KnyguKurejai.lt – projektas pasakojantis apie vaikų ir jaunimo knygas ir jų autorius. 2019-ųjų metų tema – knygų anatomija. Rašytojai ir dailininkai praveria duris į savo kūrinių užkulisius, dalinasi ypatingomis iki šiol niekur nepublikuotomis istorijomis.
Teksto anatomija pagal Jurgą Vilę
Pradžia
Prieš kelerius metus, kai „Sibiro haiku“ susilaukė pripažinimo, „Aukso žuvys“ pasiūlė man sukurti komiksą apie Joną Meką. Gal buvo girdėjusios, kad jį pažinojau, kad kažkada skridau pas jį į Niujorką.
Iškart „pamačiau“ Meko gyvenimo epizodus, papasakotus komiksu, jį patį lengvai šokinėjantį per puslapius, atėjo ir tą lengvumą atspindintis žodelis „plast“. Prisimenu, net šypsojausi nuo gerumo ir nekantriai kandžiojau lūpą. Bet... nusileidau iš debesų ir griežtai atsisakiau. Rašyti apie tokią neaprėpiamą asmenybę – didelis iššūkis, be to, baisiausia būtų Jonui neįtikti. Leidyklai pasidalinus šia idėja su Jonu, jis atsakė kažką tokio: o kam to reikia? Taip viskas ir liko.
Bėgo laikas, Jonas išplazdėjo į dausas, artėjo jo šimtmečio minėjimas, ir leidėjos man vėl priminė apie komiksą. Pasipylė ženklai ir netikėti susitikimai. Pamaniau, kad jau nebe aš renkuosi, o mane pasirinko ir veda, ėmiau jaukintis komikso mintį.
Atmintyje iškilo žmonių veidai, kuriuos sutikau savo kelionėje į Jono pasaulį, sugalvojau, kad būtų įdomiausia rašyti apie juos, apie tuos įkvėptuosius, kurie, kaip ir aš kadaise, o gal ir iki šiol, buvo apžavėti Jono kerų. Projekto pristatyme radosi daugiau Niujorko ir mano patirčių jame, dienoraščio puslapių, menininkų, maniakų, skraidančių dvasių, veiksmo ir pan.
Miglė Anušauskaitė sutiko iliustruoti. Gavusi Kultūros tarybos individualią stipendiją, parašiau Sebastijonui Mekui, kad ketinu įgyvendinti tokį sumanymą, kuris dar kol kas abstraktus, bet bus komiksas, ir žmonės pasakos apie save ir Joną. Sebastijonas atsakė nemanantis, kad tai gera mintis ir kad ji būtų patikusi jo tėčiui. Entuziazmas nuslūgo.
Nuėjau pas Danutę pažiūrėti, ką sako angelai, kartais sunkiomis gyvenimo akimirkomis su jais pasitariu. Angelų kortos rodė, kad knygai lemta gimti ir kad skaitytojai ją pamils. Bet kūrybinis procesas bus labai sunkus. Daryti ar ne? Štai klausimas.
Kaip tik tuomet prasidėjo karas Ukrainoje. Kažką kurti atrodė beprasmiška. Atsivėrė dar niekad nepažinta tuštuma. Jonas mėgo sakyti: jei gali nedaryti, nedaryk. Ta mintis vis sukosi galvoje. Ruošiausi grąžinti stipendiją ir imtis kitų darbų, bet vis nesiryžau.
Vieną dieną ėjau Vilniaus senamiesčiu panarinusi galvą ir jau buvau beapsisprendžianti. Staiga išvydau barzdotį su lazda, lyg kokį išminčių, išlindusį iš urvo. Tai buvo Arūnas Kulikauskas, vienas iš lietuvių, kuriuos kadaise sutikau Niujorke pas Meką. Prapliupo lietus, ir mes nuėjome gerti arbatos. Papasakojau jam knygos idėją ir tai, kad greičiausiai turėsiu jos atsisakyti. O jis paklausė: kodėl? Kas, jei ne tu, ją parašys? Būtent tokią? Ir papasakojo apie pupas. Su tom pupom nutiko kažkas panašaus, kaip su sušalusia bulve, kuri mane įkvėpė parašyti „Sibiro haiku“.
Pupos galvoje ėmė dygti. Ir aš nuvažiavau į Obelius pas Rimvydą Pupelį. Ten ir įvyko pirmasis interviu. Ar jam ruošiausi? Ar ruošiausi visiems pokalbiams? Taip. Prieš susitikdama su žmogum, nemažai pabūdavau su juo mintimis, pasidomėdavau gyvenimu ir kūryba, paskaitydavau, pažiūrėdavau kitus interviu, prisimindavau mūsų bendras patirtis, jei tokių yra buvę.
Pasiruošimas
Man visada patiko klausytis istorijų. Pasakoti taip pat, bet klausytis gal dar labiau. Anksčiau įrašinėdavau garsus, atsitiktinius ar draugų pokalbius. Mėgdavau susigalvoti interviu, tarkim, su vyndariu, kurio vynuogyne skyniau vynuoges, su kontrolierių tarnybos viršininku, pas kurį atsidūriau dėl nesumokėtos baudos, su mokyklos valytoja ir pan. Prisimenu, Andalūzijos kaime prašiau žmonių papasakoti, kuo ypatinga jų šiandiena. Dažnai tų įrašų net neperklausydavau.
