KnyguKurejai.lt – projektas pasakojantis apie vaikų ir jaunimo knygas ir jų autorius. Rašytojai ir dailininkai praveria duris į savo kūrinių užkulisius, dalijasi ypatingomis ir iki šiol niekur nepublikuotomis istorijomis.
Teksto anatomija pagal Saulę Paltanavičiūtę
Pradžia
Tai pirmoji mano autorinė knyga, todėl man labai miela. Visada norėjau rašyti istorijas, buvo minčių ir idėjų, bet turbūt dar nebuvau pasiruošusi, kaupiausi tam. Per pandemiją kažkas įvyko ir viskas prasidėjo.
Meksikoje gyvenu jau beveik ketverius metus. Atvykti čia buvo viena iš vaikystės svajonių. Dabar ši kultūra jau artimesnė, žmones lengviau perprantu, bet iš pradžių viskas čia stebino kiekviename žingsnyje. Todėl keliaujant man patinka užsirašinėti pirmų dienų ar savaičių įspūdžius, tuomet jie ryškesni, esi pastabesnis, jie sukelia daug minčių ir emocijų. Man patinka stebėti detales – kaip krenta šviesa ar koks aromatas vyrauja.
Meksikietiška kultūra mums, lietuviams, tikrai yra egzotiška. Laisvu laiku man patinka keliauti su kuprine, ypač užsukti į mažesnius miestelius, kur gyvenimas, atrodo, sustojęs. Indėnai gyvena beveik kaip prieš kelis šimtus metų, žmonės šventai tiki šamanais ir stebuklingom galiom, ryškios spalvos džiugina, o ką jau kalbėti apie jų tradicinius patiekalus... Kai atrandi kažką tokio, kas daug kur jau neegzistuoja, o ir čia, kas žino, kiek beegzistuos, norisi tuo pasidalinti. Meksikoje dirbu su vaikais, taigi ir jų pasaulis nebeatrodo toks tolimas. Beliko sugalvoti, kaip papasakoti apie tai vaikams.
Kai atvykusi į Meksiką patraukiau keliauti į pietus, praleidau kelias dienas Oachakos valstijoje, kuri vėliau ir tapo knygelės veiksmo vieta. Man ten tiesiog galva nuo visko susisuko. Jaučiausi įkvėpta. Vien toje valstijoje, kuri dydžiu prilygsta Portugalijai, tebekalbama 16 indėnų kalbų bei ispaniškai. Tai šalies kultūros, kulinarijos sostinė, skamba muzika, nuolat kaitina saulė, eidamas gatvele sutinki vestuvių procesiją su šokančiomis tradiciniais drabužiais apsirengusiomis moterimis, milžiniškomis rankų darbo jaunavedžių skulptūromis, vakarais grojant gyvai muzikai miestelio aikštėje susikabinę sukasi labai garbingo amžiaus žmonės. Švęsti gyvenimą yra meksikiečių kraujyje.
Aplinka
Vis sakau, kad nedaug aš šioje knygelėje sugalvojau. Dauguma istorijų yra tikros, dauguma personažų – mano sutikti žmonės, dauguma tradicijų – stebėtos keliaujant po įvairius šalies kampelius. Norėjosi perteikti ne tik spalvingą kultūrą, bet ir meksikiečių mentalitetą, jų neišsemiamą optimizmą, puikų humoro jausmą, verslumą, šiltus tarpusavio santykius, vaišingumą. Žinoma, reikėjo ir pasidomėti. Skaičiau apie indėnus mištekus, jų mitologiją ir tradicijas.
Aprašomas Santa Marija de la Lunos miestelis yra išgalvotas. Nors esu tikra, kad kažkur jis tikrai egzistuoja, jį galima atpažinti daugelyje mažų Meksikos miestukų. Jie visi šiek tiek panašūs, bet juose gyvena kitokios istorijos.
