KnyguKurejai.lt – projektas pasakojantis apie vaikų ir jaunimo knygas ir jų autorius. Rašytojai ir dailininkai praveria duris į savo kūrinių užkulisius, dalijasi ypatingomis ir iki šiol niekur nepublikuotomis istorijomis.
Teksto anatomija pagal Jurgą Vilę
Idėja
Pasakodama apie savo knygą „Sibiro haiku“, sakau, kad viskas prasidėjo nuo sušalusios bulvės, o čia viskas prasidėjo nuo balto kašaloto... Paskui buvo ir baltas chameleonas... Apie kašalotus neišsiplėsiu, bet parašiusi istoriją apie juos (kuri dar neišvydo dienos šviesos, bet yra paišoma), sugalvojau rašyti knygelių seriją apie įvairius gyvius. Pavadinau ją „Lašas jūroje“. Po jos vėliava jau puikuojasi „Chameleono sapnai“ ir „Pulpas ir jo žalia koja“. Dar daug gyvių laukia eilėje.
Chameleonas į mano kūrybą įrėpliojo labai natūraliai. Tiesiai iš mūsų sodo Andalūzijoje. Tuomet ten gyvenome ir kartkartėmis galėjome susitikti šiuos roplius. Chameleonai kuklūs ir santūrūs gyvūnai, juos lengva stebėti. Priešingai nei jų giminaičiai įvairaus plauko driežai, chameleonai nebėga, pamatę žmogų sustingsta arba iš lėto juda savo keliu. Chameleonus lengva paimti į rankas (nors nė karto to nedarėme), nes jie nesipriešina, nesigina, nekanda. Tik žiūri savo didelėmis akimis...
Chameleonai mūsų sode visada buvo žali, tai reiškia, laimingi. Ir net pamatę mus nekeisdavo spalvos. Chameleonus dažnai sutikdavome ir keliaudami prie Viduržemio jūros. Tik vėliau sužinojau, kad jūra juos traukia ir dažniausiai chameleonai nenutolsta nuo jos toliau nei per 30 km. Tiesa, didžioji dalis chameleonų plaukti nemoka, tik plūduriuoja ant vandens. Mums nepažįstami, toli nuo namų sutikti chameleonai nusidažydavo ir tigriniais dryžiais, taip išreikšdami nepasitikėjimą. Kartais matydavome juos šviesiai rusvus, gelsvus, tai reiškia, ramybės būsenos.
Andalūzija
Gyvendami Ispanijos pietuose, mažame Nicharo kaimelyje, kvėpėme į save gamtą kiekvieną dieną. Ji veržėsi pas mus pro atviras duris, apglėbdavo mus išėjusius į žygį, skambėjo įvairiausiais garsais naktį, pripildydavo mūsų sapnus... Žavėjomės visais sutiktais padarėliais: milžinišku kaukolėtu sfinksu ant sienos, vabzdžių maldininkų vestuvėmis, driežiukais su pagalvėlėmis ant pirštelių (jie labai mėgsta įsikurti namuose už paveikslų), kelių metrų storomis gyvatėmis, plonytėmis lyg siūlas angimis granatų medžiuose, naktį prie durų kriuksinčiais šernais...
Tačiau chameleonai nusipelnė mano vaikų išskirtinio dėmesio, galbūt būtent dėl to, kad jie yra puikus stebėjimo objektas. Kartu su vaikais žiūrėdavome ir dokumentinius filmus apie juos, sūnus Emilis rašė rašinėlius, piešdavo. Taip ir aš nemažai sužinojau.
Tais laikais mėgau statyti kartoninio teatro spektaklius. Vienas jų vadinosi „Balta pasaka“, jame atsirado ir baltasis chameleonas. Chameleonas visiškai baltu niekad nevirsta. Todėl mano istorijoje jis buvo ypatingas.
Mokytojas
Virš mūsų namų ant kalnų kabojo kitas kaimelis Huebro, jame gyvena vos keli žmonės. Į Huebro keliaudavome pėsčiomis, šokinėdavome akmenimis lyg kalnų ožkos, gerdavome vandenį iš šaltinių, rinkdavome laukinius šparagus ir migdolinius riešutus. Tame kaimelyje susipažinome su profesoriumi Javieru Lopezu. Tiksliau, tai mes jį taip pavadinome, tą nuostabų atsiskyrėlį, sodininką, poetą. Kuris kalnuose užsiiminėjo kaligrafija, rašė haiku, per dienas ir naktis žiūrėdavo filmus, klijavo laivų modelius...
