Lenkijoje ši knyga jau sulaukė pripažinimo, yra apdovanota prestižinėmis premijomis. Čia ji pasirodė 2011 metais, minint poeto Cz.Miloszo gimimo šimtąsias metines.
Pavardė – dviem kalbomis
Tai iki šiol išsamiausia vieno žymiausių XX amžiaus pasaulio poetų – vienintelio iš Lietuvos kilusio Nobelio literatūros premijos laureato – Česlovo Milošo biografija. Knygos autorius A.Franaszekas daugiau nei dešimtmetį rinko medžiagą iš itin gausios rašytojo eseistikos, pokalbių, laiškų, oficialių ir asmeninių archyvų. Biografija ne tik atskleidžia spalvingą vieno ryškiausių XX amžiaus kūrėjų portretą, bet ir atspindi sudėtingą bei dramatišką pasaulio istorijos tarpsnį. Taip knygą pristatė jos leidėjai Lietuvoje.
Knygoje – nemažai lietuviškų akcentų: nuo poeto gimimo vietos, pirmosios nuotraukos. O ant knygos nugarėlės poeto pavardė parašyta ir lietuviškai, ir lenkiškai.
A.Franaszekas pirmiausia atsiprašė, kad neišmoko lietuvių kalbos šiam susitikimui. „Esu tingus žmogus ir man nepavyko“, – šyptelėjo jis.
Knygos autorius prisipažino norėjęs parodyti Cz.Miloszą kuo gyvesnį, su savo sudėtingumu, charakterio ypatumais. „Vakar vaikščiojau po Vilnių ir atsitiktinai patekau į Literatų gatvę, kur Cz.Miloszas trumpai gyveno po studijų, kur pradėjo savo kelią. Man rūpėjo kuo turtingiau parodyti Cz.Miloszą, su didžiule pagarba. Pats poetas savęs niekada nevertino kaip kažko dieviško ar išskirtinio“, – kalbėjo A.Franaszekas.
Sudėtingiausi du momentai
Man rūpėjo kuo turtingiau parodyti Cz.Miloszą, su didžiule pagarba. Pats poetas savęs niekada nevertino kaip kažko dieviško ar išskirtinio, – kalbėjo A.Franaszekas.
Biografijos autorius išskyrė du sudėtingiausius momentus, su kuriais jis susidūrė rašydamas šią knygą. Pirmasis – pokario metai, kai Cz.Miloszas sutiko bendradarbiauti su naująja Lenkijos valdžia, tapo savotišku kultūros atašė. Pasak A.Franaszeko, Cz.Miloszas tuo metu stengėsi dėl Lenkijos kultūros, rūpinosi knygų leidybą, kaip sakė pats, bandė priešintis sovietiniam režimui, bet iš kitos pusės jis buvo lyg figos lapelis naujajai valdžiai. Vėliau Cz.Miloszas prisipažino, kad tai buvo sudėtingiausias jo gyvenimo etapas.
„Laukiau 1951 metų, kai Cz.Miloszas nusprendžia likti Vakaruose, Prancūzijoje“, – prisipažino ir A.Franaszekas
Kitas etapas – tai aštuntojo ir devintojo dešimtmečių lūžis, kai Cz.Miloszą ištinka asmeninės problemos. Jo pirma žmona sunkiai serga, prikaustyta prie lovos, jam tenka imtis naujo, nelengvo slaugytojo vaidmens. Jo jaunesnis sūnus suserga šizofrenija, kaltina savo tėvą baisiais nusikaltimais, tampa didžiausiu jo priešu. Tėvas kaltina save, kad per mažai teikė meilės savo vaikams.
