KnyguKurejai.lt – projektas pasakojantis apie vaikų ir jaunimo knygas ir jų autorius. 2019-ųjų metų tema – knygų anatomija. Rašytojai ir dailininkai praveria duris į savo kūrinių užkulisius, dalinasi ypatingomis iki šiol niekur nepublikuotomis istorijomis.
Teksto anatomija pagal Indrę Šalčiūtę
Idėja
Sunku ir suprasti, kaip tie sumanymai atsiranda, užsimezga. Atrodo, galvoje sukasi begalė idėjų, bet pasigavau būtent šią, jaučiau, kad nenurimsiu tol, kol ji nebus perkelta iš galvos „ant popieriaus“ (kad ir kokia abstrakti ji būtų pačioje pradžioje).
Pamenu kelis išskirtinius dalykus dėl šios istorijos užuomazgų:
-
Supratau, kad mano mažametėms dukroms dabar svarbiausi gyvenimo herojai yra tėvai, o po kelerių metų jų ieškos knygose ir filmuose. Šių herojų žodžiai bei išgyvenimai bus svarbesni nei bet kas, kas bus sakoma mūsų lūpomis. Norėjau perduoti dalelę savo minčių netiesiogiai, kitu kanalu. Tikiuosi, kad iki tol, kol dukros išmoks pačios skaityti, spėsiu parašyti dar bent kelias knygas.
-
Susimąsčiau, kodėl savaitės dienas mes vadiname pirmadieniais, antradieniais... sekmadieniais, bet niekad taip nevadiname naktų (pirmanaktis, antranaktis... sekmanaktis). Man tai pasirodė juokinga, o tą juoką norėjau perkelti į istoriją. Nakties–dienos priešprieša yra svarbi ne tik pačioje istorijoje, bet ir jos kūrimo istorijoje (apie tai vėliau).
-
Man visada patiko istorijos apie netikėtas draugystes, situacijas, kurios kartu suveda iš pažiūros labai skirtingus žmones. Norėjau ir savo istorijoje suburti įprastomis aplinkybėmis nebendraujančius žmones. Teko sukti galvą, kaip juos suvesti, priversti susitelkti į vieną tikslą.
Pasiruošimas
Internetas – visagalis. Šioje istorijoje vienas pagrindinių dalykų buvo pirminės spalvos. Nieko apie tapybą neišmanau, tad teko šiek tiek pasidomėti spalvomis. Taip pat teko paskaitinėti apie tai, kada žydi vandens lelijos, kada tiksliai yra ilgiausios ir trumpiausios metų dienos, lygiadieniai, kokios lankymo taisyklės vaikų globos namuose.
Veikėjai
Visi veikėjai yra išgalvoti.
Turbūt keista tai prisipažinti net sau, bet save labiausiai tapatinu su neigiamu personažu – man tikrai nesvetimas pagrindinio veikėjo tėčio noras užauginti emociškai stiprius vaikus. Tik kad šis veikėjas, galbūt pats nežinodamas, kaip reikėtų elgtis, pasirinko netinkamas priemones, žodžius.
Mikas – pagrindinis knygos personažas – bando susigyventi su tėvų skyrybomis, nors man pačiai to patirti neteko. Galiu tik pasidžiaugti, kad mano tėvai santuokoje gyvena jau beveik keturiasdešimt metų, visuomet skatino mano kūrybiškumą ir suteikė galimybes tam skirti laiko.
Aplinka
Esu vilnietė, tačiau centrinis ežeras, kuris yra labai svarbi istorijos dalis, atėjęs iš Druskininkų, kuriuos aplankau bent kartą per metus. Visuomet pavydėjau druskininkiečiams, kad jie gali maudytis pačiame miesto centre, o mums, vilniečiams, reikia truputį pavažiuoti, kad rastume tinkamą paplūdimį.
Siužetas
Turiu du draugus, kurių gimimo dienas skiria lygiai pusė metų. Kalendorinius metus įsivaizduoju tarsi kvadratą (keturios kraštinės – keturi metų laikai), tad, kaip ir savo draugus, taip sujungiau ir keturis knygos veikėjus.
Niekaip negalėjau sugalvoti veikėjams vardų. Bet rašyti istoriją juos turint – kur kas lengviau, tad laikinai pavadinau juos lietuviškomis Vėžliukų nindzių vardų versijomis. Mikas – Mikelandželas, Rapolas – Rafaelis, Donatas – Donatelas ir Leonas – Leonardas. Netrukus tie vardai tiesiog prilipo ir nebemačiau prasmės jų pergalvoti.
Negaliu atsakyti į klausimą, kodėl rašiau būtent 8–12 metų vaikų grupei. Tokio amžiaus vaikų savo aplinkoje tuo metu neturėjau. Berašant teko nemažai grįžti į savo vaikystę, prisiminti, kas man tada rūpėjo, kaip mačiau pasaulį. Mąsčiau, ar šiuolaikiniai vaikai priims istoriją – joje nėra išmaniųjų telefonų, naudojamasi popieriniu žemėlapiu, kuriuo pati jau nesu naudojusis tiek daug metų.