Veikėjai
Štai aiškiaregės Rebekos prototipas yra mano bičiulio teta. Tai viena keisčiausių mano patirčių. Vaikščiojome kartu po XVI amžiaus kolonijinę haciendą – dvarą, kuriame gyvenau, o ji pasakojo, kad mato viską, kas čia nutiko praeityje, apie revoliuciją, apie čia sunkiai dirbusius ir kentėjusius žmones. Ją taip paveikė šios vizijos, kad visa išbalusi turėjo prisėsti pailsėti.
Marijos senelio brolis Donas Choakinas, kuris, nors ir buvo labai turtingas, bet persirengdavo vargšu, kad tik niekas neprašytų paskolinti pinigų, yra įkvėptas tikros istorijos apie draugo tolimą giminaitį, gyvenusį XIX a. Meksikoje. Ir emigracijos tema labai aktuali, visoje Meksikoje ir indėnų bendruomenėse.
Dėdė Giljermas turi prototipą kolegą dvare, kuris visada dėvi keisčiausiais raštais margintus marškinius. Jo noras kurti savo verslą atspindi meksikiečių verslumą. Čia žmonėms nepatinka dirbti kitiems, kas tik gali, bando kurti verslą – kad ir koks smulkus jis būtų, pavyzdžiui, gaminti ir pardavinėti takus ar pjaustytus vaisius.
Žinoma, negalėjau nepaminėti ir magiškų dalykų, kurie čia yra natūrali gyvenimo dalis. Štai vienas pažįstamas pasakojo, kad jo senelis pažinojo nahual – tai yra žmogų, kuris gali pasiversti gyvūnu. Gražiosios statulėlės alebrichės taip pat laikomos magiškomis (keliaujant teko džiaugsmas susipažinti su jas sugalvojusio menininko anūke), o indėnai mištekai iš tiesų tiki, kad gali prarasti sielą. Ne veltui Meksikoje apsilankęs Salvadoras Dali pasakė, kad ši šalis yra siurrealistiškesnė nei jo paveikslai.
Kūrybinis procesas
Pasakojimas gimė palyginti lengvai, per kelis mėnesius. Tereikėjo pradėti, o paskui istorijos ir prisiminimai ėmė plaukti. Rašiau gana nuosekliai, jaučiu, kad kai palieku istoriją, vėliau būna sunku grįžti ir vėl į ją įsijausti.
Rašau, kur pakliūva. Ir darbo stalo neturiu. Meksiką Mariją pradėjau rašyti laukdama, atrodo, niekada nesibaigiančioje eilėje migracijos departamente Meksikoje. Ten pat, ant kažkokio susirasto popierėlio, parašiau dalį istorijos. Nuo tada, kad ir kur einu, stengiuosi turėti popieriaus ir tušinuką. Kartais idėjos ateina netikėtu metu ir vėliau būna gaila, jeigu leidi joms pasimiršti.
Kai rašiau Meksiką Mariją, gyvenau sename kolonijiniame dvare –haciendoje. Jame veikia Aplinkosauginio švietimo centras, jame dirbau ir dabar dar nuvykstu padėti kaip savanorė. Aplinka neabejotinai įkvėpė. Ne visos dvaro dalys autentiškos, bet kai kurios tebestovi nuo XVI–XVII amžiaus. Įdomu pagalvoti, kiek Meksikos istorijos jos matė.
Centre dirbame su mokyklinukų, daugiausia pradinukų, grupėmis. Su jais mokomės apie gamtą, stebime paukščius, sodiname, darome kompostą, lankomės mūsu fermoje ir vėžlių baseinėliuose, akvariume. Kalbamės ir mokomės saugoti aplinką. Dirbu ir mokykloje, kur švietimas, žinoma, jau formalus ir visai kitoks. Būdama čia supratau švietimo svarbą ir kokie mes Lietuvoje esame laimingi turėdami nemokamą, prieinamą išsilavinimą. Šią temą paliečiu ir „Meksikoje Marijoje“, kur į vieną klasę eina skirtingo amžiaus vaikai, o kartais ir visai neina, nes turi padėti savo šeimai.
