KnyguKurejai.lt – projektas pasakojantis apie vaikų ir jaunimo knygas ir jų autorius. 2019-ųjų metų tema – knygų anatomija. Rašytojai ir dailininkai praveria duris į savo kūrinių užkulisius, dalinasi ypatingomis iki šiol niekur nepublikuotomis istorijomis.
Projekto anatomija pagal Sergej Grigorjev
Pradžia
2014-ais metais į nowJapan festivalį prisikvietėm vienintelį gyvą Sugiharos sūnų Nobukį. Nacionalinėje dailės galerijoje, po festivalio skėčiu, jis pasakojo apie tėvą, jaunystę. Na, manėm, kaip čia visiems bus įdomu. Tačiau mūsų festo lankytojui – didžiąja dalimi internet-savvy jaunimėliui – buvo nė motais. Tuo metu kiek sutrikom, nes įdėjom daug pastangų į šį vizitą. Tačiau objektyviai vertinant – na, kam įdomūs prisiminimais besidalijantys senoliai?
Nors pranešimo forma nebuvo patraukli, tai, ką pasakojo Nobukis, buvo gyva, tikra ir autentiška: kad tėvas nuo vaikų ilgai slėpė savo darbą, kokia buvo Sugiharos asmenybė, ko jis pats iš to išmoko. Bendražmogiški, vertybiniai dalykai. Istorija įdomi, tik pateikimas auditorijai netinkamas. Taip ir pradėjome rutulioti idėją patraukliai papasakoti Sugiharos epą jaunimui. Jie gi viską čiaumoja skaitmeniniu formatu, tad ir pristatymas turėtų būti organiškas. Svarstėm įvairius formatus: ir animuotą komiksą, ir audioknygą. Galiausiai apsistojome prie interaktyvios knygos, nes pagrindas visgi būtų tekstas, o toliau formatą gali formuoti kaip nori. Be to, iš pat pradžių norėjome kūrinį pristatyti nemokamai ir platinti skirtingomis kalbomis, plėtoti, pridėti naujus skyrius.
Po metų kreipėmės finansavimo ir jo negavome. Manau, tuo metu dar buvo kiek per anksti skaitmeniniams kūriniams už penkiaženkles sumas, sudėtinga buvo paaiškinti ir skaitmeninės knygos formatą. Idėją padėjome į stalčių iki pat kovido pandemijos vidurio, kai įvairios ministerijos mėtė kultūrai gelbėjimosi ratą su „skaitmenizavimo“ raktažodžiu. Į išgelbėtųjų sąrašus pateko ir ši idėja, tuometiniu pavadinimu „Gyvybės vizos“.
Komanda
Yra vystytojai ir prodiuseriai, kurie lieka už kadro. Ir yra kūrėjai. Pirmieji kūrinį lydėjo nuo pradžių, ieškojo japonų iliustruotojų ir kontaktavo su jais. Siekėme, kad šis kūrinys būtų tarptautinės bendros gamybos: rašytojas iš Lietuvos, iliustruotojas iš Japonijos, dar kas nors iš kur nors, fum fam – visas pasaulis laikosi už rankų.
Susipažinti su Agnės kūryba pakvietė kolegė Akvilė Žilionytė. Ji tiki žmonėmis, aš tikiu operatyvumu. Pradžioje abejojau, ar susibendrausim su Agne, tačiau kai pradėjo plaukti pirmi eskizai ir idėjos, pamilau jos požiūrį ir mintijimą.
Iliustruotoją Ikeshita-san padėjo atrinkti mano japonas brolis Kawakami-san. Labai struktūruotas procesas, kelios tęstinės iliustracijos, sutartis, važiuojam. Būčiau norėjęs, kad Ikeshita-san labiau kištų savo trigrašį į procesą, daugiau siūlytų. Tačiau, kiek suprantu, jis nuolankaus tipo ir jam svarbiausia buvo išlaikyti iliustracijų vizualų stilių, į kurį mes nesikišome.
