KnyguKurejai.lt – projektas pasakojantis apie vaikų ir jaunimo knygas ir jų autorius. Rašytojai ir dailininkai praveria duris į savo kūrinių užkulisius, dalijasi ypatingomis ir iki šiol niekur nepublikuotomis istorijomis.
Teksto anatomija pagal Eveliną Daciūtę
Idėja
Mintis parašyti „Duobę“, istoriją vaikams apie mirtį, gimė prieš gerus šešerius metus. Dalis istorijos buvo aiški nuo pat pradžių: veiksmas vyksta kaime, vaikas netenka senelio ir su įvykiais lieka vienas. Maniau, kad pasakotojas bus berniukas, pasakos trečiuoju asmeniu, tačiau pasakojimas nejudėjo iš vietos. Duobė. Tik vėliau, po ketverių metų, kai galvoje istoriją pirmuoju asmeniu pradėjo pasakoti mergaitė – ji ėmė ir išsivyniojo. Esu dėkinga leidyklai „Aukso žuvys“, kad patikėjo manimi ir knyga
Anot JAV poetės Mayos Angelou, „nėra didesnės agonijos nei laikyti savyje nepapasakotą istoriją.“
Pasiruošimas
Mūsų namų bibliotekoje ne tiek ir mažai knygų vaikams apie mirtį. Daugiausiai anglų kalba. Nuo mažens nevengiu šios temos. Man tai vienas pasirengimo ateičiai etapų. Perspėtas – apginkluotas. Memento mori – atmink, kad mirsi. Mažiems vaikams ši tema atskleidžiama vienaip, didesniems – kitaip. Vaikams iki devynerių mirtis nėra baigtinė, o kai peržengi rubikoną – slenkstį į dešimtuosius – pradedi suvokti, kad miręs – tai ne tas pats, kas miegantis: nepabus, neatsikels. Supranti, kad mirs visi: ir kaimynų senutė, ir šuo, su kuriuo užaugai, ir mama su tėčiu. Ir tu mirsi.
Didžiausia paskata rašyti knygą „Duobė“ buvo tai, kad ši istorija tarsi buvo įstrigusi galugerkly – nei prarysi, nei išspjausi. Nerinkau medžiagos, neklausinėjau kitų šeimos narių apie tai, kas įvyko – pasakojimui užteko to, kas buvo manyje.
Kai mirė senelis Antanas, man buvo septyneri. Tai atsitiko prieš keturiasdešimt metų, gegužį. Seniai. O aš tos dienos kadrus tebesuku galvoje: jie tarsi kino juosta – kai kur nutrūkstanti, kai kur subraižyta, laiko išblukinta. Galiu užsimerkti ir galvoje žiūrėti kaip filmą: kaip prie devynaukščio laiptinės su sese laukiame tėvų, kokia kaip niekada pilna žmonių senelių troba – ne tik giminės, visas kaimas suėjęs. Vaikai netelpa viduje, jie išsibarstę lauke, tada sueina, susiklijuoja ir visa šutvė be suaugusiųjų palydos traukia prie ežero. Tie tikriausiai žinojo, kad mes ten einam, nes pamenu, kad draudė braidžioti: dar šalta, gal griaustinio dar nebuvo. Bet kaip neįbristi?
Žinoma, yra ir nuotraukų prie karsto, sunkvežimio, apkaišyto jaunais berželiais. Bet aš prisimenu daug daugiau, nei yra jose. Prisimenu kelią nuo Švenčionių bažnyčios iki kapinių. Mes, vaikai, nešėme gėles. Bandėm verkti, nes tai darė suaugę, bet nepavyko. Užtat sunku buvo sulaikyti bangomis užeinantį krizenimą, virstantį nevaldomu juoku. Supranti, kad ne vieta ir ne laikas (tą jausmą pamenu iki šiol), bet tas supratimas, užuot padėjęs, tik trukdo.
Kad ir kaip keistai skambėtų, jei negalvotume apie mano amžių, išties labiausiai buvo gaila, kad išeidamas senelis išsinešė mūsų mėgstamą dainą apie Jonelį ir Marytę – mylimųjų porą, kuri išsiruošia irstytis ežere, o ten Jonelis paskandina Marytę. Jau vėliau skaitydama T. Dreiserio „Amerikoniškąją tragediją“ radau ten labai panašų siužetą. O dainos žodžių tebeieškau.