Rašymas sutapo su pandemijos pradžia. Realybė čia buvo labai sunki, daugybė paprastų žmonių neteko darbo, turėjo kažkaip suktis, kad galėtų pamaitinti savo šeimą. Aplinkosaugos užsiėmimus mes su vaikais kurį laiką turėjome virtualiai. Rašymas buvo kaip atgaiva po dienos darbų, nerimo ir nežinomybės. Tai vakarais leisdavo trumpam pamiršti viską, kas vyksta aplinkui, išlaisvindavo. Todėl ir istorijos norėjosi šviesios bei jaukios.
Alma littera suteikė galimybę išleisti šią istoriją. Žinoma, vėliau teko ją perrašyti bent kelis kartus, kalbėjomės su leidykla, ieškojom bendrų sprendimų. Būtent leidyklos mintis buvo pasidalinti ir kokiu nors receptu. Nekilo abejonių kokiu, nes lankydamasi Oachakoje išgėriau daug putoto karšto šokolado. Recepte jis, žinoma, su čili pipirais, be kurių čia neapsieinama.
Norėjosi įtraukti daug tradicinių meksikietiškų skonių. Meksikietiškos virtuvės patiekalai labai skanūs, pigūs ir lengvai prieinami. Takai pardavinėjami tiesiog gatvėje. Vos atvykusi labai saugojausi čili pipirų. Buvau skaičiusi, kad tai meksikiečių religija. Ir tikrai, prie visko siūloma salsos, pagamintos iš skirtingų čili pipirų arba patys patiekalai jau yra su jais. Saldainiuose yra čili pipirų, jie beriami ir ant supjaustytų vaisių. Iš tiesų net neverta klausti, ar aštru, nes vietiniai visada atsako, kad ne. Geriau tiesiog užsilašinti lašelį salsos ant rankos ir paragauti. Arba šluostytis ašaras, kaip tai daro knygelės veikėjai. Daugybė dar visai jaunų žmonių, kartais ir vaikai, jau skundžiasi skrandžio opa... Yra ir dar egzotiškesnių užkandžių, pavyzdžiui, skėrių. Jų istorijoje valgo ir Marija. Teko ragauti česnakais pagardintų keptų skėrių. Iš tiesų tai labai maistingas užkandis.
Pirmas istorijos rankraštis neturėjo skyrių. Tai buvo vienas, kiek chaotiškas pasakojimas. Kad vaikams būtu suprantamiau, reikėjo jį suskirstyti į skyrius. Taip pat teko permąstyti ir įtraukti daugiau nutikimų, nes buvo minčių, kad nieko knygoje neįvyksta. Norėjau perteikti paprastos mergaitės gyvenimą, kuris yra ypatingas ne tik dėl kitos kultūros, bet ir dėl to, kad vaikystėje viskas yra ypatinga. Net trumpos akimirkos kartu su močiute geriant kavą. Pradėjau ir pabaigiau knygą ta pačia pastraipa, nes norėjau uždaryti ją į ciklą, kaip laimingą vaikystės prisiminimą, kuris kiekvieno žmogaus gyvenime yra amžinas.
Teko ir su redaktore nemažai kalbėtis ir diskutuoti. Esu gana išranki žodžiams, jų tvarkai. Pakeiti vieną, ir viskas sugriūna, stilius nebetinka, kažkas nebeskamba. Be to, buvo ir kultūrinių detalių, kurios lietuviui gali atrodyti keistai – nuo to, kad į savo močiutę kreipiamasi „jūs“, iki ilgo storo tradicinio sijono, nešiojamo per didžiulę kaitrą. Džiaugiuosi, kad buvo leista palikti ispaniškų žodžių, man atrodo, kad jie duoda meksikietiškų prieskonių. Taigi ir redaktorei esu dėkinga, nes lengva nebuvo.
