Nuo pirmo puslapio – bam ir viskas. Būtent toks yra Karbidas, kuris priverčia susijuokti jau pačioje pirmoje pastraipoje. O tai jokiu būdu negali būti prastas ženklas.
Senasis miestas vadinosi paprastai ir aiškiai – Medivas, bet atsidanginusios sovietų ordos pakeitė jo vardą. Sovietų blogio imperija žlugo, bet pavadinimo grąžinti niekas nesiteikė, nes čionykščiai – tingūs ir abejingi. Aplinkinių kaimaviečių gyventojai kalba, kad vedmediviečiui mieliausias gyvūnas – gyvatė, mat toji juda gulėdama.
Tai – knyga nuotykis. Čia yra visko – laukinis kapitalizmas, sovietinis palikimas, politinės aktualijos (ypač aktualios ir graudžiai skausmingos šiandien), Ukrainos spalvos, žmonės, daugiatautiškumas, kontrabanda, idėjinės vertybės pramaišiui su pigiu noru praturtėti, galiausiai netgi Eurovizija (!). Kitaip tariant, Ukrainos prerijos, kurios labai smarkiai rezonuoja ir su tuo kas kažkada pilna apimtimi vyko ir Lietuvoje. Todėl knyga – jau ne knyga, o tarsi kaimyno išsipasakojimas. Artimas ir labai savas, pastatytas ant tų pačių nevilties ir absurdo kontekstų.
Šis nuotykis pakeri skaitytoją, atitraukia nuo sunkiasvorės (?) literatūros ir panardina į kažką labai žemiško ir itin apčiuopiamo. Kažką sklidino gyvenimiškos ironijos ir absurdo. Tarkime, į degtinę su raugintais pomidorais.
Su poetais visuomet taip – aistra kurti ir rimuoti kyla dėl vaikystėje patirtų nuoskaudų, sielos traumų ir skaudulių. Pradėjęs rašyti eilėraščius, Sviatoslavas ne juokais nustebino tėvus ir mokytojus, mat eilės buvo ne tokios jau prastos. Pasitaikydavo, kad ir suaugusieji paprašydavo surimuoti vieną kitą ketureilį kokio nors jubiliejaus ar Pergalės dienos proga. Šiaip ar taip, gudrusis poeta turėjo aiškų keršto planą, bet pirma reikėjo užsitarnauti visuotinę šlovę. Visi poetai siekia to paties – keršto ir šlovės.
Knygoje veiksmas verda ir kunkuliuoja. Sukasi aplink pagrindinę idėją, kuri įtraukia visus tarsi sūkurys nusidanginantis į kriauklės kloaką. Visus, įskaitant skaitytoją. Veikėjai gyvi. Tokie gyvi, kad net neabejoji jų realumu. Tiki, kad jeigu tokių ir nebuvo, jie labai nesunkiai galėtų egzistuoti. Kartu su savo mintimis ir užmojais.
Ir nors knyga juokinga bei graži, tuo pačiu ji tragiška. Įtampa čia auginama kaip gėlė, kuri prasiskleidžia savo neįprastu, tačiau įsimintinu žiedu. O kol jis dar užsivėręs savyje, tu skaitai ir lauki pabaigos, nori sužinoti kuo viskas baigsis, autorius tai mato ir tuo mėgaujasi, kelia įtampą, ryškina šviesą, kol lemputė (jauti) paprasčiausiai neatlaikys ir sprogs, išneš tave į viršų, stiklai pažirs, pasklis, susmigs.
Karbido tunelis intriguoja, bet kuo giliau į jį lendi, tuo labiau temsta akys ir tuo labiau atsigręži į savo vidų. Ir kas prasideda kaip komiški buitiniai vaizdeliai, baigiasi kaip jautri drama. Žmogaus prieš žmogų. Bet iš tiesų, juk visi suprantame, – žmogaus prieš patį save.
Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: Карбід
Vertėja/Vertėjas: Donata Rinkevičienė
Puslapiai: 224 psl.
Leidykla: Sofoklis
Metai: 2021 m.
(c) veikiantis
Šis tekstas publikuotas tinklaraštyje https://lentyna.wordpress.com/