Aplinka
Rašydama mačiau vietas, kuriose vyko veiksmas – vaikščiojau nuosavų prisiminimų labirintais. Knygoje jos nėra aprašytos. Kelias nuotraukas nusiunčiau knygos iliustratorei Julijai Skudutytei, bet ji jų nė neperžiūrėjo. Iš jos akvarelių man buvo aišku, kad Julija mačiusi tuos kaimo namus, kuriuose viskas vyksta, žino net jų kvapą. O po reakcijos, kuria dalinosi perskaičiusi istoriją, supratau, kad yra išgyvenusi labai panašią patirtį.
Asmeninė patirtis ir tai, kad nuo jos atsispyriau rašydama, šiek tiek ir trukdė – buvo savotiškas balastas, nes norėjosi pasakoti daugiau. Pavyzdžiui, redaguodama išbraukiau sceną su kačiuku. Kol laukėme tėvų prie laiptinės, iš po jos išsitraukėme mažą kačiuką ir išprašėme tėvų jį pasiimti. Buvo baltas su ryžom dėmėm, suvargęs ir, kaip vėliau paaiškėjo, tikras ligų kamuoliukas. Buvau tą epizodą įtraukusi į knygą. Jis manyje buvo įsigraužęs kaip kirvarpa medyje, tačiau pasakojimui nieko nedavė.
Senelį iš mamos giminės pakeičiau seneliu iš tėčio giminės, o tai padėjo ne tik pasakoti, bet ir atsiriboti – juk rašiau ne autobiografiją – grožinį kūrinį. Taip istorija tapo ne asmeninė, tik sukurta iš asmeninės patirties. Nuo vietos, kur senelio brolis siūlo tėčiui kasti duobę – viskas sugalvota. Šio epizodo realiame gyvenime nebuvo. Kai buvau maža ir susidūriau su netektimi, man jo pritrūko, nors tada to dar nežinojau. Užaugusi ir tapusi rašytoja aš jį sukūriau.
Kai augau, buvo daugiau su mirtimi susijusių tradicijų. Paprastai labiausiai jų laikėsi kaime, bet ir mieste aptikdavai ženklų: jei laiptinėje rasdavai eglišakių, žinodavai, kad bute, iki kurio jų primėtyta, apsilankė mirtis. Iš šiuolaikinio gyvenimo mirtis neretai eliminuojama, išstumiama, ypač iš vaikų gyvenimų. Lyg ir siekiama gero – apsaugoti vaiką nuo neigiamų emocijų, tačiau kartu atimama teisė susidurti, atsisveikinti, matyti, kaip tai daro kiti, kartu pereiti gedulo fazes. Vaikas užauga ir jo gyvenime apsilanko mirtis. Visi gyvenime ją patiriame. Nuolat. Ir tai iš po kojų išmuša bet kokį pagrindą, ypač kai nėra gedėjimo tradicijų, mechanizmų.
Kūrybinis procesas
Susitikimų metu vaikai dažnai klausia, kiek trunka parašyti knygą. Mano knygose ne tiek ir daug žodžių. Techniškai tai trunka neilgai. Esmė, kiek laiko ruošeisi tam, kad užrašytum, kiek istoriją sukai galvoje. Klausiantiems paprastai atrodo, kad parašyti knygą yra ją užrašyti. Toli gražu – ne. Užrašyti „Duobės“ istoriją truko kelias dienas. Sukurti – kelerius metus.
Kiekviena knyga ateina su savo istorija. Iki tol, kol buvo parašyta, kol buvo rašoma, ir po to, kai buvo išleista ir pradėjo kelionę pas skaitytojus. Jei du pirmieji etapai priklauso nuo manęs, paskutinysis – beveik ne. Jau matau dvi šios knygos auditorijas: vaikai, kurie knygą paprastai skaito su tėvais ar mokytoja, ir suaugusieji, kurie vaikystėje irgi išlydėdavo išėjusius, o knyga juos veda jų prisiminimų labirintais. Dalis prisipažįsta, kad verkia. Šiek tiek atsiprašau, ypač vaikų, jei pravirkdau. Tačiau ašaros, kurias iškviečia meno kūriniai, man yra sielą nuo dulkių nuplaunantis lietus. Tikiuosi, tokį efektą patiria ir „Duobės“ skaitytojai.
Neturiu rašymo rutinos. Turiu rašymo chaosą. Gauni laiko, užplūsta noras rašyti – sėdi ir rašai. Dažnai, jei tekstas trumpesnis, rašau telefone atsidariusi „Gmailo“ draftą. „Duobę“ rašiau kompiuteriu. Procesas, matyt, vyko panašiai, kaip ir rašant kitas knygas. Nelabai atsimenu. Gal ant sofos, aplink sukiojantis vaikams. Na, nebent paskutiniai skaitymai vyko vienumoje ir tyloje jiems sumigus. Žinau sukūrimo vietą: Amerika, nedidelis FallsChurch miestelis Vašingtono pašonėje.