Su knygelės iliustruotoja Reda nebuvome asmeniškai pažįstamos, nors pažinojau jos kūrybą. Labai apsidžiaugiau, kai leidykla pasiūlė būtent ją. Dalinausi fotografijomis iš Meksikos, kad būtų paprasčiau perteikti šalies kultūrą. Rezultatas viršijo visus lūkesčius. Ir aplinkiniai meksikiečiai žavėjosi ir sakė, kad labai puikiai pagauta atmosfera, spalvos. Puikiai su Reda bendradarbiaujame iki šiol!
Iliustracijų anatomija pagal Redą Tomingas
Stilius
Kartais su stiliumi nelabai pasigalynėsi. Nusprendi vienaip, o žiūri, kad išėjo kitaip. Ne visada suvaldomas dalykas. Bet aš nelabai dėl to ir jaudinuosi. Saulės knygai turėjau stiliaus viziją. Viskas bus šiek tiek kampuota, stilizuota ir stilinga. Bepiešiant kartais dingsta ir kampai, ir tas šaltas stilingumas. Tačiau išliko mano užsibrėžimas siluetus kurti švariai, ne visai kaip ranka pieštus. Dar kažkodėl užsimaniau indus, stalus ir visokius paviršius piešti lyg iškreiptos perspektyvos, nes tai duoda smagumo. Man kartais nelengva išbristi iš realistinio vaizdavimo.
Imu pastebėti, kad aplinkai, augalams ir gyvūnams suteikiu daugiau gylio, detalių nei žmonėms. Aš palyginti neseniai ėmiau piešti žmones. Anksčiau jie manęs visiškai nedomino kaip piešimo subjektas. Kokių 8 metų sugebėjau labai padoriai nupiešti arklį ir šunį iš atminties, o žmogų – gal prieš 5 metus, cha cha. Dabar jau tikrai įdomu žmones piešti, bet vis tiek jie lakoniškesni.
Dar pridėsiu, kad gal knygai „Meksika Marija. Indėnės mištekės istorija“ pasąmonės lygmenyje įtakos turėjo apie Meksiką matyti filmai. Fridos Kahlo namai...
Dabartinį mano stilių beveik šimtu procentu diktuoja pasirinkti darbo įrankiai: Wacom planšetė, fotošopo programa ir joje susikurti asmeniniai teptukai. Šioje programoje nelengva piešti plona linija, mano susikurta technika neleidžia „taškytis“, riboja ekspresyvumą. Todėl jo reikia ieškoti kitur – judesyje, kompozicijoje. Manau, dar toks stilius atsirado stebint savo dievukų veiklą. Įtaka šiais laikais atiteka daugiausia iš interneto vandenyno.
Prieš imdamasi iliustruoti knygas daug tapiau akrilu, akvarele. Esu gavusi daug komplimentų dėl savo ekspresyvios linijos. Tad jos man labiausiai ir trūksta iliustracijose. Neįsivaizduoju, kaip galėčiau iliustruoti knygą akvarele. Neturiu tokios laiko prabangos. Bet planuoju būsimą knygą iliustruoti kiek kitokiomis technikomis, tik neapsisunkindama sau gyvenimo. Man labai svarbu neprarasti iliustravimo džiaugsmo. Nes kančia turbūt iškart pasimatytų.
Pasiruošimas
Piešdama tikrai daug žvalgiausi internete. Saulės knyga, galima sakyti, pažintinė. Tad mums abiem buvo svarbu ir parodyti Oachakos žmonių gyvenimą, aplinką.
Saulė ten gyvena, tad atsiuntė man šūsnį pačios darytų nuotraukų. Esu jai labai dėkinga, nes ne viską buvo įmanoma internete rasti, o jei ir rasdavai, nežinodavai, ar tai tikrai tai, ko ieškojai. Klausdavau Saulės.
O reikėjo visko: nuo veidų, drabužių raštų, iki namų fasadų ir saldumynų. Man tai maloni darbo dalis, pati sužinau daug įdomių dalykų.
