Poezijos knygų neapžvelginėju, tačiau ši knyga – tai proza, kuri yra arčiausiai poezijos. Gal netgi proza, kuri yra poezija. Nes A.Marčėnas kitaip nemoka. Nes toks jo įdagas, ženklas, toks jo apsisprendimas ir nuosprendis, kaip pats pasakytų. O tada iš karto pradėtų abejoti. Kelti klausimą, kodėl nuosprendis? Ir jeigu taip – kas tas, kuris nusprendžia? Ar tik ne atvaizdas veidrodyje? Ar tik ne pats veidrodis? Trapus, tačiau amžinas vandens paviršius.
Autorius, kaip ir „sAkiniuose“, čia toliau visus juokaudamas erzina. Eina plačiu frontu ir nesitiki, kad liks abejingų. Savaime suprantama, netgi siekia, kad tokių neliktų. Todėl kažkur tarp narstomų kasdienybės kaulų, anksčiau ar vėliau atrandi ir save. Kaip ir kiekvienas kitas skaitytojas. Nors autorius viską, aišku, neigtų, sakydamas, kad tai – jam neįdomu ir kad mus erzina ne jis, o tik veidrodis, laikomas jo rankose.
O užrašęs šias eilutes, kaip tyčia (kita vertus, netyčinių dalykų tokiose knygose nebūna), gaunu į kaktą tokią citatą, pagrindžiančią, koks teisus (neteisus?) taip galvodamas esu:
„Tai šen, tai ten su nuostaba vis išgirstu gandus, kad žmonės – visokie žurnalistai, literatai etc. – manęs bijo. Nevertėtų labai stebėtis – juk esu aidas. Tad ne manęs jie bijo, o savęs.“
Taigi, veidrodis. Kaip žmogus, kaip teisėjas, kaip priežastis apie kurią niekas nekalba, tik nujaučia. Aidas Marčėnas teisus. Kaip visada. Nes tas, kuris moka pagrįsti savo veiksmus, kad ir kokie jie bebūtų, visada yra teisus. Bent jau savo mintyse. Bent jau tą akimirką. O tai reiškia, visur ir visada. Laikinume tiek pat kiek amžinybėje.
„Nesu susireikšminęs. Esu reikšmingas, o man tai nieko nereiškia. Visiems – pilnatis…“
Su didžiu, netgi labai didžiu malonumu skaičiau šią knygą, čia – nusišypsodamas, čia – kosteldamas, čia – pakeldamas akis, o čia – perskaitydamas kai kurias eilutes po du, tris ar net keturis kartus. Skaičiau ir raminau save, kad reikia skaityti lėčiau, kad jeigu taip ir toliau – ji greitai baigsis. Per greitai.
Knygos esmė – klausimai. Visada tie patys. Tik pakelti prieš vis kitą šviesą. Ir ta šviesa – nebūtinai saulės. Kita vertus, ir tie klausimai – nebūtini. Tačiau su jais visai kitoks tampa gyvenimas, pavyzdžiui, tie kertiniai – „kam visa tai?“ ir „kodėl?“, iš kurių išsirango ir visi likusieji. Ir jau – nebūtinai klausimai.
Čia daug, labai daug, veik nepakeliamai daug konteksto. Norint jį tinkamai suvokti, reikia žinoti ne tik kas slepiasi po knygoje minimais inicialais, bet ir nujausti, kas slepiasi ten, kur tų inicialų nėra. Kur tik vėjas ir vėjas. Todėl žinant kontekstus, knyga atsiveria. Nežinant – net baugu pagalvoti. Bet nežinantiems ji greičiausiai ir nepateks į rankas. O galėtų! Tuomet atsivertų dar vienas, kontekstų nepaliestas kontekstas, kurio aš jau negebu ir negebėsiu pamatyti. O kaip vis dėlto įdomu būtų sužinoti, kas jame slepiasi ir skleidžiasi.
Verta paminėti ir pačią leidybą. Malonūs paliesti puslapiai, švelni, nesikandžiojanti knygos oda, viskas tiesiog tirpsta tarp pirštų. Tarsi birus ir šiltas pajūrio smėlis, iš autoriaus ne kartą minimos Palangos, kur kelis kartus netgi teko netyčia (bet vėlgi – ar kas vyksta netyčia?) prasilenkti.
Kas man įdomu – tai, kaip pats A. Marčėnas reaguoja į tą didžiąją „D“ knygos pavadinime. Su kokia ironiška šypsena jis žiūri į ją ir kam ją skiria. O gal visai ne su šypsena, kaip pats pasakytų. Ir gal skiria būtent sau. Kad nepamirštų ir nepasimirštų. Klausimas, kaip ir visi kiti, lieka atviras, todėl teisingas ir nepaneigiamas.
Taigi, knyga pilna kultūrinio ir visuomeninio pasaulio. Jo refleksijų. Aišku, mirčių. Nes kas gali būti labiau didesnio ir įkvepiančio gyvenimui? Mirtys, kuriomis tekstas minta. Kuriomis yra sotus. Kuriomis, tarsi savimi, visą laiką alkanas.
Taigi, knyga pilna kultūrinio ir visuomeninio pasaulio. Jo refleksijų. Aišku, mirčių. Nes kas gali būti labiau didesnio ir įkvepiančio gyvenimui? Mirtys, kuriomis tekstas minta.
Ir dar vienas keistas pastebėjimas. Jeigu „kasDienyną“ bandau skaityti garsiai, teksto magija greitai ištirpsta ir gelmės nebelieka. Ir, atrodo, tik braidau pakrante. Bet vos sugrįžtu prie ramaus ir bebalsio skaitymo mintyse, tekstas, kaip tas apsnūdęs vėžlys, vėl pradeda tiesti galvą iš kiauto. Taigi, balsas nužudo, o aidas – išgelbsti. Taigi, lyg ir yra, bet lyg ir nėra. Žodžiu, apgavystė, kurios net norint nepavyktų atskleisti.
S. Geda, J. Marcinkevičius, M. Martinaitis ir kiti, ir kitiems, ir kitaip. Gražu, nes liūdna. Liūdna, nes gražu.
Aidas čia ataidi visus mus, o ypač save. Ir viskas tik tam, kad savo gyvu pavyzdžiu parodytų, ką reikia daryti. Bent kartais, bent trumpam, bent netyčia – save ataidėti.
Na, o pabaigus „kasDienyną“, galima vėl grįžti prie „sAkinių“. Ir ciklą kartoti iki, matyt, išeis trečioji, ketvirtoji ir kt. tolimesnės šios serijos ir, tuo pačiu, šio gyvenimo knygos.
Kartoti arba nutraukti, nes knyga savo darbą greitai padaro. Atskleidžia trūkį ir pro plyšį sienoje ima veržtis vėsus, lygiai – vėsinantis, kvėpavimas. Taigi, tokia ta pradžia, o visa kita po to – jau tik mūsų (o gal kaip tik – ne mūsų) valioje.
Vertinimas: 9,5 / 10
Kita informacija:
Puslapiai: 384 psl.
Leidykla: Rašytojų sąjungos leidykla
Metai: 2016 m.
(c) veikiantis