Galvodama apie šią knygą, norėjau pokalbių, epizodų, lyg iškirptų iš konteksto, primenančių Jimo Jarmuscho filmą „Kava ir cigaretės“. Tada dar nežinojau, kad pirmas šio filmo epizodas su Roberto Benigni buvo filmuotas būtent „Antologijoje“, vos Jonui su draugais ją įsigijus, dar vykstant remonto darbams. Jarmuscho filmas priminė man patirtis, kai Niujorke dirbau ukrainiečių restorane „Veselka“ ir klausydavau klientų istorijų.
Personažų pasirinkimas, gyvi ar virtualūs pokalbiai pareikalavo daug energijos. Bet susitikus viskas vyko gan spontaniškai. Veikėjai iš anksto klausimų nežinojo, nieko nesiruošė. Išimtis – Ričardas Šileika, į klausimus jis norėjo atsakyti raštu. Jam svarbu buvo nepamesti, apgalvoti, pasverti žodį. Ir man tas patiko. Patiko visi asmeniški pasirinkimai, prašymai, atsivėrimai.
Buvo kuriozinių situacijų, tarkim, su Jeffreyʼiu Perkinsu, kuris vis pamiršdavo, apie ką šis projektas, o kartais pamiršdavo, ir kas aš tokia, nors Niujorke buvome gan artimi, vienu metu nuomavausi jo lofte kambarį, būtent tuomet krito bokštai dvyniai, kurie stūksojo prie pat pastato, kuriame gyvenome. Abu kuriam laikui likome benamiais, be dokumentų, be drabužių, be nieko. Tas mus labai suartino. Man visada atrodė, kad Jeffrey gyvena praeityje, Fluxus laike, kai bendravo su Jurgiu Mačiūnu, Yoko Ono, Johnu Lennonu, klausydavausi jo istorijų iki išnaktų.
Nemažai pašnekovų pažinojau iš anksčiau, kai kurie patikėjo ir pasitikėjo be išlygų, jautėsi laisvai ir džiaugėsi, galėdami pasidalinti savo patirtimis. Pasitaikė ir sudėtingesnių situacijų. Buvo bent keletas žmonių, kuriuos reikėjo ilgai įkalbinėti, daug susirašinėjom, susitikinėjom, galiausiai padarėm interviu, bet jie neišsipildė, nes pašnekovai persigalvojo. Kai kuriuos atbaidė komikso žanras: paišyti žmogeliukai, gal per paiki, gal per juokingi. Kai kurie nematė prasmės, kai kuriems norėjosi apsaugoti Joną.
Dėl prarastų personažų labai liūdėjau ir vieną dieną sugalvojau, kaip galėčiau juos išsaugoti – ogi susapnuoti. Surašiau sapną, kad jie su Jonu banginio pilve, kas kalbasi, kas šachmatais žaidžia. Leidyklai ir Miglei patiko. Taigi nusiunčiau tiems veikėjams užklausti, ar nesupyktų, jei tokiu būdu apsireikštų knygoje. Jie griežtai atsisakė. Teko galutinai atsisveikinti.
Tiesa, norėjau pakalbinti vieną merginą, bet kažkas vis sutrukdydavo, galiausiai ji parašė, kad susitikti negali, nes ją užpuolė katinas ir baisiai sudraskė. Tikras komiksas!
Man rodos, užkulisiuose neliko jokių paslapčių, gal tik kai kurių kalbėjusiųjų ašaros, kurias surinkau į buteliuką ir išsaugojau, nenorėdama sušlapinti knygos puslapių. Kadangi neturėjau patirties daryti interviu, leisdavau pašnekovams nuklysti į lankas ir kartais būdavo labai sunku iš tų plačių lankų surinkti tai, kas svarbiausia arba tinkamiausia. Prikalbėta žymiai daugiau, nei galėjome sutalpinti į trumpučius epizodus, čia jau Miglė ėmėsi karpymo, gerai, kad jai nebuvo taip skaudu ir gaila.
Veikėjai
Buvo mintis rašyti apie dvylika lietuvių kūrėjų, kurie 1990 m. nuskrido pas Joną Meką. Lyg kokių dvylika apaštalų. Bet galiausiai supratau, kad ne visiems jiems Mekas buvo ir išliko svarbus, ne visus identifikavau, būtų reikėję imtis rimtesnių paieškų. Pamaniau, kad tam epizodui paminėti užteks ir kelių iš grupės. Apie jį mūsų knygoje užsimena vizito iniciatorius Vytautas V. Landsbergis, prisiminimais dalijasi ir režisierius Audrius Stonys.
Kas bus kiti veikėjai? Sudariau sąrašą. Priklijavau lapelius su vardais ant sienos. Kai kurie nukrito, prikabinau naujų. Atsirado ir didelių klaustukų. Kai pradėjau matytis su veikėjais, pastebėjau, kad kiekvienas susitikimas tarsi siūlų kamuolys veda pas kitą žmogų. Po truputį ėmė matytis visuma. Buvau pasiruošusi netikėtumams.