Kertinė kūrinio dalis – iš pirmo žvilgsnio nematomas dizainas, programiniai sprendimai, kuriais rūpinosi dizainerė Laima Mažeikaitė ir Telesofto. Ji pagal kūrybinę užduotį išvystė dizaino kalbą.
Kūrybinis procesas
Idėja gimė 2014-ais metais, tad galim skaičiuoti devynerius metus. Finansavimą gavome 2020-ųjų rudenį, o kūrinys dienos šviesą išvydo 2022-aisiais, komunikuoti pradėtas 2023-aisiais. Turint omeny, kad programavimą buvom atidėję kokiems aštuoniems mėnesiams, skaičiuoti, kiek laiko užėmė kūrybinis procesas, galima skirtingai.
Mano kasdienybė projekto vystymo metu neatrodė kaip nors ypatingai. Atsikeli ir žiūri, ar kas nors dega. Pirma tvarkai tai, kas vėluoja, paspaudi, kur pats vėluoji, tvarkaisi.
Kūrybinis procesas vyko per kovidą, tad, viena vertus, ritmas buvo ištaškytas: kažkas suserga, kažkam netinkama nuotaika, o ir pats lėčiau dirbi, nes kiek galima prie to kompo sėdėti.
Iliustruotojui pateikdavau būsimas iliustracijų užduotis: kompozicijas ir trumpus aprašymus. Jas piešdavau planšetėje, o 2021-ųjų žiemą išvažiavau savaitei į Nidą, tad kažkurio skyriaus iliustracijos buvo piešiamos ant servetėlių ir fotografuojamos telefonu. Niekas nepajuto skirtumo.
Dizainerių ir programuotojų komanda palaikė lenktynių ritmą, nes atstovavo gerai suteptai komercinei mašinai, kurioje kiekvienas „mmm, pagalvokime dar“ eikvoja resursus („galvot reikėjo laisvalaikiu“ – hipokritiškai pritariu tam, kol pačiam nereikia pagalvoti).
Kiek miglotai prisimenu, su kuo dar šis produktas pešėsi dienotvarkėje. Streso buvo prieš 2022-ųjų Knygų mugę, nes kai pradėjome atidžiai testuoti, išlindo programinių klaidelių.
Iššūkiai
Nebuvome numatę, kad japonas, paprašytas nupiešti lietuviško kaimo vaizdą, siųs Provanso iliustraciją. Todėl teko sudarinėti milžinišką nuorodų banką: kaip atrodo tarpukario antrankiai, radiola, lenkas ūkininkas, viskas viskas.
Kitas iššūkis – programavimas: tęstinėje versijoje atrodo vienaip, naršyklėje šiek tiek kitaip, telefone, planšetėje dar kitaip, kažkieno kompiuteryje dar kitaip, po naršyklės atnaujinimo dar kas nors pasikeičia ar nusimuša. Programuotojai dievagojasi, jog čia bene force-majeur, ir šiaip tokius projektus reikėtų daryti su dešimteriopai didesniais biudžetais, kad testavimo fazė – dizaino ir programavimo, atvaizdavimo patikrinimas – vyktų sklandžiai, dirbant su skirtingais įrenginiais. Mums atrodo, kad investavome nemažai lėšų į tai, kad, tarkim, obuolio iliustracija gražiai padidėtų paspaudus pele, o programuotojai nesikuklina kaskart priminti, jog džiaugtumės, kad obuolį iš viso parodo!
Žinau, skamba perdėm dramatiškai, iš tiesų kūrinys labai dailus ir viskas ten beveik gerai. Bet man, kaip meno vadovui, vis tie paskutiniai trys kokybės procentai neduoda ramybės. Ką patarčiau ir kuo naudojuosi dabar, kurdamas naujus skaitmeninius produktus? Samdau testuotojus, o dar geriau profesionalius kodo ar vartotojo sąsajos kūrėjus iš išorės, kad patikrintų produktą.
