Tačiau pradėjęs skaityti, negaliu liautis, nekyla ranka jos užversti. Juolab ir knygos formatas labai malonus – ji pakankamai plona, kad neslėgtų ir todėl skaitant galima justi, kad viskas čia pat, už kampo. Kad nereikės keliauti ilgais ir nesibaigiančiais labirintais. Kita vertus, fiziškai lengva, tačiau dvasiškai ir morališkai – tikras inkaras.
Atvažiuoja į skerdyklą. Tai nuošali vieta, apjuosta elektrine tvora. Ji saugo nuo maitėdų, ne kartą bandžiusių įsilaužti. Kai tvora dar nebuvo elektrinė, jie sutraukydavo vielą, perlipdavo susipjaustydami, kad gautų šviežios mėsos. Dabar turi tenkintis likučiais, atraižomis, kurių nepavyksta parduoti, užkrėsta mėsa ir tuo, ko niekas kitas nevalgo, tik jie.
Tai distopija apie žmones-žmones ir žmones-gyvulius. Apie sužvėrėjimą ir tai, ko dabartiniame savo gyvenime net negalime įsivaizduoti. Tačiau į dirvą atsainiai numesta sėkla kartais virsta gausiu derliumi. Todėl skaitydamas nevalingai keliu sau klausimą, ar įvykus tam tikroms aplinkybėms, knygoje aprašyta fantazija galėtų virsti tiesa? Šiais laikais nieko negali nubraukti kaip nesąmonės. Viskas įmanoma. Net patys kraupiausi scenarijai. Ir ypač jie.
Galop Gastonas Šafė žengia į priekį ir atkiša rankas. Jis teatrališkai patiki savo kūną skerdyklai, nes mano, kad toks ritualas ką nors sujaudins. Cituoja Jėzaus žodžius: „Imkite ir valgykite: tai yra mano kūnas“. Ištaria tai pergalingu balsu, ir jis, įmonės vadybininkas, vienintelis iš viso būrio įžvelgia šios akimirkos šventvagiškumą.
Šventvagiškumą ir absurdą.“
Knyga šalta ir kraupi, todėl skaitant norisi užsimaukšlinti vienkartines pirštines, kad nesusitepčiau ir nepasidarytų bloga. Nuolat kamuoja jausmas, kad tekstas kažkur veda, tik dar neaišku kur. O kol neaišku, tol aplink tvyro tamsa ir purvas, šleikštulys ir neteisybė. Bet likti čia nebegalima, todėl einu pirmyn. Tik pirmyn, nes tai vienintelis kelias, o užversti knyga reikštų pasiduoti.
Virtuvėje susiranda butelį viskio. Išsitiesia hamake ir siurbčioja. Skliaute nematyti žvaigždžių, dangus juodas it smala, neskraido nė jonvabaliai. Atrodo, tarsi kas nors būtų nuspaudęs pasaulio išjungimo mygtuką, ir viskas ūmai paskendo tyloje.
Knyga žiauri, šalta, permerkta siaubo ir vienintelė paguoda, kad tas siaubas – išgalvotas. Tačiau stebint kas vyksta pasaulyje, kartais, atrodo, trūksta visai nedaug, kad siaubas imtų ir pasibelstų į tavo duris. Tekstas kaip grėsmingas šešėlis, kuriame ne vėsiai gaivu, o nejaukiai šalta, kuriame tavo kūnas pašiurpsta ir jauti blogumą kylantį viduje. Viskas maišosi tarpusavyje – priešingybės, taisyklės, moralė, nejautra. Sunku suprasti, kada žmogus tik gyvulys ir kada dar ne. Bet visi jie – vieni tarp kitų. Baisiausia, kad riba tokia plonytė, jog kartais jos nebesimato ir tampa nebeįmanoma atskirti, kuris yra kuris.
Tai nebus malonus skaitinys, tačiau tikrai reikalingas, kad išliktum budrus, kad pajustum, jog dar ne viskas prarasta, kad pabustum iš apatijos, kol dar nėra per vėlu.
Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: Cadáver Exquisito
Vertėja/Vertėjas: Augustė Čebelytė- Matulevičienė
Puslapiai: 192 psl.
Leidykla: Sofoklis
Metai: 2022 m.
(c) veikiantis
Šis tekstas publikuotas tinklaraštyje https://lentyna.wordpress.com/