Knygos „Duobė“ tekstą Sigitai iš „Aukso žuvų“ nusiunčiau 2019 metų rugsėjį. Knyga pasirodė 2021 metų gruodį. Ieškojome iliustratorės, o vieną dieną instagrame pamačiau Julijos Skudutytės akvareles. Man buvo aišku, kad ji, nors ir iš kitos kartos, yra mačiusi tą patį kaimą ir, spėjau, dalyvavusi tokiose laidotuvėse. Taip ir buvo. Iliustravimo procesas truko apie metus. Juliją konsultavo dailininkė Aušra Kiudulaitė. Labai džiaugiausi, kad knygą maketuoti sutiko Inga Dagilė. Julijai tai buvo pirmoji knyga, o Inga – savo srities profesionalė.
Iliustracijų anatomija pagal Juliją Skudutytę
Stilius
Stilius atsirado savaime. Kadangi iki tol nebuvau iliustravusi, stilių reikėjo išsiaškinti dirbant. Per procesą supratau, kad nesu iliustratorė ir man sunku išlaikyti vienodą stilių, nedaryti tapybinių, statiškų kompozicijų.
Pradinė idėja buvo nevaizduoti veidų, kad būtų daug šešėlių ir siluetų, pasakojimą iliustruoti netiesiogiai. Tačiau nesijaučiau pakankamai kompetentinga, nes tai pirmas mano iliustracijų darbas, todėl daug klausinėjau kitų nuomonių ir labai nutolau nuo savo pradinės minties. Darbo pusiaukelėje supratau, kad iliustracijos tarpusavyje neturi vientisumo ir reikia beveik visas perpiešti. Tada į komandą pakvietėme iliustratorę Aušrą Kiudulaitę, ji be galo padėjo ir savo palaikymu paskatino grįžti prie savo idėjų.
Kai įpusėjus darbą reikėjo iš naujo atrasti kelią į knygą, tada ir kilo mintis prijungti kalkę, nes mane labai sužavėjo tuo metu ne taip seniai „Odilės“ leidyklos išleista Olgos Tokarczuk ir Joannos Concejo knyga „Pamesta siela”. Ji man padarė didžiulį įspūdį. Kelios iliustracijos knygoje atskirtos kalkiniu popieriumi, o tai buvo be galo gražu, iš to ir kilo mintis savo statiškas iliustracijas papildyti kalkiniais piešiniais, kurie persišviestų ir ne tik papildytų, bet ir praturtintų iliustracijas.
Pasiruošimas
Daug medžiagos rinkti nereikėjo, nes iš vaikystės turėjau stiprių atsiminimų, kai mirė mano močiutė. Daug jų sutapo su Evelinos Daciūtės atsiminimais ir pačia „Duobe”. Dėl to, kad mano atsiminimai taip rezonavo su tekstu, ir sutikau iliustruoti knygą. Motyvams pavaizduoti naudojau nuotraukas iš interneto, o kur reikėjo anatomijos figūratyvams, pozavau pati sau.
Evelina buvo atsiuntusi nuotraukų iš savo vaikystės, bet specialiai jų nė neatsidariau, nes bijojau, kad vaizdinė medžiaga turės daug įtakos mano vizualiems sprendimams ir bus labai sunku atitolti nuo jos vaikystės vaizdų.
Kūrybinis procesas
Evelina rado mane instagrame. Tuo metu, kai iliustravau knygą, pakeičiau kelis butus, todėl kraustantis teko dirbti visame Vilniuje.
Darbas su knyga buvo pastovus, beveik kiekvieną dieną nuo pietų iki vėlaus vakaro dirbdavau prie iliustracijų. Tačiau rytais leisdavau turėti laiko sau – prie rytinės kavos išsikepdavau blynų arba pyragą. Stengiausi save apsupti geromis emocijomis ir gražia aplinka, todėl tuo metu savo namuose auginau daug rožių. Manau, todėl, kad tai buvo sudėtinga tema, reikalaujanti pasinerti į širdžiai sunkius atsiminimus. Kartu tais metais netekau savo brangiausio katino – Pono Katino, teko nueiti ir į kelias laidotuves palaikyti artimus žmones sunkiomis akimirkomis. Atrodė, kad mirties ir laidotuvių tema mane supa ne tik darbuose ir mintyse, bet ir patyrimuose, todėl palaikyti teigiamą aplinką buvo labai svarbu. Artėjant projekto pabaigai mano gyvenime atsirado naujas ryžas katinas Rafaelis, jį galima pamatyti ir proceso nuotraukose. Manau, jis į visa procesą įnešė šviesos.