Dar iššūkis buvo įtikinti Agnę, kad ši knyga tam tikra prasme neturi pabaigos. Agnė, kaip, spėčiau, ir dauguma rašytojų, rašo baigtinius kūrinius, o ne serialą. Pabaigi, padedi tašką ir paleidi į pasaulį. O čia jai vis sufleruoju, kad galima redaguoti, koreguoti, o dar periodiškai ir naują skyrių kviesiu parašyti. Agnė rodos, nesimėgauja tuo, kad kūrinys nėra baigtinis.
Laikausi tokios nuomonės: turi žinoti tik tiek, kad gerai atliktum savo darbą, kita informacija tik blaškys. Visgi žengiant į naujas teritorijas verta skirti laiko susipažinti plačiau, kad užuostum, kaip mano kiti kolegos, kaip suvokia kokybę. Iniciatyvumas ir extra mile visada skatinama, bet tuščias degalų deginimas vardan fainų ir įdomių, tačiau nepagrįstų idėjų – ne. Informacijos architektūra ir jos tiekimas turi turėti savo infrastruktūrą: rašytoja nerašo užduoties iliustruotojui ar pastabų programišiams, o bendrai išreiškia savo nuomonę bei pastebėjimus meno vadovui, šis sukramto ir perduoda aiškias instrukcijas. Informacija turi būti tiksli, neturi varginti ar būti perteklinė, nebent toks jos tikslas (pavyzdžiui, iliustruotoją kvietėme pažiūrėti vaizdo kūrinių apie tarpukarį, kad įsijaustų į laikotarpio vaizdavimą).
Uff, neskamba, kaip happy-go-lucky-mes-ne-kolegos-o-šeima komanda. Tikiu, kad profesionalumas ir savipakankamumas bei žinojimas, kodėl ėmeisi užduoties, yra nebūtinai didžiausi, bet optimalūs kokybės varikliai.
Atitinkamai ir dėliojau darbą: kiekvienas atsakingas už savo feodą, susitinkame pasieniuose – aptarti, kaip perduoti žaliavas ar gaminius, ar viskas atitinka numatytus lūkesčius.
Pagrindinis iššūkis buvo programavimas. Pasislinko iliustracijų kūrimo tvarkaraštis ir Telesoftas nebegalėjo skirti daugiau laiko, tad vidury proceso keitėme programavimo įmonę. Naujiems žmonėms atiduodi pusiau paruoštą produktą, kuris parašytas kita programavimo kalba, nei jie įprastai naudoja, tad ne visus sprendimus atlieka taip, kaip sumanyta, ir tai suvalgė daug laiko bei resursų.
Kai kažkas panašaus nutinka, gailiesi, kad ilgai stabčiodamas prie smulkmenų neforsavai proceso, nesiekei, kad viskas vyktų, kaip sutarta. Kas svarbiau – kūrinio kokybė, kuriai kartais reikia daugiau laiko ar net pertraukėlės, ar tai, kad suinteresuoti asmenys ir finansuotojai galėtų pabaigti savo darbus? Šie sprendimai yra klampiausi, nes, pasirinkus vieną, kenčia kitas. Kaip norėtųsi kūrybiškumą sustyguoti milisekundžių tikslumu. Galvoje jie kartais ir sąmokslauja: kam čia kurti išvis, vis tiek kokybės nepasieksi, tai ir atpalaiduok vadeles, čil, bro. Na ir prisapaliojau – jei kas perskaitė iki čia, padovanosiu žaliosios arbatos.
