„World Press Photo“ paroda. Apsilankykite
Bilietai

Knygos apie Lietuvos menininkes sudarytoja Agnė Narušytė: „Guldau galvą dėl šios rinktinės“

Gruodžio 2–4 dienomis Vilniuje, kultūros klube „Paviljonas“ vyks septintasis „Paviljono“ knygų savaitgalis, kuriame bus naujų knygų pristatymų, loterijų performansų, koncertų ir kitų netikėtumų. Šiais metais bus skiriamas didelis dėmesys šiuolaikiniam menui.
Agnė Narušytė
Agnė Narušytė / Gedmanto Kropio / BNS nuotr.

Penktadienį bus pristatytas ypatingas įvykis Lietuvos meno pasaulyje – iš spaustuvės, tiesiai į „Paviljono“ knygų savaitgalį atkeliausianti knyga „Lietuvos menininkės“ („Kitos knygos“). Knygoje apžvelgiamos 59 svarbiausios menininkės nuo XX a. pirmos pusės iki dabar. Apie rinktinę kalbamės su viena iš knygos sudarytojų, profesore, Nacionalinės premijos laureate Agne Narušyte.

Gedmanto Kropio / BNS nuotr./Agnė Narušytė
Gedmanto Kropio / BNS nuotr./Agnė Narušytė

– Kaip kilo idėja parašyti knygą apie Lietuvos menininkes?

– Prieš trejetą metų leidykla „Kitos knygos“ mudvi kartu su Laima Kreivyte pakvietė pristatyti Flavia Frigeri knygą „Menininkės“ (2019), kurioje pristatytos reikšmingiausios pasaulio kūrėjos nuo XVII a. iki dabar. Nors glausti pasakojimai apie kiekvieną asmenybę mums patiko, tačiau pastebėjome, kad autorė įtraukė tik dvi menininkes iš Rytų Europos, tarsi čia nieko įdomaus nevyktų.

Buvo skaudu, kad mūsų regionas ir vėl ignoruojamas, tad kilo mintis parašyti knygą, kurioje būtų lengva rasti informaciją apie garsias ir įdomias Lietuvos menininkes. Juk pasaulyje dabar itin padidėjęs dėmesys menininkėms.

Pavyzdžiui, Niujorko Modernaus meno muziejuje (MoMA) šiuolaikinio meno istorijos ekspozicija perdaryta taip, kad matytųsi įvairovė – ne tik įvairių šalių, rasių vyrai, bet ir moterys. Londono „Tate Modern“ muziejuje tas pats – modernizmo ir šiuolaikinio meno istorijoje atrasta daug menininkių, nors iki tol dominavo vyrų pavardės.

– Įsivaizduoju, kad bus įsižeidusių ar net supykusių, kad, tarkime, viena menininkė į rinktinę pateko, o kita – ne.

– Tai neišvengiama. Mes irgi kritiškai vertiname kitų sudarytas rinktines. Tarkime, Ramutės Rachlevičiūtės knygoje „142 atvertys: Lietuvos menininkių autobiografijos“ (2021) ieškojau tų menininkių, apie kurias turėjau parašyti. Mat ten jos pasakoja apie save, o mūsų sutartas principas buvo bent kartą pacituoti, ką apie savo kūrybą sako pati menininkė.

O štai vėliau gimusios menininkės gali ir įsižeisti, kad jų neįtraukėme.

Tačiau daugelio man reikalingų kūrėjų tame rinkinyje nebuvo. Galbūt sudarytoja tiesiog nesulaukė jų tekstų, galbūt kai kurios apskritai nenorėjo rašyti, o gal kai kurių ir sąmoningai neįtraukė. Praeities menininkes iš XX a. pirmos pusės atrinkti paprasčiau, nes laikas jau viską atsijojo, be to, jos nepaprieštaraus iš anapus. O štai vėliau gimusios menininkės gali ir įsižeisti, kad jų neįtraukėme.

– Kaip girdėjau, viena iš jų, skulptorė Ksenija Jaroševaitė, nepritardama skirstymui pagal lytį, nesutiko būti įtraukta į knygą?

