelę ežerų krašte, kur turėjau progos pastovėt tarp dangaus ir vandens, ant kalno atspindžio. Kaip varlė, varanas, varveklis ir varna ant kisieliaus puodelio krašto... Grįžus liko tik išgryninti spalvas ir siųsti spaudai.
Kūrėjų biografijos
Dainius Gintalas
Gimiau 1973 metais Slabadėlės kaime, Alytaus rajone.
Baigiau Vilniaus universitetą, Filologijos fakultete studijavau lietuvių kalbą ir literatūrą. Dar pagal magistrų rengimo programą studijavau dailėtyrą Vilniaus dailės akademijoje.
Vaikystėje svajojau tapti policininku, miškininku, veterinaru, gamtininku, vėliau – profesionaliu krepšininku. Su Vilniaus universiteto krepšinio komanda tapau Lietuvos studentų lygos čempionu. Bent tiek.
Dar paauglys kaliau pašto dėžutes, todėl ir šiandien puikiai moku vinį įkalti. Trumpai teko pabūti statybininku, apsaugininku, ilgesnį laiką – atstovu spaudai, tekstų redaktoriumi, šiek tiek astrologu, menotyrininku, o dabar esu vertėjas iš prancūzų kalbos, parašau tekstų dainoms, organizuoju neprofesionalių dailininkų festivalį „Maskoliškių meno frontas“, o kūrinius eksponuojame tvarte įkurtoje „Tvarto galerijoje“.
Knygos vaikams:
- „Duokit kelią Begemotui!“ (Žalias kalnas, 2019, iliustravo Ūla Šimulynaitė)
- Poezijos pavasario premija už poeziją vaikams;
- Nominacija už reikšmingiausią metų debiutą Aldonos Liobytės premijai gauti;
- Įtraukta į katalogą „Geriausios Lietuvos knygos vaikams ir paaugliams 2019-2020 m.“, Lietuvos kultūros institutas.
- „Ajerų kisielius, arba varnos, varvekliai, varanai ir varlės (Žalias kalnas, 2021, iliustravo Eglė Glažiūtė–Petrauskienė)
Eglė Gelažiūtė–Petrauskienė
Gimiau 1974 m. žiemą Kaune.
Mokiausi J.Naujalio meno gimnazijoje, dailės mokykloje.
Studijavau grynąją grafiką ir medijų meną Vilniaus dailės akademijoje, taip pat meno terapiją Anglijoje, Chester universitete.
Esu dirbusi reklamos agentūrose dizainere ir dailininke, žurnalų meno redaktore ir iliustruotoja, piešiu mokyklose su vaikais, kuriems menas paskirtas terapiniais tikslais.
Iliustruotos knygos vaikams:
- Hubert Ben Kemoun „Melų diena“, (Baltos lankos, 2000)
- IBBY Lietuva prizas už gražiausią knygą paaugliams.
- Carmen Bernos de Gastold „Maldos iš Nojaus Arkos“ (Baltos lankos, 2001)
- Dailės akademijos prizas Gražiausios metų knygos konkurse.
- „Pelytė Sidabrytė“, Sigitas Geda (Baltos lankos, 2004)
- Diplomas Gražiausios metų knygos konkurse.
- „…and my brother is called Tomas“ (National Autistic Society, UK, 2016)
- Rebeka Una „Šiukšlių dievas“ (Labdaros ir paramos fondas Švieskime vaikus, 2020) Įtraukta į iliustruotojų konkurso parodos trumpąjį sąrašą, Bolonija, Italija.