Projekto startas
Pristatėme knygą Knygų mugėje, tačiau tai vyko kelios dienos nuo karo pradžios. Buvo nejauku ir visą komunikacijos kampaniją atidėjome. Grįžome šįmet su socialiniais tinklais, nuomonės formuotojais, viešinimo straipsniais, pasirodymais laidose. Visi šie veiksmai vis tiek nepadeda patraukti paauglio dėmesio. Tad su EDU Vilnius sukūrėme pamoką forumo teatro principu: moksleiviai renkasi, kuo būti trumpai inscenizuojamuose istorijos epizoduose.
Buvo kilęs klausimas, kodėl viską darome nespalvotai, juk vaikams labiau patiktų spalvos. Kodėl antraščių šriftas toks aižus. Ir čia prisiminiau straipsnį apie kažkokio holokausto muziejaus rebrandingą. Buvo kilusios diskusijos, kad logotipas nemalonus akiai, aštrus, griežtas. Į tai autoriai atsakė – taip, ne visos temos yra malonios ir tai galim atspindėti vizualiai.
Teksto anatomija pagal Agnę Žagrakalytę
Pradžia
Viskas prasidėjo pandeminėje virtuvėje. Du paaugliai ir jų tėvas mažuose namuose bandė dirbti ir mokytis nuotoliniu būdu, aplink šmirinėjo šuo, aš visiems viriau pusryčius / pietus / vakarienes ir tarpuose zulinau savo „Triukšmaujančius katalikus“.
Kai man paskambino Akvilė Žilionytė, buvau ką tik ištrynusi du šimtus parašytų ir man nebepatinkančių puslapių. Akvilė supažindino su Sergejumi, abu pasiūlė papasakoti Sugiharos istoriją. Sergejus iš karto pranešė, kad pasakotojas bus katinas.
Aš greitai sumečiau taškus:
Sugihara (ką tik buvau perskaičiusi knygą apie japonų aristokratę, šventąją, dirbusią Japonijos lūšnynuose, o vakarais nuotoliniu būdu su vyru dalyvavom kendo, japoniško fechtavimosi, treniruotėse – taigi tie japonai aplink mane jau šmaižiojo).
Tarpukario Kaunas (rašydama knygą „Eigulio duktė“ medžiagos apie tuos laikus buvau prikaupusi, kaip atrodė, kalnus).
Holokaustas (paauglystėje rašiau konkursuose sužibėjusį rašinį „Žydas juodas, žyds raudons“ – ten užrašiau daug liudininkų pasakojimų, žinau, kurioje dėžėje ieškoti).
Katino žvilgsnis (šuns žvilgsnis – mano mėgstamiausios pratybos, kurias duodavau mokiniams: kaip šuo juda, ką užuodžia, ką girdi, ką mato? Tačiau katinas gali daugiau! Katinas gali užšokti ant palangės ir išeiti iš namų niekam nesukeldamas įtarimo!).
Taip ir prasidėjo: mane vis dar kalbino sutikti, o aš jau buvau susiskaičiavus šituos pagrindinius taškus.
Tyrimas. Veikėjai
Pirmiausia – nusipirkau ir perskaičiau Jukiko Sugihara autobiografiją „Gyvenimo vizos“ (prancūzišką vertimą). Tada – Simono Strelcovo „Geri, blogi, vargdieniai. Č. Sugihara ir Antrojo pasaulinio karo pabėgėliai Lietuvoje“.
Nuotoliniu būdu dalyvavau Strelcovo paskaitoje. Išklausiau radijo laidą „Istorijos perimetrai“, kur Rimas Bružas kalbina prof. Egidijų Aleksandravičių. Ramūnas Janulaitis per nuotolį, filmuodamas telefonu, aprodė man visą Sugiharos muziejų, taip ten prisirinkau detalių. Perskaičiau autorių kolektyvo sudarytą knygą „Šiaurės Kasablanka. Kaunas 1939–1940“.