– Rašydama apie sovietmetį ir tyrinėdama šaltinius pastebėjau, kad tuo metu buvo įsigalėjęs požiūris, kad tik vyrai gali būti genialiais kūrėjais. Tai reiškėsi įvairiais būdais. Dažniausiai tik vyrai tapdavo dėstytojais, vadovaudavo institucijoms. Į prestižines specialybes Valstybiniame dailės institute moterų priimdavo mažai, tad tos, kurios įstojo, paskui pateko į reikšmingas parodas ir laimėjo apdovanojimus, turėjo ne tik prilygti vyrams, bet ir dirbti už juos kelis kartus geriau. Tai išgyvenus tikriausiai ir susiformuoja požiūris, kad išskirti menininkes – tai sudaryti joms specialias sąlygas, o tai reiškia silpnumą.

Suprantu mūsų skulptorę ir džiaugiuosi, kad tik ji viena atsisakė būti įtrauka į rinktinę, o juk galėjo būti ir blogiau.

Suprantu mūsų skulptorę ir džiaugiuosi, kad tik ji viena atsisakė būti įtrauka į rinktinę, o juk galėjo būti ir blogiau. Šiuolaikinės menininkės į tokią rinktinę reagavo ramiai, nes jau gyvena laikais, kai tokių išleidžiama daug, taip pat rengiamos vien menininkių parodos.

Irmanto Gelūno / BNS nuotr./Ksenija Jaroševaitė
Irmanto Gelūno / BNS nuotr./Ksenija Jaroševaitė

– Smalsu, ar derinote tekstus su aprašomomis menininkėmis?

– Taip, nes norėjome išvengti klaidų – menininkės pačios geriausiai žino savo kūrinių pavadinimus ir datas, o imant informaciją iš įvairių šaltinių nesunku suklysti, nes daug kur pripainiota. Tačiau kai kurios sumanė tekstą perrašyti, o čia jau kertasi dviejų autorių – menininkės ir menotyrininkės – požiūriai. Su mūsų kartos menininkėmis buvo mažiausiai problemų, gal dėl to, kad geriausiai pažįstame savo bendraamžes. Tuomet reikalingą toną ir pagauni, nebent įsipainioja viena kita faktinė klaidelė.

Kai kurios pamatė ir išsigando savo kadaise pasakytų žodžių, tad teko atsisakyti keleto įdomių detalių.

Jaunesnės menininkės baisiai norėjo, kad privardintume kuo daugiau jų pasiekimų, ypač tarptautinių, ir pažiūrėjo į knygą tarsi tai būtų CV.

Sovietmečiu debiutavusios menininkės, tebekuriančios dabar, norėjo, kad aprašytume jų naujausius darbus, bet mūsų tekstai turėjo būti trumpi ir rašėme tik apie tai, kas mums atrodė vertingiausia. Dar viena problema – citatos. Iš publikuotų šaltinių ėmiau menininkių žodžius apie save ir gyvenimą. Kai kurios pamatė ir išsigando savo kadaise pasakytų žodžių, tad teko atsisakyti keleto įdomių detalių.

– Įsivaizduoju, kad su gyvais autoriais dirbti keblu ir sudėtinga.

– Pirmąkart tai jaučiu, nes iki šio daugiausia dirbau su fotografais, o jie sovietmečiu nebuvo pripažinti menininkų ir menotyrininkų aukštinami, tad visada džiaugiasi dėmesiu, nesikiša į procesą, nors kartais gal ir galėtų įsikišti. Daug rašiau apie savo kartos menininkus ir menininkes, o čia – nauja patirtis kalbėti apie kitų kartų ir skirtingų sričių autorių kūrybą. Visa tai, nepaisant sunkumų, man įdomu.

– Kaip jūs, šios knygos sudarytojos, susibūrėte?

– Buvo aišku, kad turi dalyvauti Laima Kreivytė – ji juk itin daug dirba su šita tema. Taip pat žinojome, kad filosofė Audronė Žukauskaitė nemažai rašė akademinių straipsnių apie feminizmo bangas ir gilinasi į šiuolaikinę moterų filosofiją, taigi norėjome, kad knygoje būtų jos tekstas. O kadangi ji kartais ir apie meną parašo, pasirinko pristatyti tris menininkes. Ieva Burbaitė taip pat prisijungė natūraliai, nes norėjome, kad knyga prasidėtų nuo XX a. pradžios, o ji tyrinėja šį laikmetį. Su šiomis autorėmis mes jau tarėmės, kai rašėme projektą, o kai gavome finansavimą, susėdome visos kavinėje ir atrinkome menininkes.

Čia noriu sureaguoti į pasigirdusią kritiką, kad mūsų rinktinė labai subjektyvi.

– Ilgai rinkote?