Labai norėjau pakalbinti Jimą Jarmuschą, rašiau jam laiškus, bet galiausiai užsimezgė netiesioginis bendravimas per Benną Northoverį. Kitas knygos veikėjas, mano bičiulis Denisas Kolomyckis, pasiūlė Paryžiuje išgerti kavos su Bennu, maniau, kad jo nepažįstu, pasirodė, kad jis mano draugės Austės kaimynas ir dar, kad kadaise bendravom Niujorke.
Rašydama knygą netyčia išgirdau tinklalaidės „Nara“ „Juodojo šuns“ knygyne įrašytą pokalbį „Prisimenant Joną Meką“. Visi ten dalyvavę pašnekovai būtų tikę mūsų knygai. Kažkas papasakojo istoriją, kaip vežė Jonui Mekui lietuvišką dešrą, kuri supelijo. Kiti dalijosi artimais santykiais, kuriuos pavyko užmegzti, prisiminimais iš kartu praleisto laiko. Man patiko įvairovė, kurią ir aš pati norėjau atspindėti. Nėra jokios hierarchijos ar amžiaus cenzo.
Sakiau, kad viskas prasidėjo nuo pupų, nors gal ir ne. Bet Rimvydas Pupelis iš Obelių pasiūlė aplankyti netoliese gyvenantį jo draugą Marių Lucką, apie kurį, kaip didelį Meko gerbėją, man jau buvo pasakojusi draugė Sonata Žalneravičiūtė. Mačiau per televiziją, kad Marius pastatęs jam paminklą Šviesių žmonių parkelyje.
Aišku, buvau girdėjusi, kad Ričardas Šileika labai myli Meką, o jis papasakojo, kaip lydėjo Joną į tėviškę, kur Algimantas Maceina suko filmą „Aš radau…, arba Palakiojimai“. Susiradau ir Maceiną. Jis papasakojo apie cepelinus, kuriuos Niujorke virė Mekui, rodos, pirmą kartą savo gyvenime, šio epizodo knygoje neliko, nors jis man labai patiko. Gal dar labiau už cepelinus patiko spirgučių padažas.
Vytautą V. Landsbergį pažinojau iš tų senų laikų Niujorke, tad jis padėjo susitikti ir su tėvuku. Visi trys sudainavom kelias liaudies dainas. Su Vytuku prisiminėm, kad dainuoti buvo įprasta susėdus su Jonu prie stalo.
Moira ir Masha savanoriavo „Antologijoje“ tuo pat metu kaip ir aš. Aišku, jos buvo tikros kūrėjos, vis suko filmus, ryškino, rodė.
Su Bennu Paryžiuje kavos išgėrėm, jam labai patiko komikso idėja, vieno vaizdo skambučio metu nosį į kadrą kyštelėjo jo dukra Pema. Ir sutiko pasidalinti savo prisiminimais ir istorijomis apie Joną. Tuo metu ji kaip tik skaitė Meko knygą „Žmogus be vietos“.
Viename susitikime Vilniuje išgirdau Sebastijoną Meką pasakojant, kaip jo tėčiui buvo svarbu neatsilikti nuo laiko, kaip jis mėgo būti su jaunais žmonėmis, domėjosi, kuo jie gyvena, prisiminė, kaip tėtis Niujorke paprašė paauglės Majos Ivaškevičiūtės užrašyti, kokios muzikos ji klausosi. Susitikau su Maja, buvo labai įdomu išgirsti, kaip ji prisijaukino Niujorką, kokie jos įkvėpimai, kokie filmai sukosi jos mintyse. Maja nebeprisiminė, kokius gabalus tada surašė Jonui.
Besikalbant su režisiere Ramune Rakauskaite, jai paskambino Elvyra Pažemeckaitė iš Panevėžio, pasirodo, kaip tik dėl Ramunės filmo „Sugrįžę iš Niujorko“ peržiūros. Pakalbėjusi su ja, Ramunė man papasakojo, kad Mekas – Elvyros gyvenimo didžioji meilė, kad Elvyra – nepaprasta moteris. Iškart supratau, kad turiu su ja susitikti. Elvyra labai myli Prancūziją, ir Jonas mylėjo, dažnai ten keliaudavo, pristatydavo savo kūrybą.
Natūraliai knygoje prie staliuko „Veselkoje“ prisėdo du veikėjai prancūzai. Marielle, išvertusi Meko „Laiškus iš Niekur“ ir brolių Mekų „Gyvenimo lai(š)kus“ į prancūzų kalbą – mano kaimynė iš trečio aukšto.
Alexandreʼas, dabar dirbantis kino prodiuseriu, su kuriuo kartu mokiausi Paryžiuje, kadaise iš manęs sužinojęs apie Joną Meką, vėliau su kita mano bičiule Nerija skrido į Niujorką jo filmuoti. Svarbūs ir epizodiniai veikėjai, nors jie savo epizodo ir neturi, bet tikrai prisidėjo prie knygos, mažų mažiausiai – viena kita įžvalga ar tylos minute.