Esu tikra miestietė, ir tai tikrai atsispindi istorijoje. Man vienas gražiausių vaizdų – tai pastatuose atsispindinti saulė auksinės valandos metu. Tą vaizdą perkėliau ir į knygą.
Specialiai neįvardijau ežero ar miesto jokiais pavadinimais, kad skaitytojai galėtų įsivaizduoti istoriją besivystant jų pačių mieste.
Kūrybinis procesas
Parašyti pirmąją rankraščio versiją užtruko apie 3 mėnesius. Žinoma, vėliau, kai sulaukiau teigiamo atsakymo iš leidyklos, buvo daug bendradarbiavimo su redaktore, atsižvelgta į konkurso komisijos rekomendacijas ir komentarus, tad prasidėjo „tikras“ darbas.
Knyga buvo rašoma vaiko priežiūros atostogų metu. Pats kūrybos procesas vykdavo naktimis – mažoji dukrelė labai prastai miegodavo, tekdavo ją supti ant rankų, tad tas valandas leisdavau be jokių kasdienybėje įprastų prietaisų, tokių kaip išmanusis telefonas, kompiuteris ar televizorius. Nuo tada mano vienas patarimų norintiems kurti – leisti sau nuobodžiauti, padaryti pertrauką nuo taip lengvai prieinamo pramoginio turinio. Iš to laikotarpio prisirinkau nemažai idėjų ir kitoms knygoms. Dabar tereikia laiko joms visoms surašyti. Tų idėjų kiekis pradėjo mažėti, kai dukra ir aš pradėjome geriau miegoti.
Kaip žinia, naktimis dažniausiai užpuola ne pačios linksmiausios mintys, viskas tarsi paaštrėja. Bandžiau savo mintis nukreipti į rašomą kūrinį, tačiau į istoriją vis tiek netiesiogiai persikėlė man nerimą kėlę tikri pasaulio įvykiai – Baltarusijoje vykę mitingai, Black Lives Matter judėjimas Jungtinėse Valstijose, pasaulį pristabdžiusi pandemija, vėliau jau sąmoningai buvo prisiminta ir Klaipėdos ekologinė krizė.
O rašydavau maždaug po valandą per dieną – kai abi dukrelės suguldavo dienos pogulio. Vadindavau tai savo auksine valanda.
Galvoje kurti istorijas yra įdomu, rašyti, išsakyti tas mintis tinkamais žodžiais – labai sunku. Matyt, žinodama, kad bet kurią minutę galiu vėl būti pasisavinta atsibudusių vaikų, tą valandą išnaudodavau labai tikslingai. Turėjau ir nustatytą terminą – labai norėjau spėti išsiųsti rankraštį Alma littera vaikų literatūros konkursui. Būtent jis ir pastūmėjo mane ne šiaip parašinėti, o rimtai dirbti.
Didesnių strigimų nepatyriau, perrašinėjau tam tikras dalis atsižvelgdama į komisijos bei redaktorės patarimus. Vienas patarimas buvo itin geras – pačioje pradžioje neatskleisti Miko nebepiešimo priežasties. Teko ilgai pasukti galvą, kaip tai padaryti, bet kai šiaip ne taip pavyko perdėlioti istoriją, rezultatas nudžiugino.
Kadangi veiksmas vyksta tiek dieną, tiek naktį, atrodė logiška visą istoriją sudėti į savaitę – septynios dienos ir septynios naktys. Toks apribojimas suteikė knygai šiokią tokią struktūrą.
Labai patiko po truputį gauti Viktorijos iliustracijas – be galo įdomu, kaip parašyta istorija interpretuojama kito kūrėjo.
Iliustracijų anatomija pagal Viktoriją Ežiuką
Stilius
Mano užduotis buvo nespalvotos iliustracijos su vienos papildomos spalvos akcentais. Jaučiausi kiek pavargusi nuo ryškiaspalvių vaikiškų knygelių, svajojau nupiešti ką nors paaugliams, ir čia išdygo šis pasiūlymas. Perskaičiusi istoriją supratau, kad tema labai artima ir apsidžiaugiau, kad skirta kiek vyresniems vaikams. Daug eskizų nedariau, kažkaip iš karto žinojau, kaip viskas turėtų atrodyti.
Pasiruošimas
Medžiagos rinkti nereikėjo, nes dirbu su panašaus amžiaus vaikais kaip ir knygos personažai, be to, knygoje labai daug vietos vaizduotei – portalai, sapnai, kita realybė, kas man labiausiai ir patinka iliustruojant.
Veikėjai
Veikėjai įkvėpti keleto mano auklėtinių iš Miško mokyklos, skaitant tekstą atrodė, jog matau, kuris yra kuris. Empatiški vaikai, kurie visada ieško teisybės, jiems svarbu draugystė, kad ir kaip skaudžiai kartais ji gali užgauti, pokalbiai apie kompiuterinius žaidimus, žaidžiamus slapta nuo tėvų, taip pat ir slaptos kokakolos su čipsais. Atrodė, kad man tereikia juos imti ir nupiešti. Niekada nesu ankščiau dirbusi su tokio amžiaus vaikais, patirties turiu su mažaisiais arba vyresniais paaugliais, tad buvo labai įdomu juos stebėti ir bandyti visa tai perteikti. Ir įdomiausia, kad keli jų perskaitė šią knygą, ir labai patiko būtent tie veikėjai, su kuriais juos ir tapatinau.