Javieras mokėjo nujausti chameleonus ir gyvates. Išties yra toks roplių jausmas. Stojant akimirkai tylos, kai prancūzai sako: Un ange passe („Angelas praeina“). Vaikai Javierą greit praminė profesor. Tai nebūtinai profesorius su titulais, bet tiesiog Mokytojas.
Leonas
Chameleonas Leonas gimė iš šių saulėtų prisiminimų jau grįžus į Lietuvą. Ar jis tikrai Leonas? Na taip, liūtas, žemės liūtas (graikiškai „chamai“ – ant žemės, „leon“ – liūtas), ramus, išdidus. Mano herojui lemta patirti pagrobimą, apie kuriuos buvome daug girdėję. Sakoma, kad chameleonai nyksta todėl, kad žmonės juos parsigabena namo ir augina kaip naminius gyvūnėlius. Man šis faktas buvo neįtikėtinas ir baisus. Dar galėjau įsivaizduoti, kad smalsaujantis vaikas parsineša chameleoną patyrinėti, bet pasirodė, kad net dažniau tą daro suaugusieji.
Apie tai ir norėjau papasakoti. Kaip žmonėms neužtenka pasidžiaugti grožio akimirka, stebuklingu susitikimu, jiems reikia turėti, savintis, grožėtis iš arti ir kiekvieną dieną. Tik mano papasakotoje istorijoje žmonėms tenka nusivilti, nes chameleonas virsta juodu ir nekeičia spalvos. Kokia ta grobikų šeima? Lyg ir niekuo neypatinga: mama, tėtis, sūnus ir dukra. Leonui jie tiesiog dideli. Neturi vardų, apie juos nelabai ką ir težinom. Galbūt jie gyvena Ispanijoje, nedideliame miestelyje, daugiabutyje. Tėvai daug dirba, savaitgaliais važiuoja su vaikais prie jūros. Knygelėje kalba tik berniukas. Jis žodžių kišenėje neieško. Ypač, kai pyksta ant juodo chameleono. O mergaitė stebi. Ir po truputį pradeda suprasti, kad čia kažkas negerai. Kartais reikia tiek nedaug – tik atverti akis. Ir pajusti.
Tikrovė ir sapnai
Paskutiniu metu į mano kūrybą veržiasi sapnai. Gal ir gyvenime juose gyvenu intensyviau? Ir chameleoną apdovanojau galimybe pabėgti nuo bespalvės, liūdnos realybės nelaisvėje. Savo sapnuose jis gyvena tikrąjį gyvenimą. Tokį, koks jam skirtas. Nuo gimimo iki šeimos sukūrimo. Su kasdieniais džiaugsmais ir rūpesčiais. Kai rašiau tekstą, net negalvojau, kas bus pavaizduota tuose sapnuose. Gal bus tik spalva? Užsimerkiame ir įsivaizduojame visa kita. Bet iliustruotoja Lina sapnus pamatė savaip, juos praturtino, gražiai apgyvendino.
Septyni sapnai – tai laikas, savaitė šioje istorijoje – lyg visas gyvenimas. Septyni sapnai – tai lyg vaivorykštė (nors vaivorykštės specialiai čia netapėm, spalvos sudėliotos gan atsitiktinai). O vaivorykštė – laiminga pabaiga.
Kūrybinis procesas
Tai buvo viena iš sumanytos serijos „Lašas jūroje“ istorijų, bet dar neišrašytų. Turėjau tik pavadinimą ir pirmus sakinius, man dažnai taip nutinka. „Jie buvo dideli. Iš viso keturi. Jų kojos – penkiapirštės.“ Leidėja Daiva pasakė, kad reikia parašyti greitai, nes teiks paraišką paramai gauti. Prisėdau ir parašiau per vakarą. Beveik nieko ir nekeitėm, tik spalvas su Lina pastumdėm. Dar sutarėm, kad vieną kartą didelis ateis ir naktį. Įsitikinti, kad ir tamsoje chameleonas juodas. Tuomet kaip tik buvo karantinas. Ši istorija labai gerai atspindi nelaisvės jausmą, mūsų gyvenimą buto dėžutėje lyg akvariume, neaiškią ateitį ir iš vidaus griaužiantį nerimą.