„Rašiau intymių dalykų apie poetą, bet nė vienas faktas nėra mano interpretuotas, stengiausi pateikti viską emocionaliai ir inteligentiškai, kiek tik vyras tai gali padaryti. Bet viskas paremta konkrečiais dalykais, ką pats Cz.Miloszas apie tai rašo. Apie savo sūnų jis niekam nepasakojo, bet išsaugojo įvairius dokumentus, tarkim, labai intymius laiškus savo bičiuliui kunigui Paryžiuje, kur aprašė savo jausmus, savo neviltį toje situacijoje. Šiame laikotarpyje yra viskas – asmeninė tragedija, jis jaučiasi, lyg velnias tai daro, nes tos nelaimės liečia ne jį, o jo artimiausius žmones. Tuo pačiu metu Cz.Miloszas daug rašo, verčia, gauna Nobelio premiją, gauna progą atvykti į Lenkiją“, – poeto gyvenimo epizodus dėstė A.Franaszekas.
Jis prisipažino, kad autoriui yra laimė rašyti apie tokią asmenybę, kuri tokia komplikuota, įvairiaspalvė.
Jauniems literatams rengė „egzaminus“
Ilgametis Cz.Miloszo bičiulis, jo kūrybos leidėjas J.Illgas patvirtino: ši knyga išskirtinė. Kadangi juodu siejo ilgametė draugystė, J.Illgas prisiminė, kad grįžus į Lenkiją poetui Vilnių atstojo Krokuvą – į Vilnių jis grįžti nebegalėjo, čia nebebuvo ir jo bičiulių, o visa tai jis rado Krokuvoje.
„Jis mums buvo labai svarbus, apie jį sukosi literatūrinis gyvenimas, jis tuo rūpinosi, dėl to kilo ir mintis rengti literatūrinius festivalius. Sakoma, kad Nobelis yra tarsi mirties bučinys, nes paprastai šią premiją gauna vyresni žmonės, kurie po to jau mažai beparašo. Bet šiuo atveju viskas yra kitaip – Cz.Miloszas toliau itin kūrybingai gyveno“, – pasakojo J.Illgas.
Poeto bičiulis prisiminė, kaip atėjus pas jį į svečius Cz.Miloszas surengdavo savotiškus egzaminus visiems jauniesiems savo draugams, nuolat klausinėdavo, kas ką perskaitė, o tai visus vertė pasitempti. Tą teko patirti ir kitai Nobelio premijos laureatei Wislawai Szymborskai. „Cz.Miloszas jos klausinėjo, ar jis skaitė vieną ar kitą knygą, o kai paaiškėjo, kad neskaitė, paklausė – „ar tu iš viso ką nors skaitai?“ – istorijas pasakojo J.Illgas.
Naujų faktų rado ir T.Venclova
Cz.Miloszas W.Szymbroskos klausinėjo, ar jis skaitė vieną ar kitą knygą, o kai paaiškėjo, kad neskaitė, paklausė – „ar tu iš viso ką nors skaitai?“ – pasakojo J.Illgas.
T.Venclova prisiminė paskutinį apsilankymą Cz.Miloszo bute Krokuvoje, lenkas jam pasakė: „Mano biografiją gali parašyti tik lietuvis“. „A.Franaszekas įrodė, kad jis klydo“, – pasakė T.Venclova, ne vienerius metus taip pat bičiuliavęsis su Cz.Miloszu.
Lietuvių publicistas ir poetas prisipažino iš šios biografijos sužinojęs daug naujų detalių apie asmeninį Cz.Miloszo asmeninį gyvenimą – esą apie tai jis nebuvo linkęs pasakoti niekam.
„Cz.Miloszas sakė man, kad niekada nebus optimistas, minėdamas siaubūną, kuris tiesia savo čiuptuvus į aplinkinį pasaulį. Aš esu didesnis optimistas, maniau, kad komunizmas jau sugriautas, bet šiandien atgijo dar baisesnis siaubūnas, pavojingesnis. Šiandieninė Ukrainos situacija jo nenustebintų. O kalbant apie Lietuvos ir Lenkijos santykius Cz.Miloszas paprastai būdavo lietuvių pusėje, kritikuodavo lenkiškąjį nacionalizmą. Aš jam sakydavau, kad tokio nacionalizmo turime ir mes, lietuviai“, – sakė T.Venclova.
