Viskas tikra, aišku, apčiuopiama ir itin kinematografiška (ne veltui rašoma, kad kūrinys pradžioje gimė kaip scenarijus).
Ponia Amel prisistatė į pasimatymą gerokai anksčiau už jį, bet jis to nežinojo. Ji spėjo plunksnų šluotele nubraukti barą, nukėlė dvi taburetes ir pastatė jas atokiau nuo kitų, tarytum tie paprasti mediniai daiktai skirti sėdėti, galėtų būti nepageidaujami liudininkai. Ir išėmė butelį viskio, kitą – anyžinio „Ricard“ likerio, dar vieną mineralinio „Perrier“ vandens ir vieną kokakolą. Niekada negali žinoti: vyrai keičiasi, ir jų skoniai kartais darosi vis keistesni.
Taigi, prancūzai, jų manieros ir ta grupelė žmonių, sukanti tarpu savęs gyvenimą lyg kokį muilo burbulą. Šis sklendžia oru nuo vieno pas kitą, laukdamas palankaus vėjo, atsidūsėjimo ar paprasčiausio skersvėjo. Burbulas plaukia linksmai, nerūpestingai ir atrodo netruks subliūkš, tačiau niekaip nesubliūkšta, vis išsigina savo lemties, puslapiai tirpsta, o siužeto gija vyniojasi tarp pirštų tarsi šilko siūlas – greitai, švelniai ir veik nepastebimai.
Knyga kaip vienas atokvėpis, kaip atostogos nuo įtempto ir susikaupimo reikalaujančio skaitymo.
O Kresonados gyventojų pasipūtimas, abejingumas ir tarsi koks agresyvumas, svarbiausia, buvo kurstomi ne kvailybės ir visiško susidomėjimo bet kuo kitu stokos. Žvali nuotaika, kurią ji jautė stotyje ir pakeliui į namus, išblėso. Liko tik tas didelis griozdiškas namas, pilnas laiptų, dantytų sienų ir abejingų žmonių. Fani buvo tekę susitikti ir skirtingai įvertinti turtuolius, snobus, jos modelių pirkėjus, bet ji niekada nebuvo susidūrusi su žmonėmis, kurie būtų jai tokie svetimi. Čia viešpatavo ne pinigai, ne ambicijos ar valdžios troškimas – niekas iš to, ką ji pažinojo, o kažkoks būdingas visai šeimai sąmoningas nekomunikabilumas, nuo kurio jai nugara ėjo pagaugais.
Knyga nuoširdžiai šmaikšti, ji tarsi iš niekur sukuria sąmojus ir jais stebina, džiugina, verčia šyptelėti tiek viduje, tiek išorėje. Vienas iš tų retų pavyzdžių, kuris pateisintų bet kokią nuorodą ant knygos nugarėlės į būsimą humorą! Subtiliai, galantiškai, bet tuo pačiu itin natūraliai jis ateina pas tave.
Ir nors pats tekstas suskaldytas, o jo fragmentai vietomis atrodo itin padriki, knyga vis tiek sugeba nenutolti nuo brėžiamos linijos ir tvirtai laiko skaitytoją savo teritorijoje. O ši apsiriboja namų erdve ir viena kita papildoma scena su minimaliomis dekoracijom.
Jeigu reikėtų lyginti su filmais, sakyčiau Woody Allenas įkvėptas šio nebaigto romano, galėtų susukti neblogą kino juostą, kuri puikiai papildytų jo repertuarą.
Kaip skelbia pavadinimas – tai tikrąja šių žodžių prasme yra nebaigtas romanas. Tad iš vienos pusės liūdna, nes taip ir nesužinai, kuo knyga baigiasi, tačiau iš kitos pusės – pats gali nuspręsti, kokia bus pabaiga. Arba pasiduoti knygos vėjui ir įsivaizduoti ne pabaigą, o tik jos jausmą, nes iš to, ką jau patyrei, nesunku suprasti, kad pabaiga tave taip pat nusineštų. Galantiškai, šmaikščiai, prancūziškai. Voilà!
Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: Les Quatre Coins du coeur
Vertėja/Vertėjas: Jonė Ramunytė
Puslapiai: 160 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2021 m.
(c) veikiantis
Šis tekstas publikuotas tinklaraštyje https://lentyna.wordpress.com/