Užsirašinėju mintis, visur, visada. Jų begalės. O kai jau sugalvoju sėsti prie konkretaus teksto, viskas priklauso nuo to, ar prie ilgo, ar prie trumpo. Ar prie storos knygos, ar prie paveikslėlių knygos, o gal prie eilėraščio ar dainos?
Trumpam tekstui lengviau rasti laiko, ilgam man reikalingas atsiskyrimas, visiškas susikaupimas, išėjimas iš savo realybės. Paprastai daug taisau. Ir verstus tekstus, ir savo kūrybos. Taisau labai labai daug kartų. Nors chameleono atvejis kitoks. Man jis toks natūralus, lyg saulės spindulys, paglostantis veidą. Jo nesinori niekur nukreipti, jis žino kelią.
Tekstas susidėliojo į tikrovės ir sapnų paraleles. Man norėjosi to ritmo, to pasikartojimo, kuris lengvai perauga į monotoniją, į rutiną. O sapnas nesibaigia atvartu, jis lyg tramplinas, šoki ir neri į gilumas, čia nėra jokių ribų. Lina tai gražiai perteikė piešiniais. Kodėl paskutinis sapnas nespalvotas? Jis ne toks kaip slegianti nespalvota nelaisvė. Jis šviesus lyg kadras iš pereksponuoto namų filmo, kai saulės tiek daug, kad rodos, užteks visam gyvenimui. Jis – šviesa ir laimė.
Chameleonų mokykla
Kai sugalvojau seriją „Lašas jūroje“, žinojau, kad tai bus knygelės, kurių pabaigoje žodį tars mokslininkas ar mokslininkė. Norėjosi konkrečių faktų, bet sumaniai pateiktų vaikams. Leidėja Daiva užmatė roplių specialistę Violetą Lazarevičienę, kuri sutiko pasidalinti savo žiniomis. Vėliau jau mes su Lina perėmėme tą vaidmenį pasakoti vaikams apie chameleonus ir įkūrėme Chameleonų mokyklą, kurioje galima sužinoti daug įdomybių, chameleoniškai prasimankštinti, pasvajoti ir padainuoti.
Chameleonų mokykla turi net savo himną, tiesa, melodiją pasiskolinome iš Culture Club dainos „Karma Chameleon“. Prisimenate ją? Užsileiskite ir padainuokime kartu! „Chame-chame-chame-chameleonų mokykla, la la la laaa, la la la... Geltoniems, baltiems, žaliems, juodiems ir margiems, ši mokykla, la la la laaa, la la la...“
Iliustracijų anatomija pagal Liną Sasnauskaitę
Stilius
Esu girdėjusi, kad po ilgesnės patirties reklamos agentūrose, kur prašoma piešti tai vienokiu, tai kitokiu stiliumi, vėliau sunku surasti savo. Gal čia esama tiesos, nes jaučiuosi tebeklaidžiojanti. O kartais įtariu, kad tiesiog per mažai laiko prasme dirbu su tuo kiekvieną dieną, tam, kad nepertraukiamoje darbo tėkmėje atsirastų tai, kas taptų ryškiai charakteringa ir artima man pačiai. Būtent taip, daug dirbant, įsivaizduoju, atsiranda stilius. Kaskart pradėjusi naują darbą bandau kažką naujo, ko tuo metu norisi. Pradėjus dirbti su šia knygele, norėjosi teptuko pėdsakų. Labai patinka būtent atskiesto akrilo, ant slidesnio popieriaus paliekamos drūžės. Nuo to ir pradėjau, nežinojau, kas bus toliau, todėl pradėti man visada smagu, bet ir baisu.
Žaviuosi Erico Carle’o iliustracijomis vaikams, gal susipažinusi su jo kūriniais užsimaniau teptuko? Pati formų stilistika – net nežinau, kaip išeina, bandau tiesiog išlaikyti visumą, stengiuosi, kad personažai būtų mieli, dekoratyvūs. Kad išlaikyčiau visumą, tenka vis grįžti, taisyti ankstesnes iliustracijas, vyko dialogas ir su autore, leidėjais, tenka kartais ir grįžti atgal, prie buvusio personažo, nors atrodo, kad vis taisai, vis geryn, bet ne visada taip. Kartais dirbi ir gadini. Manau, stipriai paveikė ir autorės Jurgos polinkiai. Kompozicijų eskizus dažnai darau kompiuteriu, Jurga pamačiusi labai susijaudino, mat jai norisi šilumos, rankos prisilietimo. Tai jau nebeabejojau, ar tikrai čia naudoti tą teptuką.
