Antras įspūdis – tekstas sklandus, tarsi valtis, kuri be garso skrodžia lygų it stiklas vandens paviršių. Ankstyvas rytas ir visi dar miega bei miegos bent kelias valandas. Bet valtis jau plaukia, nors ne tiek plaukia, kiek pjauna vandenį, tarsi iki švytėjimo nuaštrintas peilis.
Toje valtyje sėdi žmogus. Vienas. Nes jeigu būtų kažkas daugiau, viskas būtų kitaip, tos tylos nebebūtų, atsirastų įtampa, santykis, gal net žodžiai. Bet kol kas žmogus vienas ir jo žvilgsnis nejuda, jis nukreiptas į priekį, tačiau dar nežinai ką jis ten mato. Ir vis tik jauti, kad tuoj sužinosi. Apie tai ir yra ši knyga. Apie tą jausmą. Ir stilių, kurį lengva pasigauti it slogą.
Trečias įspūdis – jau matai ir supranti į ką nukreiptas žmogaus žvilgsnis ir kodėl jis toks tobulas, toks švarus, toks, atrodytų, neklystantis. Sutelktas į vieną tašką. Jau matai, tas žvilgsnis – į niekur. Ir būtent todėl jo neblaško aplinka, jis susitelkęs viduje ir išorė jam neegzistuoja.
Knyga skaidri, tačiau įpusėjus pradeda atrodyti, kad šiek tiek pretenzinga. Parašyta gerai, tačiau vis aplanko jausmas, kad autorė mokėdama rašyti būtent tuo ir mėgaujasi, o žiūrovą (skaitytoją) pamiršta ir jam belieka stebėti viską iš šalies (ne tiek tekstą, kiek jį kuriančią autorę). Tuo tarpu tekstas pavadinimu „Šiuolaikiniai gyvūnai“ grąžina prie trečiojo įspūdžio ir nuoširdžiai prajuokina:
- Man tik pasirodė, kad siužete daug ką nuspręsti palikote žiūrovams ne todėl, kad taip norėjote, o todėl, kad nesugebėjote tų vietų užpildyti.
– Kodėl taip nusprendėte?
– Nes pati padariau lygiai tą patį. Pats pamatysit.
– Bet sakėte, kad nuo pirmos scenos žinojote, kuo filmas baigsis. O dabar man kalbate apie abstraktų siužetą?
– Niekaip. Nuo pradžių jau buvo aišku, kad filmas baigsis niekaip.“
Autorė moka rašyti, dėl to nekyla nė menkiausios abejonės. Puikiai konstruoja siužetus, meistriškai žongliruoja kūnais ir kiekvieną kartą pasiūlo netikėtumą, kuris įkala tas trumpas istorijas tau į galvą. Todėl vartant knygą po kurio laiko, nesunkiai prisiminsi apie ką sukosi įvykiai ir kur link slydo valtis. Tai reiškia, kad tekstai kaip mechanizmai suveikia, tačiau skaitant vis neapleido jausmas, kad tie mechanizmai – tik mechanizmai. Gudrūs, tačiau sukonstruoti ir todėl stokojantys natūralios gyvybės.
Jie kaip gražūs pakabukai, kuriais galėtum apsikarstyti nuo galvos iki kojų, bet po to nepajėgsi pajudėti, nes atrodys, kad jie tuoj ims ir sulūš, subyrės dalimis, kurios gražiai, veik nematomai, suklijuotos tarpusavyje. Atrodo, kad panešiojus juos kokią savaitę prie raktų, patąsius po kišenes ir kuprines, davus jiems tikro gyvenimo, jie paprasčiausiai neatlaikys, nes tas tikras gyvenimas, nors ir netobulas, tačiau vientisas ir tas vientisumas tiesiog gelia kiekvieną šios knygos siūlę, net jeigu šios gražiai, protingai ir proziškai (bei preciziškai!) nugludintos bei užliūliuotos.
Kita informacija:
Puslapiai: 160 psl.
Leidykla: BALTO leidybos namai
Metai: 2020 m.
(c) veikiantis
Šis tekstas publikuotas tinklaraštyje https://lentyna.wordpress.com/