Viskas lyg labai sklandžiai praėjo. Pamenu tik mūsų susirašinėjimą su autore. Norėjau iliustracijoje užrašyti skirtingų dialektų pasisveikinimus. Tai taip giliai internete nubridau, kad jau ir kranto nebesimatė. Saulė padėjo išsirinkti reikiamas tarmes, kuriomis kalba kalnų ir lygumų žmonės.
Išsiduosiu, nelengva piešti architektūrą. Galiu, bet taip nesimėgauju, kaip piešdama ką nors gyvą ar peizažą.
Veikėjai
Peržiūrėjau nemažai meksikiečių veidų internete. Kokie tipažai būna, ohoho. Bet vengiau sukarikatūrinti veikėjus. Tekstas labai jautrus, šiltas, nesugebėjau per daug šmaikštauti. Knygos viduryje, kurdama iliustraciją, kur ant stalo išstatyta daug giminės nuotraukų, leidau sau laisviau interpretuoti skirtingas asmenybes.
Man niekada nebuvo kilusi mintis paslėpti šeimos narius ar draugus savo darbuose, nes ši knyga turbūt trečioji, kur veikėjai – žmonės. Kur dabar tą tetą Marytę atpažinsi tarp bebrų ir gandrų...
Šio interviu ir draugės iliustruotojos Gretos įkvėpta labai laukiu imtis kitos knygos. Ruoškitės, draugai, ieškoti savęs.
Aplinka
Sunku būtų tolimosios Meksikos vaizduose įterpti estiškų ar lietuviškų detalių. Bet va mano augalai tikrai ne sykį yra iliustracijoms pozavę. Tik kaktusų aš daug neturiu, o Meksika – tikra jų gimtinė. Ar žinojote, kad visi mūsų kaktusai iš Šiaurės ir Pietų Amerikos? Štai ir pabudo manyje tyrinėtoja. Biologija buvo mano didžioji svajonė po knygų iliustravimo. Todėl bendravimas su Saule ir jos knygų iliustravimas – prisilietimas prie to, kokia aš galėjau būti, jei ne likimo vingiai.
Bet aš nukrypau. Interjerus kūriau lyg koliažus, prisižiūrėjusi įvairių meksikietiško kaimo interjerų. Rinktis, ką vaizduoti, nebuvo sunku, nes kai kalbama apie šokolado plakimą, tereikia susirasti, kaip atrodo įrankiai. Sykį tarp Helsinkio sendaikčių radau porą medinių šokolado plakiklių. Tokių, kokius piešiau! Puoliau pirkti, nes buvo apėmęs jausmas, kad esu buvusi Meksikoje ir čia mano suvenyrai. Bet paskui padėjau svetimam žmogui nebereikalingus suvenyrus. Galgi pati kada nors juos Meksikoje ir įsigysiu.
Saulės knygos tekstas tiek prisodrintas tos kultūros, kad net nereikia dėti daug pastangų kuriant aplinką. Oachakoje žmonės gyvena kitaip nei mes. Dažnai pamatysi dėvinčius tradicinius drabužius ar bent vieną garderobo detalę, ryškios spalvos, tradiciniai raštai ant indų ir rakandų, rankų darbo maistas. Kitokia architektūra ir gamta. Rinkausi sodriausius, mano akiai gražiausius dalykus. Bet ir prikūriau. Marijos šeimos namas visas išgalvotas, sulopytas iš kitų, jau matytų namų. Ten yra ir Fridos Kahlo kiemo...
Saulės draugas meksikietis, matęs mano pirmąsias iliustracijas, tarė gražiausią komplimentą: puikiai pagavau dvasią.
Kūrybinis procesas
Dirbu gana greitai. Nemėgstu labai ilgai prie vieno piešinio užsisėdėti. Nieko nėra baisiau už strigimą knygos pabaigoje, kai jau trūksta išmonės ir ranka tinsta.