– Pasėdėjome su vynu kelias valandas. Čia noriu sureaguoti į pasigirdusią kritiką, kad mūsų rinktinė labai subjektyvi. Gal ir subjektyvi (o subjektyvumas menotyroje – gerai), bet paremta tyrinėjimais, žiniomis. Tekstus apie menininkes rašė ekspertės.

I.Burbaitė diktavo, kas turėtų būti atrinkta iš tarpukario, ir mes ja pasitikėjome – juk, kaip minėjau, ji yra tą temą tyrinėjanti profesionalė.

Tad dėl jos veiklos yra susidaręs šiuolaikinių menininkių olimpas.

L.Kreivytė daug metų kuruoja šiuolaikinių menininkių parodas, per kurias jos ir iškilo. Tai apibendrino Nacionalinėje dailės galerijoje jos kartu su Benedetta Carpi de Resmini kuruota paroda „M/A\G/M\A. Kūnas ir žodžiai Italijos ir Lietuvos moterų mene nuo 1965 metų iki šių dienų“ (2017), paskui paroda keliavo ir į Romą. Tad dėl jos veiklos yra susidaręs šiuolaikinių menininkių olimpas.

Aš neblogai išmanau fotografiją, taigi pridėjau fotografių.

Sovietmečio menininkes rinkome drauge su L.Kreivyte – aiškiai matėme, kurios svarbios, padariusios įtaką. Šiaip ar taip, šimtą menininkių atrinkti būtų buvę lengviau, tačiau norėjome išsamesnių tekstų ir pasirinkome penkiasdešimtuką. Galbūt viena kita menininkė galėjo būti sukeista, tačiau atranką nulėmė ir tai, jog mes norėjome parodyti menininkių tautybių, veiklų ir gyvenimo būdų įvairovę. O kiekvieno skyriaus įvaduose atvėrėme platesnius kontekstus, kur minėjome ir daugiau menininkių, tad tikrai guldau galvą dėl šios rinktinės.

Luko Balandžio / 15min nuotr./Laima Kreivytė
Luko Balandžio / 15min nuotr./Laima Kreivytė

– Minėjote, kad rašydama tekstus apie sovietmečio menininkes gilinotės į to meto archyvus. Ar atradote jums nežinomų, nustebinusių dalykų?

– Galėjau greitai iškepti tekstą apie sovietmetį, nes to laiko meno istorija gerai ištyrinėta ir aprašyta, tik reiktų iš jos išpreparuoti menininkes. Tačiau toks kelias parodė neįdomus. Pastebėjau, kad XX a. I pusės įvadą I. Burbaitė rašė iš socialinės dailėtyros perspektyvos (ji visada tekstus atiduodavo pirmoji) – apie menininkių galimybes studijuoti, gyvenimo sąlygas.

Supratau, kad reikėtų panašiai pažvelgti į sovietmetį, bet kaip tik apie moterų situaciją tuo laikotarpiu žinojau mažai, o laiko išsamiems tyrimams taip pat turėjau nedaug.

– Nuo ko pradėjote?

– Nuėjau į biblioteką skaityti tų laikų spaudos. Pirmiausia norėjau surasti tekstą, apie kurio egzistavimą galėjau numanyti perskaičiusi Alfonso Andriuškevičiaus tekstą apie 1979 metų jaunųjų tapybą. Ten jis paminėjo prieš metus vykusią penkių moterų parodą. Pamanau, jei parodą prisimena praėjus metams, gal bus kokia recenzija. Ir radau – visos jaunosios tapytojos buvo sukritikuotos (tais laikais kritikai buvo griežti).

Buvo šiurpu skaityti ideologijos prifarširuotą stalinmečio spaudą, kur vertinamos tik komunistės ir jau sovietinės aukštosios mokyklos išugdytos jaunosios menininkės.

Žvalgiausi toliau, darėsi vis įdomiau rekonstruoti, kaip įvairiais sovietmečio dešimtmečiais buvo žiūrima į menininkes. Tyrinėjau, kiek to meto spaudoje apie jas rašoma, kiek jos surengdavo personalinių parodų, gaudavo apdovanojimų. Buvo šiurpu skaityti ideologijos prifarširuotą stalinmečio spaudą, kur vertinamos tik komunistės ir jau sovietinės aukštosios mokyklos išugdytos jaunosios menininkės.

Radau vienintelį individualiai menininkei skirtą straipsnį – apie bolševikę Ireną Trečiokaitę-Žebenkštienę, o mūsų knygoje jos nėra. Prasidėjus Atlydžiui plūstelėjo minties ir kūrybos laisvė, bet, pavyzdžiui, menininkėms dėmesio liko vis mažiau lyginant su tuo, kiek buvo rašoma apie menininkus.