Aplinka
Pastaruoju metus vis girdžiu, kad Niujorkas labai pasikeitė. Pasikeitė ne į gera, nesugrąžinamai. Prarado žavesį, jame be gailesčio trinami praeities ženklai. Atvykusi į Niujorką 2000-aisiais dar spėjau pajusti tą ypatingą dvasią, apgaubiančią ir lydinčią į avangardines vietas, tą laisvės jausmą, kai nereikia jaudintis dėl to, kad kišenėse ar galvoje vėjai.
Atskridau į Niujorką su šimto dolerių banknotu. Oro uoste mane pasitiko nepažįstama lietuvaitė, mojuojanti trispalve. Greitai sužinojau, kad Amerikos lietuviai – tikri angelai, jie suteikė nakvynę, padėjo suprasti, kaip Niujorke žengti pirmuosius žingsnius, įkvėpė pasitikėjimo.
Buvau iš anksto sukontaktavusi su avangardinių filmų archyvo direktoriumi Johnu, susitarusi, kad atvykstu rašyti diplominio darbo. Tiesiai iš Paryžiaus, kur studijavau kino juostų restauravimą ir archyvavimą. Buvo saulėta balandžio diena, atvykau autobusu iš Naujojo Džersio ir leidausi link žemutinio miesto dalies, antrosios gatvės, antrosios aveniu. Niujorkas vėrėsi man lyg draugas, praeiviai vis ištardavo kažką gražaus, jaučiausi pakiliai, jaučiausi sava.
Prie „Antologijos“ pamačiau Joną, kraunantį šiukšles į konteinerį. Prisistačiau, pasakiau, ko atvykau, jis paklausė, ką moku dirbti. Ir paprašė padėti jam tvarkytis. Taip iškart be žodžių ėmė pildytis mano svajonė. Pastebėjau, kad šiukšlių tema tapo man svarbi, Niujorke rasdavau visokiausių lobių, be to, netrukau susidraugauti su šiukšlininkais, kurie ten labai linksmi ir šmaikštūs. Greit „Antologija“ tapo man namais, kur pirmiausia reikėjo peržiūrėti daug juostų ir jas suarchyvuoti, o likus laiko atrasti dar nepažintas avangardinio kino žemes.
„Antologija“ – ne tik vieta, kur sukaupti didžiausi avangardinio kino archyvai pasaulyje, tame raudonų plytų pastate yra dvi kino salės, projektorinės, erdvės parodoms ir muzikavimui, biurai, montavimo kambariai, pilni paslapčių rūsiai.
„Antologijoje“ savanoriavau kelias valandas per dieną, užsidariusi tamsiame kambarėlyje, apie kurį užsimenu savo knygoje „Nukritę iš Mėnulio. Sapnas apie Oskarą Milašių ir kitus paukščius“.
Greitai buvau priversta ieškotis apmokamo darbo. Pradėjau dirbti valytoja psichiatro kabinete, bet turėjau išeiti, nes psichiatras man vis siūlė filmuotis kaip jo išgydytai narkomanei. Prižiūrėjau nemažai senukų, dalinau skrajutes, išbandžiau įvairiausių darbų.
Už kelių gatvių nuo „Antologijos“ veikė ukrainiečių restoranas „Veselka“. Vieną dieną vilkėdama ilgą gėlėtą sijoną ėjau pro šalį, nusprendžiau užsukti, ant slenksčio pasimaišė balandis, kartu su manim jis įskrido vidun ir sparnu užkliudė restorano boso galvą. Bosas toje suirutėje įžvelgė gerą ženklą ir iškart priėmė mane dirbti. Taip atradau savo antruosius namus, vos per kelias gatves nuo pirmųjų. Daugiausia laiko juose ir praleisdavau. Tai buvo du skirtingi pasauliai, galima sakyti, visai nekomunikuojantys, bet man abiejuose buvo labai gera. Tiesa, toje pačioje orbitoje dar sukosi „Marso baras“, kitaip vadinamas biblioteka, kur su Jonu ir kitais suskaitėme nemažai knygų.
Įdomu tai, kad Niujorke, kur tiek oro, tiek erdvės skleistis ir gerti į save pažintis ir menus, daug laiko praleisdavau uždarose erdvėse. Galbūt tai įtakojo ir „Meko sodo“ pasaulį, nedidelę erdvę, kurioje personažas ar personažė atsiveria Monai. Kuriant knygą man pačiai nepavyko nuskristi į Niujorką, todėl jis toks, kokį patyriau tuomet, prieš daugelį metų... Beje, visi mūsų knygos personažai – nenusakomo amžiaus, ne vyresni nei dvidešimt septynerių. Ir nesenstantys.
Siužetas
Iš pradžių įsivaizdavau personažus kaip planetas, besisukančias kosmoso orbitoje aplink Joną. Susiliečiančias, nutolstančias, prasilenkiančias. Vėliau išvydau juos krypuojančius vorele paskui Joną, kaip kad kartais nutikdavo Niujorke. Tokią eiseną, kokioje užfiksuota ir aš, galima pamatyti Vytauto V. Landsbergio filme „Niujorkas mano šuo“. Apie šėliones gatvėje jis rašo ir savo tekste „Dvylika trupinėlių nuo Jono vaišių stalo“.