Išklausiau visą „Šiaurės Kasablankos akademijos“ paskaitų ciklą ir visas paskaitas susikonspektavau. Perskaičiau Arvydo Anušausko „Lietuvos žvalgyba 1918–1940 m.“ ir iš ten pasiėmiau tarnaitės (galbūt) šnipės idėją. Peržiūrėjau filmą „Persona Non Grata“ apie Sugiharą. Peržiūrėjau dokumentinį filmą „Kaunas. Sugiharos ir Japonijos ženklai“. Peržiūrėjau savo pačios kadaise rinktus liudininkų pasakojimus. Perknisau grafinių romanų kolekciją: Philippe Thirault, Jorge Miguel „Shanghai Dream“ – pabaigoje pasakojamos knygos rašymo aplinkybės, kalbama apie Sugiharą ir užsimenama apie Kauną, kaip svarbų tranzito miestą per Kobę į Šanchajų. Iš čia pasiskolinau kelionės į Kiniją schemą.
Pats svarbiausias iš komiksų buvo „Mes greit grįšim namo“ (Jessica Bab Bonde, Peter Bergting „Nous rentrerons bientôt à la maison“). Tai šešių paauglių, išgyvenusių Holokaustą ir vėliau pervežtų į Švediją, istorijos. Iš čia sukompiliavau savo knygos paauglius, nes ką nors visiškai nuo nulio išgalvoti tokioje situacijoje man rodėsi nesąžininga.
Skaičiau straipsnius apie Janą Zwartendijką nyderlandiškuose laikraščiuose ir portaluose, juos išsiversdama po sakinį (dabar juokinga, bet niekur kitur tokios informacijos neradau). Skaičiau japonų pasakas ir mitus. Gerą pusdienį praleidau skaitydama vien tik apie įvairias šifravimo mašinas. Prašiau tėvo, kad iš savo kolekcijų nufotografavęs siųstų tarpukario Phillips reklamas ir to meto straipsnius apie Japoniją.
Sugalvojau skyrių „Ksenofobija“, galvojau, parodysiu lietuvio portretą remdamasi tautosaka. Iš labai mėgstamos knygos „Palyginimų žodynas“ išsirašiau visus palyginimus šalia gyvenančioms tautoms apibūdinti („storas kaip vokietis“, „negudri kaip latvelė“), bet kai priėjau nesuvokiamą kiekį įžeidžių, menkinamų lietuvių palyginimų apie žydus, šio sumanymo atsisakiau.
Kadangi išsirašiau ir kačių palyginimus („apspito vargai kaip katę katinai“), buvo gaila juos išmesti, tai keletą palyginimų įmontavau į sceną stotyje (bjauri boba bamba ir visus apiburzgia).
Kadangi pagrindiniai veikėjai – realūs asmenys, tai nieko per daug negalėjau prikurti, galėjau tik aplipdyti personažus jiems priklausančiomis detalėmis ir paprašyti dar kartą pakartoti pasakojimą.
Siužetas
Skyrių pabaigoje galima rinktis „teisingą“ arba „neteisingą“ pasakojimo kryptį, tačiau „neteisingose“ istorijose taip pat viskas teisinga. Man labai patiko, kad galiu sunaudoti surinktą informaciją jos neišmesdama, aš labai taupi virėja! Galėjau papasakoti, kaip vaikas jaučiasi gete, galėjau papasakoti, kaip plaukiama į Šanchajų, galėjau papasakoti apie vizų padirbinių fabrikėlį.
Kūrybinis procesas
Rašiau gal trejetą mėnesių. Su visais pasiruošimais – pusmetį. Tiksliai nebeatsimenu. Siuntinėdavau po vieną, du skyrius. Rašau ranka: pastabas ir citatas – ant mažų kortelių (paskui jas išsidėlioju pagal pasakojimo eigą), pasakojimus – į didelį plėšomą bloknotą (prirašiusi puslapį, jį išplėšiu ir nežiūrėdama imuosi naujo). Tik jau turėdama vientisą tekstą perkeliu jį į kompiuterį ir tada galiu pasižiūrėti, ką čia sutrumpinus, kuo praplėtus ir ką reikėtų paaiškinti.