Buvo daug perpiešimų ir ieškojimų. Manau, tai labai susiję su tuo, kad dirbau akvarele, su ja reikia tikslumo, padarius didesnę piešinio ar kompozicijos klaidą ar pasirinkus blogas spalvas reikia perpiešti visą iliustraciją. Tai padarė darbą daug ilgesnį, nei dirbant kompiuteriu ar tapant kitokiais dažais, pavyzdžiui, aliejumi ar akrilu. Tačiau manau, didžiausia iškilusi duobė ar sunkumas buvo pusiaukelėje, kai iš naujo reikėjo pergalvoti visą iliustracijų konceptą ir supratau, kad teks perpiešti daugumą iliustracijų.
Dirbdama prie galutinių iliustracijų kitų kūrybinių darbų neapsiėmiau, nes jaučiau, kad būčiau per daug išsiblaškiusi ir nesusikoncentravusi kokybiškam darbui prie knygos.
Visas kūrybinis procesas nuo pirmųjų eskizų iki paskutinių piešinių truko ilgiau nei metus.
Kūrėjų biografijos
Evelina Daciūtė
Gimiau 1975 metų šaltą baltą sausio 30-osios rytą.
Studijavau Vilniaus universitete, iš ten išėjau su žurnalistikos bakalauro, o paskui jau ir su ryšių su visuomene magistro diplomu.
Dirbau BNS agentūroje, „Lietuvos ryte“ ir „Lietuvos aide“, porą mėnesių BTV vedžiau laidą „Diagnozė: panelė“. Pirma oficiali darbovietė buvo „Bomba Records“, vėliau dirbau „Lietuvos telekome“ (dabar – „Telia“), „Bitė Lietuva“, organizacijoje „Gelbėkit vaikus“, RSV agentūroje „PR Service“. Be šių vietų buvo dar bent kelios.
Knygos vaikams:
- „Meškių istorijų“ serija (iliustravo Rasa Kaper, Tikra knyga, 2014–2016);
- „Drambliai ėjo į svečius“ (iliustravo Inga Dagilė, Tikra knyga, 2015, IBBY apdovanojimas už gražiausią knygą mažiausiems);
- „Laimė yra lapė“ (iliustravo Aušra Kiudulaitė, Tikra knyga, 2016, Metų knyga, Mildred L. Batchelder, Knygos meno konkurso, Bolonijos mugės ir daugybė kitų apdovanojimų už iliustracijas);
- „Kaip šuo ir banginis išgelbėjo Vilnių“ (iliustravo Diana Molytė, Tikra knyga, 2017); „Paslapčiausia paslaptis“ (iliustravo Agnė Nananai, Alma Littera, 2020, Knygos meno konkurso diplomas);
- „Žuvys fontanuose“ (iliustravo Aušra Kiudulaitė, Dvi tylos, 2020);
- „Diena, kai nieko nenutiko“ (iliustravo Greta Alice, Alma Littera, 2021);
- „Kas pažįsta Šmikį Bilbą?“ (iliustravo Viktorija Ežiukas, Alma Littera, 2021);
- „Duobė“ (iliustravo Julija Skudutytė, Aukso žuvys, 2021, Knygos meno konkurso diplomas);
- „Geriausia gimtadienio dovana“ (iliustravo Viktorija Ežiukas, Alma Littera, 2022);
- „Ševeliūra“ (iliustravo Agnė Nananai, Alma Littera, 2022).
Esu gavusi Globalios Lietuvos apdovanojimą už Lietuvos vardo garsinimą (2019).
Julija Skudutytė
Gimiau 1995 metų vasario 20 dieną Vilniuje.
Vilnius Dailės Akademijoje studijavau monumentaliosios tapybos bakalaurą ir magistrantūrą.
Dalyvavau „Erasmus+“ mainuose, buvau išvykusi į Accademia di Belle Arti di Bologna.
Mano darbai: Freska Lukiškių kalėjime, tapyta viename pasivaikščiojimų kiemelių, Vilnius, Lietuva, 2015; Gatvės meno projektas – piešiniai, klijuoti ant sienų, „Trash Ladies“, Vilnius, Lietuva, 2015; Instaliacija „Kubas” – Veidrodinis kinetinis kubas festivaliui „Yaga Gathering“, Lietuva, 2016; Pjesės „Vieno buto istorija: Justiniškės“ scenografija, Menų spaustuvė, Vilnius, Lietuva, 2018 (spektaklis vyko bute Justiniškėse).
Evelinos Daciūtės „Duobė“ yra mano debiutas. Knyga 2022 metais Vilniaus knygų mugėje gavo apdovanojimą už sėkmingą iliustracijų debiutą.