Dar tyrinėjau Vilniaus dailės akademijos archyvą. Ypač įdomus pasirodė stalinmetis, nes to laikotarpio storuose aplankuose viskas saugojama – iki raštelių, kad, prašom išduoti tiek ir tiek kilogramų malkų sargui, kuris atvažiuos jų paimti, ar apie dėstytojams bei studentams dalijamus amerikiečių paltus – taip pat ir apie pavogtą paltą, kurio turėjo ieškoti pats rektorius. Šeštojo dešimtmečio pradžioje išėjo įsakymas priimti studentus iš visos Sovietų Sąjungos, tad kartais studentų žmonos iš Rusijos rašydavo rektoriui laiškus, prašydamos surasti jų vyrus, kurie išvyko studijuoti ir kažkur nuzyliojo.

Taip pat buvo įdomu aptikti, ką per pirmąją sovietų okupaciją veikė menininkės.

Bet ta galimybė studijuoti visiems plačiosios „tėvynės“ piliečiams, be to, itin drastiškai sumažinus vietų skaičių (kai kuriose specialybėse – nuo 15 iki 5) reiškė, kad moterims vietos beveik nebeliko. Tad pokariu tarp tapybos, skulptūros ir grafikos specialybių studentų būdavo bent trečdalis moterų, o šeštajame dešimtmetyje jų sumažėjo iki ketvirtadalio. Tas pats išliko ir Atlydžio bei stagnacijos laikais, nors dažnai studenčių tada būdavo dar mažiau. Dar nelygesnė situacija buvo kalbant apie Akademijos valdymą – visus klausimus sprendusioje Mokslo taryboje tarp vyrų ilgokai buvo tik viena dėstytoja – I.Trečiokaitė-Žebenkienė, kartais tarp jų šmėkštelėdavo Dailininkų sąjungos pirmininkė Liuda Vaineikytė (visada dalyvaudavo Marksizmo katedros dėstytojos). Vis dėlto diskriminacijos vertinant studenčių darbus nepastebėjau, nors 1949 m. kelios studentės kaip tik tuo pasiskundė Švietimo ministerijai.

Taigi tuo ideologijos persmelktu okupacijos laikotarpiu buvo iškeltos visai kitos asmenybės nei dabar, svarbiau buvo pažiūros, o ne kūrybos vertė. Taip pat buvo įdomu aptikti, ką per pirmąją sovietų okupaciją veikė menininkės.

Gedmanto Kropio / BNS nuotr./Agnė Narušytė
Gedmanto Kropio / BNS nuotr./Agnė Narušytė

– Nustebau, kad Domicelė Tarabildaitė-Tarabildienė apipavidalino Lietuvos prašymą įstoti į Sovietų Sąjungą.

– Aš irgi nežinojau, kad ji tiek daug visko ta kryptimi padarė. Puolė kurti propagandines sovietines iliustracijas ir turėjo daug užsakymų. Negaliu pasakyti, kodėl ji taip elgėsi – galbūt turėjo kažkaip išgyventi?

– O kaip stagnacijoje?

– Stagnacijos laikas buvo ir pasipriešinimo laikas. A.Andriuškevičius pradeda rašyti kitaip, kūrybiškai, ne pagal socrealizmo principus, interpretuoti kūrybą pasitelkdamas metaforas, taikyti meno teorijas ir filosofines sąvokas, kurti naujadarus. Galima užčiuopti kaip kultūrininkai priešinasi ideologiniam spaudimui, kuria uždraustąsias abstrakcijas. Tačiau tai pasakytina ne tik apie menininkes.

– Su kokiais sunkumais susidurdavo XX a. pirmos pusės menininkės. Ar tam, kad galėtum studijuoti reikėjo priklausyti aukštesniam luomui?