Vienu metu maniau, kad būtų įdomu skirti daugiau dėmesio lietuviams, iškeliavusiems į Ameriką Lietuvai atgavus Nepriklausomybę. Ne vienam iš jų Jonas buvo lyg gimtoji salelė už Atlanto. Gan greitai atėjo salos vaizdinys. Vėliau išgirdau istoriją apie tikrą salą, kurią Jonui paliko ilgus metus nepriklausomo kino kūrėjus rėmęs Jeromeʼas Hillas. Žole apžėlusią salą. Jonas ją pardavė ir nupirko senuosius Teismo rūmus, kuriuose įsikūrė „Antologija“. Šią istoriją gražiai pasakoja vienas iš mūsų knygos veikėjų Pipas Chodorovas. Jau vėliau išgirdau, kad Jono sala neva nugrimzdusi į dugną. Sugalvojau ją iškelti ir apsodinti. Taip gimė sodo idėja, gal kiek negrabaus, neišpuoselėto, bet kur kiekvienas augalas pasodintas iš širdies. Man patinka mintis, kad šis sodas neturi ribų, kad jis gali būti sodinamas bet kur ir bet kada. Man patinka mintis, kad gyvenimo kelyje sutikti žmonės mumyse kažką pasodina. Žiūrėk, vieną dieną iš to ima ir išauga gėlė ar medis.
Kūrybinis procesas
Kuriant „Meko sodą“ rutina nekankino. Kiekvienas personažas – labai savitas pasaulis, visi man jie atrodė įdomūs, visus prisijaukinau, pamilau. Nusidriekė mus jungiantys siūlai, kartais jie virsdavo ilgais pokalbiais apie gyvenimą telefonu. Man patiko, kad atsirado ir epizodas apie siūlus, kuriame minimas lino siūlų fabrikas Biržuose, beje, veikiantis iki šiol, – apie prisiminimų gijas. Mane, kaip ir mus visus, labai veikė karo Ukrainoje baisybės, neapleido laikinumo jausmas. Šviesos ir vilties suteikė tuo pat metu iliustruojamos dvi mano knygos vaikams: „Kašalotų radijas“ ir „Šuo, kuris išeina naktį“. Laimė, vis panirdavo ir užmestų naujoms istorijoms meškerių plūdės.
„Meko sodo“ kūrimo procesas užtruko žymiai ilgiau, nei maniau. Jau minėjau, kad kelis kartus buvau sustojusi ir svarsčiau, ar verta tęsti. Atrodė, kaskart viskas prasidėdavo iš naujo. Vis kitaip. Kai jau rimtai apsisprendžiau nebesiblaškyti, užduotis buvo aiški: susitinku su veikėju/a (kartą ar daugiau), pasikalbame, susirašau interviu, išsirenku, kas man įdomiausia, sudėlioju epizodą, siunčiu Miglei, Miglė trumpina, siunčia man atgal, pasitvirtinam, Miglė paišo eskizą paprastu pieštuku, pakomentuoju, pasitvirtinam, Miglė piešia epizodą flomasteriu ar tušu, siunčia man, pasitvirtinam, judam toliau.
Kartais tekdavo taisyti ir galutinius piešinius, tais atvejais, kai veikėjai užmatydavo neatitikimus. Miglė perpiešė Pipo tėčio 16 mm kino projektorių, Arūno polaroidus, studentę, pučiančią tūbą Vytauto Landsbergio epizode, kontrastas turėjo būti aiškiai matomas: mažutė mergina su dideliu instrumentu, kai ką reikėjo ištrinti, kai ką pripiešti. Kartais mąstydavau, kiek šituose pasakojimuose mano kūrybos. Buvo nemažai nekūrybiško darbo, emocinio krūvio, struktūrinio mąstymo, diplomatinių santykių, psichologinės įtampos suvaldymo, įsiklausymo, gebėjimo perteikti.
Bendradarbiavimas su iliustruotojomis – vienas gražiausių dalykų, kurie man nutinka. Kiekvieną kartą iš to daug ko pasisemiu, išmokstu. Seniai žavėjausi Miglės humoru, taikliu žodžiu, lengvos rankos braižu, pastabumu, erudicija. Labai džiaugiausi, kad ji sutiko dirbti kartu. Greitai supratau, kad Miglei bus sunkiau, nei man. Jono pasaulis jai nebuvo savas. Be to, paprastai Miglė ir piešia, ir rašo tekstą pati. Įsivaizduoju, kaip dažnai jai norėjosi kažką iš esmės keisti.
Aš stengiausi išlikti ištikima veikėjų kalbai, bet ją reikėjo stipriai apkarpyti. Kadangi daugumą pašnekovų pažinojau, atrodė, gerai juos jaučiu. Miglė beveik nė vieno nebuvo sutikusi gyvai. Nupiešto Jono iš pradžių nepriėmiau – ne ne, jis ne toks, jis nesusisega marškinių sagutės iki kaklo, vaikšto atlapotu švarku, jo žingsnis lengvas, šypsena paslaptinga, jis amžinai jaunas. Tada nusprendėm dėti pikseliuotas Jono nuotraukas, bet vėliau buvome priverstos jas vėl pakeisti piešiniais.