Esu disciplinuota ir susidarau darbotvarkę. Stengiuosi dirbti kaip biuro žmogus: nuo ryto iki 17–18 valandos. Nes ne tik noriu leisti laiką su šeima, vakarais aš tiesiog nebegaliu dirbti, „išsijungiu“. Šiai knygai iliustruoti užtrukau maždaug du mėnesius.
Gavusi tekstą beveik iškart imuosi bandomosios iliustracijos, kurioje atsiskleidžia ir pagrindinis personažas, ir jo aplinka. Man patinka posakis, kad įkvėpimo laukia tik mėgėjai. Profesionalas sėda ir daro. Kuo daugiau veiki, tuo daugiau ir nuveiki. Kažkoks lyg raumuo užsiauginamas.
Būna iliustracijų, kurios savaime nusipiešia, be plano ar eskizo. Bet dažniausiai reikia racionaliai jas susidėlioti, atsižvelgiant į piešinius prieš tai. Viskam yra formulės: muzikai, kinui, literatūrai. Bet lygiai taip pat gali ir nebūti, ar ne?
Nieko ypatingo mano gyvenime piešiant šią knygą nevyko. Užtat kas dėjosi pasaulyje! Buvo pats karantino įkarštis. Nesigėdiju sakyti, tai buvo bene geriausias laikas per paskutinį penkmetį. Mačiau, kaip žmonės, priversti kartu dirbti ir mokytis namuose kankinasi. O aš gyvenau prašmatniai. Mano šeima dažnai būdavo išvykusi į kitą miestą. Vienatvė man patinka, kai žinau, kad už poros šimtų kilometrų yra mano artimiausi žmonės.
Tada atrodė, kad visas pasaulis gyvena vienodai. Nieko nevyksta, nieko negali. Nieko nepražiopsosi likęs namie. Keliauti net neįmanoma. Mano FOMO (the fear of missing out – baimė ką nors pražiopsoti) išnyko kaip blogas sapnas. Gi sako, kad kuo mažiau pasirinkimų žmogus turi, tuo jis laimingesnis. Komunistiniam režime gyvenę kažin ar paantrintų. Bet va kubiečiai visai laimingi atrodo, nors ir žinome, koks ten gyvenimas.
Tad nelabai ką turiu apie iliustravimo kasdienybę ir pasakoti. Rytas, pusryčiai, kava, savo botsodžio apžvalga. Laistymas, kokio nors kenkėjo šalinimas. Vakarus paįvairindavo šokių treniruotės internetu, knygos, filmai.
Prisiminiau vieną įspūdingą įvykį! Sakau, žmonės užtvindė miškus, tad gyvūnai patraukė į miestą. Taline, už panašaus į Vilniaus „Akropolį“ prekybos centro, buvo aptikta meška su meškučiais. Estijoje šiaip gyvena apie 700 meškų. Nebeišsiteko su visais į gamtą išbėgusiais žmonėmis.
Paskutinius keletą metų aš nieko neveikiu, tik iliustruoju, labai daug piešiu. Seniau stebėdavausi, kaip kiti sugeba vienu metu dvi, penkias knygas iliustruoti, visokius reklaminius lankstinukus ir svetaines kurti. Man kažkaip sekdavosi gauti vieną knygą po kitos. Atrodydavo, numirčiau, jei dvi vienu metu reiktų. Ir va, prisišaukiau „bėdą“. Vis dažniau tenka dirbti prie kelių projektų. Tfu tfu tfu, jie dažnai būna tokios skirtingos apimties, kad kol kas dar nieko rimto mano gyvybei negresia.
Kai pagalvoji, kaip laisvai samdomos, mano gyvenimas labai rutiniškas. Dirbu kaip biure, nuo ryto iki vakaro, tik kad iš namų. Kaip kiti dirba kelionėse, kavinėse ar gamtoje, neįsivaizduoju. Tik retkarčiais (dažniausiai dėl į Taliną atvažiavusių svečių) leidžiu sau nukrypti. Tris vakarus per savaitę einu į šokio aplink stulpą ir akrobatikos treniruotes, nes nuo spoksojimo į ekraną užpakalis ima drebėti lyg šaltiena (labai realus pojūtis). Reikia neblogos fizinės iškrovos, kad vėl ramiai sau kitądien į tą patį ekraną galėtum spoksoti...