Šiuo būdu, man rodos, jau rašau viską – netgi eilėraščius. „Kilniuosius sukčius“ rašiau greitai ir lengvai dėl to, kad turėjau griežtas skyrių atidavimo datas, turėjau konkretų užsakymą ir konkretų terminą. Rašydama „savo“ knygas galiu lengvai nuplasnoti link naujų idėjų ar net naujų žanrų. Rašydama, jei sekasi, būnu laiminga kaip helio pilnas balionas, tad „Kilniųjų sukčių“ sutartis buvo virvelė, neleidžianti balionui per toli nuplaukti. Didžiai stebėdamasi sakau – man patiko.
Kadangi tenka paklajoti, turiu tris nusistovėjusias rašymo vietas: palėpę Ratnyčioje, kur rašau dažniausiai pirmoje dienos pusėje; palėpę Ustukiuose, kur geriausia naktį, ir palėpę Lakene, kur dirbu tada, kai niekas per daug netrukdo. Bet labai daug parašiau ir visų trijų vietų virtuvėse.
Gaminant maistą, ką nors smulkiai pjaustant ir maišant, susismulkina ir gražiai išsimaišo ir idėjos. Jei minčių nebelieka ir viskas blogai – reikia pasikviesti šunį ir išeiti iš namų. Žingsnių ritmas suritmuoja ir būsimus sakinius.
Neseniai buvau paprašyta parašyti naują skyrių. Papasakoti daugiau apie Janą Zwartendijką ir tarpukario Kauną. Sugalvojau tai pateikti mūsų dienų turistų akimis. Kartu su dukra autobusu nuvykom į Kauną, lietui pliaupiant apėjom visą maršrutą, fotografavausi ir užsirašinėjau pastabas.
Įsivaizdavau, kad išbandome katino Akio turizmo agentūros „Devynios gyvybės“ kelionę laiku. O Sergejui šita mano mintis nepatinka, jis nori normalaus pasakojimo, nori įterpti naująjį skyrių tarp senųjų ir kad nesimatytų siūlės. Štai ir atsakymas į klausimą apie komandinį darbą, duobes ir strigimus. Man dar niekada niekas nėra neleidęs rašyti taip, kaip aš sugalvojau. Tad kodėl šis kartas turėtų būti kitoks?
Iliustracijų anatomija pagal Kohyoh Ikeshita
Sulaukęs užklausos, pirmiausia sukūriau iliustracijų pavyzdžių. Gavęs patvirtinimą dėl eskizų, ėmiausi iliustruoti kiekvieną skyrių, remdamasis Sergejaus komandos atsiųstais grubiais eskizais ir nuotraukomis. Turėjome ir nuotolinių susitikimų, kurių metu dalinomės mintimis ir sumanymais. Pajutęs, kad man siųstų nuotraukų negana, naršiau internete, skaičiau knygas, ieškojau daugiau informacijos.
Gavęs naują tekstą, išsyk ėmiausi dirbti prie pradinio vaizdo. Kadangi sunkiai išlaikau dėmesį, piešiau vaizdus vos perskaitęs tekstą, kol įspūdis dar šviežias, tai, kas pirmiausia šaudavo į galvą.
Iliustracijas kūriau ipad’u, naudodamas procreate programą. Viskas – nuo pradinio eskizo iki galutinių iliustracijų – sukurta naudojantis šia programa.
Piešdamas ypatingą dėmesį skyriau šukuosenoms, aprangai ir personažams. Surinkau begalę nuotraukų ir daugybę kartų viską perpiešiau, kol pajutau, kad pagavau to laikmečio atmosferą. Pastatus ir aksesuarus kūriau ne remdamasis vaizduote, bet įdėmiai išstudijavęs surinktą medžiagą.