Klausei manęs, ar rašant knygą keitėsi mano požiūris į patį Joną Meką. Negaliu pasakyti, kad sužinojau daug naujo apie Joną. Mane, kaip visada, domino veikėjų atskleistos asmeninės detalės, ne reikšmingi įvykiai, labiau maži dalykai. Tarkim, Augio Varkalio skruzdėlės, Mašos akmuo, rastas saloje, Marielleʼės lemingai, Elvyros avižų kisielius, Mariaus vanduo ir t. t. Kuriant knygą Jonas buvo labai gyvas.
Atgyjantis kiekvieno pašnekovo akyse, knygose, kurias iš naujo atsiverčiau, filmuose, kuriuos iš naujo peržiūrėjau, taip pat ir jam pasodintuose augaluose. Net du kartus Jonas aplankė mane sapnuose. Šypsojosi ir tiesė ranką lyg laimindamas, jutau begalinį dėkingumą. Ši knyga man – dovana, suvokimas, kiek daug Jonas Mekas man davė ir kad jo šulinys – neišsemiamas.
Iliustracijų anatomija pagal Miglę Anušauskaitę
Stilius
Esu savamokslė, taigi savo stilių „atradau“ bandymų ir klaidų metodu. Rašau „atradau“ kabutėse, nes kažkaip ypatingai jo neieškojau, piešiau, ir viskas. Dažnai apimdavo jausmas, kad visai neprogresuoju, bet, matyt, ilgą laiką sistemingai kažką darydamas nori nenori išmoksti, nes dabar, pažiūrėjusi į savo ankstesnius komiksus, matau progresą. Žinoma, pasibandau įvairių naujų dalykų, bet viskas vyksta labai ad hoc: galvoju, o čia gal šitaip pašešėliuoti būtų faina, oi ne, visiška nesąmonė, daugiau taip nedarysiu, hm, o jeigu taip?
Šio „kelio“ minusas tas, kad moku piešti tik vienu stiliumi, kuris lengvai identifikuojamas kaip mano, taigi negaliu imtis projektų, dėl kurių man būtų gėda.
Pasiruošimas
Pasiruošimas buvo ilgas, bet jį visą atliko Jurga. Ji gavo Kultūros tarybos stipendiją knygos rašymui metais anksčiau, negu aš gavau jos piešimui, ir dirbo su medžiaga praktiškai dvejus metus. Iš Jurgos gaudavau ne tik skyriaus tekstą, bet ir folderį, skirtą konkrečiam personažui: su jo nuotraukomis, kūrybos vaizdais, video medžiaga ir pan.
Paprastai tekstus savo komiksams kuriu pati, taigi pati ir renkuosi medžiagą. Šiuo atveju to nereikėjo, nes Jurgos tekstuose dažnu atveju buvo aprašyta ir vizualika, kokios ji norėtų siužetui. Tiesą sakant, medžiagą ne rinkau, o netgi mažinau – komiksas užima LABAI DAUG VIETOS ir visada reikia kažko atsisakyti. Kai darbo pradžioje kalbėjomės dėl darbo apimties, sakiau, kad galiu vieną word'o puslapį ŠIAIP NE TAIP sukišti į tris komikso puslapius, bet niekaip ne daugiau – darbo eigoje pavyko susikalibruoti, kas reiškė papildomą darbą Jurgai, nes ji turėjo sutrumpinti ir išgryninti savo tekstus daugiausia iki trijų puslapių vienam skyriui.
Veikėjai
Kadangi komikse tą patį personažą reikia piešti daug kartų ir jis turi būti lengvai identifikuojamas, išanalizavusi nuotrauką pasirenku 2-4 bruožus ir juos naudoju kurdama personažą. Esminiai: veido forma, plaukai ir nosis. Akys ir burna mažiau tinkami, nes jų reikia emocijoms ir kalbėjimui parodyti – akys išsiplečia, užsimerkia, burna kalba, šypsosi… Drabužiai irgi gerai, bet dažnai žmonės dėvi neįdomius drabužius. Nors štai šioje knygoje vienas personažas dėvėjo dryžuotus marškinėlius, buvau jam už tai labai dėkinga.
Ši knyga yra belaikė – neaišku, koks tai laikotarpis, visi personažai veikia tuo pat metu (apie Meką kalbama esamuoju laiku). Viena vertus, tai gerai, nes man nereikėjo bandyti perteikti skirtingų epochų ar personažui senstant išlaikyti jį atpažįstamą. Kita vertus, visi norėjo būti pavaizduoti jauni, gražūs ir besišypsantys, o tai piešti yra tiesiog nuobodu.
Aplinka
Esu labai nekantri ir nekruopšti, taigi nemėgstu piešti aplinkos, perspektyvos piešti irgi nesimokiau, todėl tenka apgraibom. Šiame komikse aplinkos yra ne tiek jau daug, gal tik vienas skyrius, kur personažės besišnekėdamos eina per Niujorką, gausus visokių pastatų. Tokiu atveju pravertė nuotraukos, bet ir tai: piešiu piešiu, tada žiūriu – oi, čia turėjo būti keturi langai, o aš nupiešiau tik tris. Ai, tiek to, bus trumpesnis namas.