Galėčiau gi visur su nešiojamuoju kompiuteriu po pažastim valkiotis, bet negi vyrui dvi kates ir 150 augalų užkrausi. Vaikas irgi gali manęs pasiilgti.
O šiaip šią knygą iliustravau labai nuosekliai ir be trukdžių. Jokių sultingų detalių neatskleisiu. Jums gal ir nuobodu, užtat man buvo labai gera. Nesitikėjau, kad jau viskas, yra, kai nupiešiau viršelį. Dažniausiai jį patį paskutinį kuriu.
Nors ir nebuvo jokių kūrybinių duobelių, galiu atskleisti, ką darau, jei tokių pasitaiko. Būna, nebesugalvoji, na, kaip kitaip aš galiu kitą knygos atvartą nupiešti. Ypač jei nedaug personažų ir reikia žaisti pozomis, kompozicijos dinamika. Išsiaiškinau, kad geriausios idėjos man ateina prieš pat pat užmiegant. Turiu tam reikalui ant miegamojo staliuko prie lovos užrašų knygelę ir pieštuką. Tenka pašokti ir arba užsirašyti idėją (dažniausiai), arba lengva linija „užsimesti“.
Šiaip aš nelabai linkusi eskizuoti. Ypač jei knyga stora. Kai puslapių nedaug, lengva iškart susidėlioti dinamiką, kad smulkūs ir stambūs planai keistų vienas kitą, kad kompozicija nesikartotų. Aš net negaliu tvirtinti, kad eskizavau „Meksika Marija“ knygai. Jei ir buvo keverzonių, nebeliko, nes neretai pasipaišau ant to, kas po ranka pakliuvo.
Kūrėjų biografijos
Saulė Paltanavičiūtė
Gimiau 1990 m., jau nepriklausomoje Lietuvoje, Vilniuje. Baigiau biologijos bakalaurą bei Aplinkotyros magistrą Vilniaus universitete, metus studijavau ir Švedijoje.
Pirmas mano darbas buvo botanikos sode. Teko dirbti visokių smulkių darbelių studijų metais, turbūt labiausiai įstrigo darbas šunų parodose. Studijuodama pradėjau publikuoti straipsnius apie keliones ir gamtą. Profesinę praktiką atlikau Graikijoje jūrinių vėžlių apsaugos organizacijoje, vėliau pusmečiui išvykau į Kosta Riką dirbti džiunglių tyrėja. Paskui dirbau Lietuvoje su aplinkosauginiais projektais, šiuo metu Meksikoje dirbu mokytoja ir savanoriauju aplinkosauginio švietimo centre.
Knygos
Kaip biologė recenzavau 8 gamtos enciklopedijas ir knygas.
Kaip autorė:
- Meksika Marija (Alma littera, 2021) (2022 m. IBBY nominuota Aldonos Liobytės premijai už metų debiutą)
- Eksperimentai vaikams (Debesų ganyklos, 2021)
- Džiunglių istorijos (Alma littera, 2022)
Reda Tomingas
Gimiau Šiauliuose 1979 m.
2010 m. baigiau audiovizualinių menų studijas VDA. Studijavau animaciją.