Visas kūrybinis procesas nuo pirmojo elektroninio laiško iki galutinių iliustracijų truko apie 8 mėnesius.
Knygos kūrėjų biografijos
Sergej Grigorjev
Gimiau Vilniuje 1987 m.
Studijavau Vilniaus edukologijos universitete dailę ir technologijas.
Dirbau: laikraščių išnešiotoju, statybininku, reklaminių skrajučių dalintoju (darbo buvo mažai, socialinių medijų nebuvo, tai čia ir suskaičiau didžiąją dalį XX a. aukso fondo), kūrybininku, rinkodaros generolu studentų atstovybėje, verslo klientų vadybininku valstybinėje įstaigoje (neturėjo verslo klientų, tik etatą tam), reklamos tinklo vadybininku, dizaineriu-maketuotoju, laisvai samdomu dizaineriu, renginių vedėju, festivalio organizatoriumi, mokymų vedėju, interaktyvių sprendimų scenaristu ir meno vadovu. Rodos, dabar apsivilkau kūrybos prodiuserio švarką.
Projektai vaikams ir paaugliams:
- Kilnieji sukčiai (kilnieji.lt), žinoma;
- Atmetimo galerija;
- nowJapan (nors ir palaidotas, LRT mediatekoje yra neblogų koncertų);
- Katantinas – katantinas.lt (jau dabar iškritęs iš tendencijų, ir ačiū Dievui).
Agnė Žagrakalytė
Gimiau 1979 m. balandžio 28 d. Pasvalio rajone, Puodžių kaime, po kelerių metų persikėlėme į Ustukių kaimą.
Baigiau Edukologijos universitetą. Prieš tai – Pasvalio P. Vileišio vidurinę mokyklą, Pasvalio vaikų muzikos mokyklą, lankiau dailės skyrių.
Darbų būta įvairių: esu gavusi atlygį už cukraus masės gulbių lipdymą vestuviniams tortams! Pirmas rimtas darbas – medelyne skyniau agrastus, gal porą vasarų. Vėliau su draugais turėjome žurnalą „Aktyvios jungtys“, dar vėliau tai tapo „Literatūros ir meno“ skiltimis jaunimui, rašiau žurnalui „LUX jauniems“ ir rinkau interviu žurnalui „Mažylis“. Porą metų Briuselio europinėje mokykloje buvau lietuvių kalbos mokytoja.
Kūryba vaikams ir jaunimui:
- Esu išvertusi belgų poezijos vaikams, keletą eilėraščių parašiusi, bet normalios knygos ne suaugusiems neturiu.
Kohyoh Ikeshita
Gimiau 1985 m. sausio 6 d. Nagasakio prefektūroje, Japonijoje.
Baigęs dizaino mokyklą su draugais užsiėmiau meninėmis veiklomis, dirbau knygyne.
Po kiek laiko persikrausčiau į Tokiją, kūriau web dizainą ir dirbau iliustruotojo asistentu.
2015-aisiais įkūriau savo įmonę PLANTER (plan-ter.com). Mano pagrindinė veikla – kurti ir parduoti originalaus dizaino figūrėles ir suvenyrus, taip pat juos pristatyti parodose ir renginiuose.
Viename renginyje, kuriame buvo eksponuojami mano darbai, sulaukiau užsakymo iš raštinės reikmenų gamintojo sukurti dizainus. Tai buvo pirmas kartas, kai dirbau su įmone nuo pat pradinės planavimo stadijos. Turėjome kassavaitinius susitikimus, labai įtraukiantis procesas!
Nuo tada pradėjau sulaukti kvietimų iš žmonių ir įmonių kurti iliustracijas ir personažus įvairiems projektams, tarp jų ir interaktyviai knygai „Kilnieji sukčiai“. Visai neseniai baigiau iliustracijas paveikslėlių knygai, kuri pasakoja apie Kamakura miestą (Kanagavos prefektūroje, Japonijoje).