Kadangi nelabai suprantu, ką darau, tai nežinau ir kaip optimizuoti procesą – ką išryškinti, ko atsisakyti, kad būtų ir gražu, ir atpažįstama – taigi piešiu po vieną plytą kaip statybininkas. Paprastai piešdama linijas klausausi audioknygų, vėliau tam tikri piešiniai suveikia kaip Prousto pyragaitis, padėdami prisiminti, kokios knygos tuo metu klausiausi. Va, dabar atsidariau tą skyrių su Niujorko pastatais ir prisiminiau, kad klausiausi labai kvailos knygos apie demonų apsėdimą.
Siužetas
Prie šios knygos siužeto prisidėjau tik nuolatiniais reikalavimais jį trumpinti, bet jo perkėlimas į komikso kalbą buvo turbūt didžiausias šios knygos iššūkis ir sritis, kur jaučiausi daugiausia išmokusi (vėlgi – bandymų ir klaidų metodu).
Komiksų knygoje visada galvoji puslapiais ir atvartais. Kaip atrodys atvartas? Kaip suskaidyti komikso langelius, kad nebūtų monotoniška? Tuo pat metu – kaip neprimaišyti per daug skirtingų temų ir fonų, kad netrikdytų skaitytojo? Geriausia, jei kiekvienas puslapis turi vieną temą, kuri dera su kito atvarte esančio puslapio tema, bet tai ne visada pavyksta.
Atvarto „tematikos“ pvz.:
Galvojau ir apie atvarto ritmiką, pavyzdžiui, šitame ji būtų tokia:
O, pavyzdžiui, kitoje istorijoje langelių ritmiką tyčia dariau monotonišką – kadangi personažas yra taksistas, norėjau, kad vienodi komikso langeliai atspindėtų taksi ženklo kvadratėlius:
Skaitydama Jurgos tekstus iškart galvojau erdviškai ir svarsčiau, kaip juos skaidyti. Visko neįmanoma nupiešti – tada vienas word'o puslapis išsitęstų į bent 10 komikso puslapių ir turėčiau piešti kokius trejus metus, o Kultūros tarybos stipendija skirta tik devyniems mėnesiams! Kaip atsirinkti charakteringus vaizdinius elementus (be tų, kuriuos mini Jurga)?
Vienos ištraukos minčių proceso rekonstrukcija:
Sprendimas:
Iš esmės pagrindinė komikso (ir turbūt dažno kūrinio) taisyklė – jis turi būti SUPRANTAMAS skaitytojui. Komikse tas grėblys, ant kurio lengviausia užlipti, yra SKAITYMO KRYPTIS. Visi žinom, kad skaitom iš kairės į dešinę ir iš viršaus žemyn, bet net ir daugybę metų piešus komiksus, ant šio grėblio labai lengva užlipti: juk aš žinau, kokia tvarka parašiau, todėl sunku įsijausti į skaitytoją ir suprasti, kaip vaikščios jo akis.
Viena vieta buvo labai sudėtinga, kur personažai vaikšto po barus, o puslapyje nėra tiek vietos, kad galėčiau jiems leisti laisvai vaikščioti skaitymo kryptimi ir sustoti visuose pageidaujamuose baruose. Teko nemažai pagalvoti.
Štai tas puslapis:
Triukas, manau, akivaizdus – rodyklės. Bet čia padariau rizikingą ėjimą – priverčiau eiti tekstu iš dešinės į kairę. Labai bijojau, ar pavyks, bet, man atrodo, veikia. Ačiū rodyklėms!
Šioje knygoje pastebėjau dvi vietas, kuriose sumakalavau skaitymo kryptį (gal jų yra ir daugiau, nežinau). Štai viena:
Kaip turėjo būti skaitoma pagal mano sumanymą:
Kaip realiai vaikšto akis:
Kitos nerodysiu, pabandykite atrasti patys!
Kūrybinis procesas
Šios knygos kūrybinis procesas labai skyrėsi nuo kitų mano kurtų knygų, nes šįsyk iliustravau kitos autorės tekstą pilnu komiksu, o esu pratusi kontroliuoti siužetą ir jau jį kurdama galvoti erdviškai ir scenomis. Taigi buvo naujų iššūkių ir naujos praktikos, ypač teksto vertimo komiksu srityje, kurią plačiai aprašiau prieš tai. Intensyviausias darbas ištiko šilčiausiais praeitų metų mėnesiais, nuo balandžio iki spalio, vasarą dirbau išvis praktiškai be poilsio dienų. Atrodo, visi atostogauja, keliauja, o aš piešiu ir piešiu, paskui verkiau, kad Mekas suėdė mano vasarą. Aišku, niekas netrukdė pradėti dirbti anksčiau, bet visada geriau kaltinti kažką kitą.
Knygos iliustravimo kasdienybė atrodė maždaug taip: gaunu iš Jurgos tekstą, perskaitau, galvoju, kaip suskaidyti, kiek puslapių ir atvartų išeis. Tekste sužymiu savo klausimus, pasiūlymus, siunčiu Jurgai atgal. Gavusi tekstą su atsakymais, žiūriu medžiagą, paeskizuoju personažą. Grubiai eskizuoju puslapius, galvoju, kaip išdėlioti langelius, kur ką dėti, kaip susieti atvartus. Fotografuoju eskizą, siunčiu Jurgai. Gavusi jos patvirtinimą, įsijungiu audioknygą ir sėdu piešti. Paprastai per dieną pavykdavo nupiešti 2–3 puslapius, čia pilna darbo diena. Retais atvejais padarydavau 4, bet jau ant ribos, kenksmingos sveikatai.