Pasiruošimas
Konsultuotis su chameleonų specialistais neteko, bet negūglinus būtų buvę sunku. Nusprendžiau knygelėje atskleisti chameleono gyvenimo ciklus. Nuo kiaušinėlio žemėje, maitinimosi iki poravimosi. Nors tai ne enciklopedija, nenoriu per daug primeluoti vaikams, noriu, kad pažintų gamtą bent jau beveik tokią, kokia yra. Dėl to susidūriau su dilemomis, pavyzdžiui, chameleonai yra visiški vienišiai, bet vis tiek nutariau pavaizduoti šeimą su vaikučiais, kad būtų nors viena kompozicija su labai daug chameleonų.
Na, arba galvoji, ar piešti su puodeliu vandens, kaip juokingiau, ar liežuviu renkantį lašus, kaip teisingiau. Kartais ir per daug racionalizuoju, tada ima nervinti, kad mėnulį vaizduoja pjautuvo formos, tarsi jis ir būtų pjautuvo formos, o ne tiesiog apskritimas šešėlyje. Svarbiausia, kad tai būtų logiška ir tarnautų būtent tos knygelės idėjai ir logikai, o toji logika gali būti, žinoma, ir ne faktų logika, o pojūčių ar sapnų.
Veikėjai
Mėginau įsivaizduoti šiuolaikinę šeimą. Dabar pagalvojau, jeigu būčiau vaizdavusi savo tėtį, kai buvome jauna šeima, jis būtų su vadinamaisiais bakenbardais, bet be barzdos, ko dabar nepamatysi niekur išvis. Taigi mėginau įsivaizduoti šiuolaikinę vidutinių pajamų šeimą.
Dauguma šeimų neatitinka kažkokio idealo reklaminio, kažkas būna juokingo pas kažką. Taip pridėjau tėčiui netvarkingas garbanas, bet dabar galvoju – padariau klaidą, kad niekam neuždėjau akinių. Piktumu berniukas tikrai primena mano brolį, bet, kad jis piktokai elgiasi, tai ne aš sugalvojau, o Jurga. Brolis, beje, užaugęs piktumo nebeturi, tikras pacifistas ir ramiakas. Nesuprantu, kaip žmonės taip pasikeičia. Svarbiausia veikėja – mergaitė, tad jai paskyriau daugiau laiko, kad būtų jauki, vaikiška ir simpatiška. Chameleoną irgi įsivaizdavau kaip žmogeliuką šiek tiek, tada lengviau įsijausti į jo pojūčius, jo darosi gaila. Ir pati jo gailėjau piešdama.
Aplinka
Įkvėpimo gamtos vaizdams ieškojau augaluose (moliūgas, rožynas, obelis, džiunglių flora). Labai sunku būtų piešti džiungles be nuotraukų. Lietuviškus miško augalus tai žinai – mėlynojai, paparčiai, lazdynai, samanos. O džiunglėse, net jei ir buvęs, per kartą neįsidėmėsi tos ekosistemos. Namus tiesiog kūriau, tarsi įrenginėjau tuščią patalpą, klojau parketą, dėliojau baldus. Kartu reikėjo per daug neįsijausti su namais, nes norėjosi dėmesio personažų veiksmams ir nuotaikoms. Liftas panašus kaip mūsų namuose, pilkas plieninis, nepraleidžia mobiliojo ryšio.
Kūrybinis procesas
Knygą iliustravau priešokiais, su didelėmis pertraukomis. Šiaip didelės pertraukos man labai į naudą. Atidarai po mėnesio failus ir kaip naujomis akimis pažiūri, atsiranda aiškumo, kas negerai, sugrįžta noras intensyviau padirbti. Nuosekliai net neišeitų, manau.