1997 m. baigusi tuometinę Gegužių vidurinę mokyklą (sustiprinta dailė – turėdavome 6 dailės pamokas per savaitę!) įsidarbinau kitoje vidurinėje mokykloje. Buvo visokių pareigybių. Kopijuotoja. Turėjau kabinetuką, kuriuo dalinausi su kopijavimo aparatu. Laborantė, nors mano darbas tebūdavo atskiesti rūgštį ir išplauti mėgintuvėlius. Čia turėjau įdomių patirčių. Chemija mokykloje buvo man sunkiausiai įkandama, bet kai ką prisiminiau, ir tai greičiausiai išgelbėjo man gyvybę ir trečią mokyklos aukštą. Laiku prisiminiau, kad reikia pilti truputį rūgšties į didesnį kiekį vandens, o ne atvirkščiai. Sykį, po moksleivių laboratorinio beplaunant mėgintuvėlius, vienas ėmė keistai reaguoti ir sprogo. Spėjau pasislėpti už spintos durų. Mano džinsai visad būdavo nusėti mažų skylučių. Kitą kartą smarkiai persipjoviau nykštį stikliniu vamzdeliu. Vėliau kraujo lašų radau net ant lubų.
Teko net pavaduoti mokytojus. Per biologijos pamoką per mikroskopus stebėjome nuo palangių susirankiotas užmigusias muses. O štai penktokams net dvi savaites dėsčiau matematiką ir taisiau kontrolinius.
Esu pavadavusi ir direktoriaus sekretorę, nešiojusi kavą.
Paskui išvykau į Švediją dirbti aukle. Vėliau – į Daniją. Ten ir vaikus saugojau, ir šunis vedžiojau, ir namus tvarkiau. Grįžusi atgal į Švediją dirbau filmų nuomoje. Rojus! Paskui įsidarbinau kasininke maisto parduotuvėje.
Gyvendama Skandinavijoje lankiau visus įmanomus meno kursus, nuo fotografijos iki akademinio piešimo.
Grįžusi į Vilnių mėginau suderinti studijas ir darbą skambučių centre, bet po dviejų savaičių nutariau geriau vasaromis padirbėti Švedijoje, toje pačioje maisto prekių parduotuvėje.
Dar nebaigus VDA prasidėjo užsakomieji kūrybiniai darbai. Pavyzdžiui, animacinis videoklipas grupės Golden Parazyth dainai „Hello“. O, jei kas dešimtam dešimtmety būtų man pasakęs, kad mano darbą rodys per MTV!
2013-aisiais mano animacinis filmas „Kaltė“ buvo apdovanotas Sidabrine gerve, Leeds tarptautiniame filmų festivalyje gavo geriausio animacinio filmo titulą, o festivalyje Tindirindis laimėjo Grand Prix ir Anoba prizą.
Iliustruotos knygos vaikams:
Senelio pirštinė (Alma littera, 2016)
- Lina Bakšytė. Kur nuklydo panagiukai? (Šviesa, 2017)
- Šri Narajana Pandita. Hitopadeša. Išmintis mažiems ir dideliems (Ajurvedos akademija, 2018)
- Selemonas Paltanavičius. Voveriuko metai; Gandriuko metai ; Bebriuko metai (Alma littera, 2018, 2019)
- Reda Tomingas. Fotosintezė (Dvi Tylos, 2019) (Išrinkta gražiausia tarp 2019 metų knygų. Dizaineris Tadas Karpavičius gavo apdovanojimą už turinio ir formos vienovę.)
- Viktorija Aprimaitė ir Viktorija Urbonaitė. Vakaro istorijos Lietuvos mergaitėms (Dvi Tylos, 2020)
- Selemonas Paltanavičius. Tie namai namučiai (Alma littera, 2020)
- Salomėja Nėris. Eglė žalčių karalienė (Alma littera, 2020)
- Selemonas Paltanavičius. Šuniuko metai kaime (Alma littera, 2021)
- Selemonas Paltanavičius. Paspirtukas (Alma littera, 2021)
- Saulė Paltanavičiūtė. Meksika Marija. Indėnės mištekės istorija (Alma littera, 2021)
- Egidijus Zaikauskas. Katinas Miegošius (Alma littera, 2022)
- Saulė Paltanavičiūtė. Džiunglių istorijos (Alma littera, 2022)
- Taip pat kuriu vertingiausių klasikos kūrinių paaugliams viršelių iliustracijas Alma littera leidykloje.