– Visada priklausymas turtingesnių luomui padeda studijuoti meną, tai pradžioj buvo lemiamas veiksnys, tarkim, ankstyviausios kūrėjos mūsų rinkinyje – aristokratės Mariana Veriovkina ir Paulina Mongirdaitė. Bet tarpukariu egalitarinėje, demokratinėje valstybėje, moterys jau galėjo balsuoti ir, nepaisant patriarchalinės santvarkos, taip pat galėjo studijuoti. Pavyzdys – iš bežemių valstiečių kilusi Veronika Šleivytė. Ji turėjo dirbti ir studijuoti, susigadino sveikatą, bet studijas baigė, dirbo dailės dėstytoja, tapo Lietuvos moterų dailininkių draugijos pirmininke. Tad lėšų stoka nebuvo neįveikiama kliūtis. Sąlygos tapdavo sudėtingesnės, kai moterys ištekėdavo ir sukurdavo šeimą, nes vyravo požiūris, kad būtent jos turi užsiimti vaikais, o ne kūryba. Ši kliūtis ryški ir sovietmečiu. Nepaisant to, daugelio menininkių šeima nesustabdė, svarbus buvo ir jų vyrų palaikymas.

Sovietmečiu norinčios daugiau pasiekti moterys turėjo pro visus tuos požiūrius ir prietarus prasiveržti, būti labai talentingos ir stiprios asmenybės.

– Tad panašios problemos buvo ir sovietmečiu?

– Sovietmečiu tarsi ir nebuvo socialinių klasių, bet iš savo patirties, kai mokiausi M.K.Čiurlionio menų mokykloje devintajame dešimtmetyje, galiu pasakyti, ką visi žinojome: kad mergina patektų į prestižines tapybos arba skulptūros studijas, ji turi būti dailininkų arba nomenklatūros veikėjų vaikas. Po aštuntos klasės mus iškart išrūšiavo ir visas merginas, išskyrus minėtų tėvų dukras, pervedė į grafiką. Dar ateidavo dėstytojai dailininkai ir merginoms sakydavo, kad mes be reikalo varginamės, nes vis tiek niekur neįstosime ir nieko iš mūsų nebus. Sovietmečiu norinčios daugiau pasiekti moterys turėjo pro visus tuos požiūrius ir prietarus prasiveržti, būti labai talentingos ir stiprios asmenybės.

– Kažin ar gyvendama sovietmečiu ir turėdama kūrybinių ambicijų, būčiau pasiryžusi kurti šeimą.

– Sovietmetis – keistas laikas. Moterys labai bijojo būti senmergėmis, nes ne tik sulaukdavai visuomenės pasmerkimo, bet ir negalėjai pretenduoti į butą. Sistemos kritikuoti negalėjai, tad tekdavo tiesiog susitaikyti su tuo, kad moters pareiga nešti dvigubą naštą. Na o feminizmas irgi dėl tos pačios – žodžio laisvės nebuvimo – priežasties negalėjo atsirasti. Bet dabar suvokiu, kad mama mudviem su seseria nuo vaikystės įdiegė feministines pažiūras.

– Su kokiais iššūkiais menininkės susiduria šiais laikais?

– Nepriklausomybės pradžioje Dailės akademijoje buvo išlikęs sovietinis požiūris į moteris kaip nevertas tapti menininkėmis. Daugelis mano kartos menininkių atėjo būtent į tokią terpę. Joms tekdavo daug kartų stoti, atkakliausios galiausiai pasiekė savo. Dabar jau įvyko persilaužimas, studijuoja ir dėsto netgi daugiau moterų. Dabar netgi akademijos rektorė yra moteris – tapytoja Ieva Skauronė, kuri prižiūri, kad sąlygos vyrams ir moterims būtų lygios. Nors pasižvalgius po prestižines parodų sales vis dar jaučiasi, kad vyrai vertinami šiek tiek labiau. Jie dažniau gali surengti personalines parodas didžiojoje Nacionalinės dailės galerijos salėje, o mūsų kartos menininkės retai gauna tokią progą.

– Ar mąstėte apie šios knygos tęsinį?

– Taip, svarstėme apie tai. Antroji dalis tarsi turėtų būti apie tas, kurias dėl apribojimų dabar teko palikti už borto. Tačiau nenorėčiau, kad ši knyga būtų aukso fondas, o kita dalis – sidabro. Norėtume parašyti, tarkime, knygą apie Lietuvos fotografes, nes daugelis įdomių kūrėjų į rinktinę nepateko. Galbūt ateityje norėsis paimti tą pačią knygą kaip pagrindą ir pridėti dar kelis vardus, šiek tiek išsiplėsti. Matysime.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs
Reklama
Influencerė Paula Budrikaitė priėmė iššūkį „Atrakinome influencerio telefoną“ – ką pamatė gerbėjai?
Reklama
Antrasis kompiuterių gyvenimas: nebenaudojamą kompiuterį paverskite gera investicija naujam „MacBook“