Į darbų pabaigą atėjo momentas, kai, nors ir norėjosi dar keisti ir keisti, pradėjau bijoti, kad kažką pajudinsiu ir nebeliks laiko suvesti, sugrius. Kad jau gal gana. Vienas sunkiausių momentų man buvo ir yra – paleisti kūrinį dar akivaizdžiai netobulą, gal, mano akimis, prastesnį negu to ar ano dailininko, gal nevertą didelio apdovanojimo. Man sunku laikyti kūrinį sėkme, džiaugtis, jei jis nėra tobulas. Bet po truputį mokausi. Pirmas žingsnis, kurį jau praktikuoju, jei žmogus sako, kad jam patinka mano kūrinys, nepradėti ginčytis, kad čia iš tikro nepavyko. Priimti to žmogaus susižavėjimą ir pagyrimus pagarbiai ir šiltai. Dar padeda apžvelgti kitų autorių darbus retrospektyviai, kai matai, kad kiekviena kita knygelė vis brandesnė, kai matai, nuo ko pradėjo. Nors yra išimčių, pvz., Kęstučio Kasparavičiaus pirmoji knygelė buvo panašiai gera kaip paskutinė („Ko verkė plekšnytė“ – galbūt pirmoji).
Knygos iliustravimas man prabanga, manau, dėl to, kad ne pagrindinė veikla. Ilgai užtrunka, tenka atsisakyti greitesnio, tankesnio uždarbio. Šiek tiek nedera su darbu namie. Kriauklėje susimaišo nešvarios lėkštės su indeliais dažams, išeina tokia nemaloni netvarka, mažokai vietos.
Pastaruoju metu daugiausia dirbu su leidyklos „Kitos knygos“ knygų viršeliais. Kartais susigundau pailiustruoti vaikams – tai man lyg ir hobis. Nemanau, kad drįsčiau nerti visa galva į vaikų iliustravimo veiklą. Ne viskas toje veikloje man atrodo pagal prigimtį patrauklu, tarkim, važinėjimas su pristatymais, dirbtuvėlėmis. Su Daiva iš leidyklos „Tikra knyga“ mes pažįstamos iš darbo agentūroje laikų. Tiesiog kreipėsi ir pataikė tokiu metu, kai man to norėjosi. Nedažnai apsiimu.
O šiaip mano gyvenimas paprastas, su draugu auginame sūnų, jis žavisi mano piešiniais, bet pats išvis nepaišo arba paišo pabrėžtinai atmestinai. Namuose būnu su kate, visą dieną viena. Gaila, bet retokai atostogauju, jeigu išvykstu į gamtą – nepiešiu.
Ir diena mano paprasta – atsikeli, pavalgai, dirbi, jei prisiverti – pasivažinėji dviračiu ar pasivaikštai, pabendrauji su sūnumi, ir labanakt. Skamba kaip bet kuris sėdimas rutininis darbas. Bet kai prisėdu, tai nebelieka manęs kambaryje, rutina persikelia į kūrinio erdvę. Mėgstu plaukyti ten netrukdoma. Mano geležinė taisyklė – niekada nedirbu iki vėlumos, net jei kažko neva nespėju, einu ilsėtis, kitą dieną ryte viskas lyg savaime pasidaro. Kažkas, matyt, įvyksta per naktį, bet svarbu prieš tą naktį nesėdėti nuleidus rankų, o piešti, dėlioti kažką, net jei atrodo viskas blogai.
Kūrėjų biografijos
Jurga Vilė
Gimiau 1977 m. kovo 22 d. Vilniuje.
1995 m. baigiau Salomėjos Nėries vidurinę mokyklą.
1999 m. paraleliai baigiau prancūzų filologijos studijas Vilniaus universitete ir audiovizualinių menų studijas Paryžiaus Naujosios Sorbonos universitete.
Pagrindinė veikla nuo 2000 m. iki dabar: laisvai samdoma vertėja.
Dabar jau dirbu ir rašytoja, ir edukatore.
Anksčiau teko dirbti režisieriaus asistente filmavimo aikštelėse, koordinatore kino festivaliuose („Kino pavasaris“, „Žiemos ekranai“), kultūrinių leidinių korespondente
(„7MD“, „Literatūra ir menas, „KINAS“), padavėja, senukų prižiūrėtoja, vaikų aukle, prabangių vilų valytoja, bilietėlių plėšytoja kino teatre, gvazdikų augintoja Vilniaus šiltnamiuose, MO muziejaus kasininke...
Knygos:
- „Sibiro haiku“ (Aukso žuvys, 2017, iliustravo Lina Itagaki)
- Pelniusi įvairių nominacijų ir apdovanojimų, tarp jų ir Metų knyga vaikams, gražiausia 2017 m. knyga, IBBY Prano Mašioto premija, Vokietijos geriausia vaikų ir jaunimo knyga (Deucher Jungendliteratur preis) 2021, įtraukta į IBBY garbės sąrašą ir daug kitų.