Aplinka
Skaitydama knygą įsivaizdavau Uteną. Net nežinau kodėl. Piešdama iliustracijas apie ežerą, mintimis vis sugrįždavau prie Utenos ežero, esančio centre, bandydama atsiminti, o kaip ten viskas atrodo. Dabar, žiūrint į iliustracijas, to nesimato, bet man jausmas visos knygos – Utena, kad ir taip tai keistai skambėtų.
Kūrybinis procesas
Ši knyga labai lengvai ėjosi, paskaitydavau keletą lapų, palikdavau kuriam laikui „pavirškinti“ ir kažkaip viskas labai lengvai nusipiešė. Įdomiausia, kad poros scenų, kur vaikai ir miestelio žmonės protestuoja, niekaip neišėjo nupiešti, pasilikau jas pabaigai, ir atsitiko taip, kad prasidėjo karas, ir tos scenos tiesiog pačios nusipiešė žiūrint nuotraukas iš protesto akcijų Rusijoje bei visame pasaulyje.
Piešiau žiemą, mano studija buvo tiesiog užšalusi, tad įsitaisydavau namie, savo kambary prie palangės, gal kiek nepatogiai, susirietus, bet žiūrėdama į vėjo linguojamą medį bei pastelinių spalvų saulėlydžius paišiau vaikus, kurie turi drąsos kovoti su neteisybe.
Namų palangė
Vėliau keliavau į šiaurę, lankiau draugus Norvegijoje, piešiau ten, ant sofutės, visiems bežiūrint juodojo humoro persunktus šiaurietiškus filmus, kiek vėliau piešiau vėl sėdėdama namie, karantine, o knygą pabaigiau komiksų rezidencijoje Rygoje, jau prasidėjus karui.
Knygą nupiešiau maždaug per keletą mėnesių, dabar net negalėčiau suskaičiuoti tiksliai, man net nesijuto, kad dirbu darbą, kuriam reikia pasiruošti, prisiversti.
Pastaruoju metu gyvenime man niekas nevyksta nuosekliai, gal tai ir visai įdomu, nes tokiu būdu nukeliauju į vietas ir patirtis, kurių nesuplanuosi ir nesusvajosi. Ši knyga irgi nebuvo išimtis. Vienu metu dirbau prie kelių skirtingų projektų, bet kažkaip viskas visuomet susidėliodavo į vietas ir laiką taip, kaip ir turi būti. Piešiant paskutines iliustracijas turėjau nemažai pykčio dėl neteisybės, vykstančios pasaulyje, ir jausmą, kad nieko dėl to negaliu padaryti. Tad piešti vaikus, drįstančius keisti savo aplinką, man buvo gal net gydantis užsiėmimas.
Kūrėjų biografijos
Indrė Šalčiūtė
Gimiau 1987 m. Vilniuje.
Studijavau ekonometrijos bakalaurą Matematikos ir informatikos fakultete Vilniaus universitete, bei Kultūros, komunikacijos ir globalizacijos magistrą Aalborgo universitete Danijoje.
Esu dirbusi padavėja, ekonometriste, duomenų analitike, bei vartotojų sąsajos specialiste.
- „Lelijos nuodija miestą“ – pirmoji mano knyga vaikams, įvertinta pagrindine premija „Alma littera“ vaikų literatūros konkurse 2021 m.
Viktorija Ežiukas
Gimiau 1985 m. rugpjūčio 24 d. Klaipėdoje.
Studijavau VDA Klaipėdos vizualinio dizaino katedroje. 2007 m. bakalauras, 2009 m. magistro studijos.
Esu dirbusi Lėlių teatre scenografe, vaizdo kasečių nuomos punkte pardavėja (buvo linksma, nes Tarantinas irgi taip dirbo), bare „Balta varna“ barmene, Miško darželyje Smiltynėje auklėtoja, Miško mokykloje dailės mokytoja. Labai norėjau dirbti kiemsarge, o dar truputį kartais pasvajoju apie traukinio mašinistės darbą. Bet visų labiausiai norėčiau dirbti keliautoja ir tyrinėtoja.
Esu iliustravusi 18 knygų. Mieliausios jų:
- Vaiva Eringytė. Atvirai apie tai (Alma littera, 2016)
- Jūros ABC (Lietuvos jūrų muziejus, 2019)
- Kristina Sadauskienė. KLAIPĖDA: alternatyvus miesto gidas (Akademikai, 2019)
- Evelina Daciūtė. Kas pažįsta Šmikį Bilbą (Alma littera, 2021)
- Marius Marcinkevičius. Superbobutės (Misteris Pinkmanas, 2022)
- Indrė Šalčiūtė. Lelijos nuodija miestą (Alma littera, 2022)