Dažniausiai darbą kombinuodavom, pavyzdžiui, vieną dieną sueskizuoju 4 būsimo skyriaus puslapius ir nupiešiu 2 puslapius esamo, Jurga tuo metu peržiūrinėja mano eskizus ir rašo naują skyrių.
Klausei, kokia mano kūrybinės dienos rutina. Atsakau!
Šios knygos personažai yra gyvi žmonės, be to, pagrindinis asmuo neseniai miręs, natūralu, kad buvo visokių nuomonių. Čia ir vėl daugiausia teko Jurgai: tarpininkauti tarp kai kurių personažų noro taisyti komiksą ir mano užsispyrimo, kad tikrai nieko neperpiešinėsiu.
Buvo sudėtinga sugalvoti, kaip vaizduoti Meką, jo portretas kelis kartus keitėsi – pradėjau nuo piešinio ranka, paskui perėjau prie išpikseliuotų nuotraukų, galiausiai perpiešiau nuotraukas ir apvedžiojau. Man atrodo, dabartinis variantas visai geras – jo personažo linija išsiskiria iš kitų, bet nedramatiškai.
Ar kuriant šią knygą keitėsi požiūris į patį Joną Meką? Gal dėl darbo intensyvumo, gal dėl paaugliško pasipriešinimo universaliai adoracijai, mano požiūris keitėsi iš neutralaus į neigiamą.
Mano autoportretas, nupieštas koja (dešine)
Kūrėjų biografijos
Jurga Vilė
Gimiau 1977 m. kovo 22 d. Vilniuje.
1995 m. baigiau Salomėjos Nėries vidurinę mokyklą.
1999 m. paraleliai baigiau prancūzų filologijos studijas Vilniaus universitete ir audiovizualinių menų studijas Paryžiaus Naujosios Sorbonos universitete.
Pagrindinė veikla nuo 2000 m. iki dabar: laisvai samdoma vertėja. Taip pat esu rašytoja ir edukatorė.
Anksčiau teko dirbti režisieriaus asistente filmavimo aikštelėse, koordinatore kino festivaliuose („Kino pavasaris“, „Žiemos ekranai“), kultūrinių leidinių korespondente („7 meno dienos“, „Literatūra ir menas“, „Kinas“), padavėja, senukų prižiūrėtoja, vaikų aukle, prabangių vilų valytoja, bilietėlių plėšytoja kino teatre, gvazdikų augintoja Vilniaus šiltnamiuose, MO muziejaus kasininke...
Knygos vaikams ir jaunimui
- „Sibiro haiku“, iliustravo Lina Itagaki (Aukso žuvys, 2017)
- „Švelnumo fabrikėlis“, iliustravo Lina Zigmantė (You&Oil, 2019)
- „Chameleono sapnai“, iliustravo Lina Sasnauskaitė (Tikra knyga, 2021)
- „Pulpas ir jo žalia koja“, iliustravo Akvilė Magicdust) (Tikra knyga, 2021)
- „Šuo, kuris išeina naktį“, iliustravo Valentina Černiauskaitė (700 eilučių, 2023)
- „Kašalotų radijas“, iliustravo Agnė Nananai (700 eilučių, 2024)
- „Meko sodas“, iliustravo Miglė Anušauskaitė (Aukso žuvys, 2024)
Miglė Anušauskaitė
Gimiau 1988 m., kovo 20 d., Kaune.
Baigiau VU žurnalistikos bakalaurą ir semiotikos magistrą.
Mano darbo patirtis – nieko labai įdomaus. Vertimas, redagavimas, reklamos agentūra ir penkeri metai Lietuvos nacionalinės bibliotekos Judaikos tyrimų centre.
Knygos vaikams ir jaunimui
Tiesą sakant, aš nelabai kuriu vaikams – nors nemažai knygų vaikams turbūt tinkamos ir jų skaitomos, kurdama niekada specifiškai apie vaikus negalvoju (o ir nieko apie juos nežinau).
- „10 litų”, sukurta ir nupiešta su Gerda Jord (Aukso žuvys, 2014)
- „Dr. Kvadratas. Greimas ir jo semiotika“ (Aukso žuvys, 2017)
- Iliustracijos Elenos Gasiulytės knygai „Lietuvos vizionierės. 10 įspūdžiografijų” (Tyto alba, 2019)
- Komiksų knygelės apie žydų kultūrą: „Sinagoga – kas tai?“, „Vilniaus Gaonas – kas jis?“, „Štetlas – kas tai?“ (Jewish Heritage Lithuania, 2020, 2021)
- „Kas išsigando Šliūpo?“ (Lietuvos nacionalinis muziejus, 2021)
- Komiksai knygoje „Žiūrėti ir būti žiūrimai: feministinės kino teorijos sąvokos ir komiksai“, su Natalija Arlauskaite (Lapas, 2023)