- „Švelnumo fabrikėlis“ (You&Oil, 2019, iliustravo Lina Zigmantė).
- „Chameleono sapnai“ (Tikra knyga, 2021, iliustravo Lina Sasnauskaitė)
- Diplomas Gražiausios metų knygos konkurse; dvi IBBY nominacijos: už geriausią paveikslėlių knygą vaikams ir už gražiausiai iliustruotą knygą vaikams; nominuota Metų knygos rinkimų vaikų knygų penketuke.
- „Pulpas ir jo žalia koja“ (Tikra knyga, 2021, iliustravo Akvilė Magicdust)
- „Nukritę iš Mėnulio. Sapnas apie Oskarą Milašių ir kitus paukščius“ (Aukso žuvys, 2022, iliustravo Ula Rugevičiūtė Rugytė)
Lina Sasnauskaitė
Gimiau 1980 m., Kaune
Mokiausi Kauno dailės gimnazijoje, studijavau Vilniaus dailės akademijoje, baigiau grafikos specialybės magistrą.
Oreivystės centre padėdavau maketuoti oreivių žurnalą „Sparnai“. Buvo labai lėtas kompiuteris, bet užtai gavau paskristi oro balionu! Jie buvo įsikūrę Tuskulėnų dvare, kur 1944–1947 m. dvaro parke buvo slapta laidojami nužudytų lietuvių rezistentų, kitų sovietų okupacinio režimo aukų, taip pat kai kurių už kriminalinius bei karo nusikaltimus sušaudytų asmenų palaikai. Tada dar kartais ir per naktį padirbdavau, aplinka buvo paslaptinga niūri, bet apie palaidojimus tuomet nežinojau. Tokie keisti chaotiški laikai buvo, buvo normalu, kad savaitėmis vėluoja atlyginimas. Arba kad vadovas, priimdamas į darbą, prašo ir kompiuterį savo atsinešti. Vienoje darbovietėje man nutarus išeiti, vadovas sakė, kad pažįsta visą Vilnių ir kad aš niekur neįsidarbinsiu. Tuomet atrodė, kad iš grafikos tikrai nepragyvensi ir reikia būti dizaineriu.
Nors tie, kurie liko prie dailės, surado savo braižą, ilgoje perspektyvoje viskas jiems susiklostė gerai. Viso to darbo dizaino srityje didelis pliusas, kad galiu susimaketuoti ir susikurti visą knygelę – nuo iliustracijų iki paruošimo spaudai. Tai man labai patinka, patinka iki galo suvaldyti rezultatą. Vėliau dirbau reklamos agentūroje „Lukrecija“, reklamos agentūra „Not Perfect“. Ten dirbau dizainere, važinėdavau į fotosesijas, trumpai buvau dizainerių meno vadove, bet nesėkmingai. Būtų tekę labai daug vaikščioti nuo vieno dizainerio prie kito, padėti užbaigti ir vystyti darbus, tai man pasirodė psichologiškai nepakeliama, nes ramiai sėdėti ir dirbti mėgstu labiausiai. Neseniai išmokau gręžti betoninę sieną elektriniu grąžtu, beveik daugiau džiaugsmo, nei išleisti knygelę!
Knygos vaikams:
- „Visi miega pietų miegelio“ (Kitos knygos, 2012). Bendras darbas su draugu Aurimu Lažinsku. Jis sumanė ir nupiešė personažus, aš – aplinkas, detales ir paruošiau spaudai.
- „Zuikis Pranas ir ausų nauda“ (Kitos knygos, 2013). Mano tekstas ir iliustracijos.
- „Tautiška giesmė. Įdomybių knyga Vinco Kudirkos kūrinio motyvais“ (Tikra knyga, 2016). Sumanytojai: Laimonas Trota, Gustė Trota, Justina Garlauskienė.
- Zina Birontienė „Miško olimpinės žaidynės“ (Lietuvos tautinis olimpinis komitetas, 2018).
- Jurga Vilė „Chameleono sapnai“ (Tikra knyga, 2021). Diplomas Gražiausios metų knygos konkurse; dvi IBBY nominacijos: už geriausią paveikslėlių knygą vaikams ir už gražiausiai iliustruotą knygą vaikams; nominuota Metų knygos rinkimų vaikų knygų penketuke.
