Knyga plonytė (vos per šimtą puslapių) ir perskaityti ją galima vienu prisėdimu. Visiškai nepersitempiant. Ne kaip pagrindinį patiekalą ir net ne kaip užkandį, o kaip stiklinę vandens. Keletas gurkšnių ir viskas. Iš tikrųjų net vadindamas šį veikalą "knyga" jaučiuosi truputį keistai, nes viduje norėtųsi sakyti "knygelė".
Ir vis tik – knyga. Perskaitęs ją, tokią ploną, susidūriau su dilema, kurios anksčiau neteko patirti. Pradėjau svarstyti, ar ši knyga nėra per plona. Jos apimtis ir iš šios kylantis greitis suteikia skaitytojui daugiau laisvės, tačiau tuo pačiu – atima galimybes, kurias suteiktų storesnės knygos. Perskaitęs tokią knygą iš tikrųjų net suabejojau ar ją perskaičiau.
Taip, ji turi savo nuotaiką, spalvą, šešėlius. O skaitant kai kurias vietas tikrai norėjosi jas cituoti kaip idealų beprasmybės įžodinimą:
Man kažin kaip negera sėdėti va taip nieko neveikiant per valandas ar dienas, nebežinau. Bet nerandu jokio pagrindo atsikelti ir ką nors veikti. Nežinau, visiškai nežinau, ką galėčiau veikti. Žinoma, galėčiau šiek tiek pasitvarkyti, šiek tiek pasišvarinti, šitai galėčiau. Mano namuose gana purvina, apleista.
Turėčiau atsistoti bent jau atidaryti lango, nes trenkia dūmais, puvėsiais, plėkais.
Manęs tai nevaržo. Veikiau truputį varžo, bet ne tiek, kad atsistočiau. Esu prie tų kvapų pripratęs, nejaučiu jų, tik galvoju, jeigu netyčia kas nors užeitų…
Tačiau „kas nors“ neegzistuoja.
Niekas neužeina.
Kad vis dėlto ką nors veikčiau, pradedu skaityti laikraštį, gulintį ant stalo jau kuris laikas, nuo tada, kai nusipirkau. Žinoma, nesivarginu nueiti jo pasiimti. Palieku jį gulėti ten, ant stalo, skaitau iš tolo, bet galvoje nieko nelieka. Tad liaujuosi stengęsis.“
Ir nors pradžia gana depresyvi, galiausiai visos tamsios spalvos tarpusavyje susimaišo ir piešiama rūškana istorija, kurioje visi vilties spinduliai yra tarsi už storo debesų sluoksnio.
Tekstas labai paprastas ir atrodo, kad jo buvo palikta minimaliai, t.y. tik tiek, kiek reikia, kad užsimegztų bei išsirutuliotų gana neprastas siužetas. Sakiniai ir pastraipos išretinti tarsi medžio šakos, kurios nebeapsaugo nuo jokio lietaus – tik liudija paties medžio egzistavimą. Tokia ir ši knyga, o tuo pačiu ir istorija. Turinys puikiai atitinka formą. Pagrindinis veikėjas taip pat piešiamas perregimas ir nūdnas. Nors jo viduje putoja emocijos, jos taip ir lieka bespalvės, grimztančios į šešėlius.
Ši knyga kaip stiklinė vandens. Perskaitęs kartą, gali ramiai atsikvėpti ir perskaityti darkart, iš naujo. Tuomet kontūrai taps ryškesni, gremši juos nuo dugno tarsi svilėsius ir nekelsi klausimo apie literatūrą, veikiau svarstysi siužeto vingius. O tai jau savaime reiškia, kad knygos tikslas pasiektas. Kad tai – knyga, o ne knygelė. To ir pakanka, kad vidinis vaikas būtų patenkintas. Bent tai trumpai akimirkai, kol nepradeda svarstyti, kad šalia "per storų" knygų egzistuoja ir "per plonos".
Ir dar viena gera naujiena – iš bibliotekos šios knygos namo neštis nereikės. Valanda, kita ir būsite ją pabaigę. O tuomet beliks pasverti, kiek jos liko jumyse, o kiek jūsų – šioje knygoje.
Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: Hier
Vertėja/Vertėjas: Violeta Tauragienė
Puslapiai: 114 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2023 m.
(c) veikiantis
