U.Radzevičiūtės apsakymų rinkinyje „Baden Badeno nebus“ pasirodęs ekscentriškasis kolekcionierius sugrįžta romane „Grožio ir blogio biblioteka“. Dekadentiško senelio Egono turtą paveldėjęs šio numylėtinis Walteris įninka į senelio biblioteką, tiksliau – kolekcijos pildymą. Savotiškai odą fetišizuojantis Walteris Schulzas, netikros sesers Lottos priešprieša, atsiskyrėlis, kuo toliau, tuo daugiau galintis padaryti dėl savo kolekcijos, skaitytojui ima kelti ir susižavėjimą, ir siaubą.
Knyga susideda iš šešių skirtingu metu vykstančių dalių. Kiekvienoje dalyje gvildenamos skirtingos istorijos. Nors tarpai tarp skirtingų dalių įvairuoja nuo 3 iki 35 metų, pasakojimas apie Walterį Schulzą išlieka nuoseklus. Gana nedidelės apimties knygos siužetas vystosi pakankamai sparčiai. Nors pagrindinės romano temos – estetika ir moralė, persvarstomi ir kūrėjo dieviškumo bei kultūros tęstinumo klausimai.
Pagrindinė romano pasakojimo konstravimo priemonė yra dialogai. Būtent pokalbių metų atsiskleidžia įvairios veikėjų savybės, kurias stumdamas link kraštutinumų pasakotojas sukuria savotiškas karikatūras. Aprašymų romane nėra gausu – detalės atskleidžiamos tik tiek, kiek jos svarbios istorijai. Kad ir Lottos taip trokštamas XIV–XVI amžių sandūros tapytojo Luko Kranacho paveikslas. Kūrinio autorius buvo Martyno Liuterio amžininkas, Reformacijos šalininkas. Jo Venera – kūrėjo progresyvų požiūrį atspindintis paveikslas. Paveikslo istorija romane atliepia Lottos santykį su progresu.
Pasakojimas yra prisodrintas kontrastų: ekscentriškasis Walteris ir tvarką bei dorovę aukštinanti Lotta, gėris ir blogis bei grožis ir bjaurumas, progreso verpetuose į akistatą stojęs senas ir naujas pasauliai. Romane atskleidžiamos kultūrinių lūžių, regis, nebūtinai žadėjusių kažką blogo, tamsiosios pusės – garsinio kino atsiradimas, Veimaro Respublikos pabaiga ir Trečiojo Reicho iškilimas, pasaulį keičiančių karų padariniai ar universalus daiktų ir simbolių nuvertėjimas.
Moralės ir estetikos problemų svarstyti nepaliaujantis romano herojus elgiasi, regis, visiškai amoraliai. Šis amoralumas jo paties negniuždo, tačiau įdomu stebėti, kaip jo veiksmai ir pasirinkimai skirtingai veikia nuo šeimininko priklausomus aplinkinius – froilen Bertą ir pagalbininką Mausą. Dvejonių kamuojama froilen Berta išlieka ištikima šeimininkui, tuo tarpu Mauso istorija susiklosto kiek kitaip. Mauso ir Walterio tarpusavio santykiai šiek tiek primena Bramo Stokerio siaubo romano „Drakula“ pagrindinio herojaus ir jo tarno Renfildo santykius. Nuosavoje rezidencijoje užsisklendusiam Walteriui odos reikia beveik taip pat, kaip grafui Drakulai kraujo, abiems siekti tikslų padeda savo mažuose pasauliuose gyvenantys, nuo šeimininkų visiškai priklausomi ir jų pripažinimo siekiantys pagalbininkai.
„Drakulą“ paminėjau neatsitiktinai. „Grožio ir blogio biblioteka“ daugeliu atžvilgių priartėja prie gotikinės literatūros žanro. Čia apstu istorijos, kuri tapoma tamsiomis spalvomis. Vieno žmogaus sprendimų, veiksmų ir fetišų kuriamas siaubas primena tą, kuris aptinkamas Jules‘o Barbey d‘Aurevilly „Šėtoniškosiose“.
„Grožio ir blogio biblioteka“ daugeliu atžvilgių priartėja prie gotikinės literatūros žanro. Čia apstu istorijos, kuri tapoma tamsiomis spalvomis.
XVIII amžiaus pabaigoje atsiradęs ir XIX amžiuje suklestėjęs gotikos žanras dažnai laikomas romantikos tamsiąja puse. Idealizuojant ir bandant įsisavinti praeitį XIX amžiuje suvoktas ir jos siaubas. Suklestėjo okultizmas, ėmė kilti klausimai apie žmogaus prigimtį ir joje glūdinčią tamsą. Akivaizdu, kad ir Walteris Schulzas yra savotiškas romantikas – nuolat ligotas, amžinai pasirengęs mirti ir paskendęs tarp knygų, tačiau romantiškas Walterio paveikslas greitai pertapomas tamsiomis spalvomis.
Tarp antraplanių ir trečiaplanių romano veikėjų – visiems gerai atpažįstamos Leni (Riefenstahl), ir Marlene Dietrich, šokėja Anita Berber, knygoje vis išnyra Markizo de Sado vardas ar tas pats Lukas Kranachas, Karlo Blosfeldo fotografijos. Kartais atrodo, kad pasakotojas nepasitiki skaitytojo akylumu ar gebėjimu suprasti pasirinktas kultūrines nuorodas. Jei romano mise-en-scène palikta skaitytojo valiai, įvairios užuominos ir nuorodos nuolat primenamos, kad tik skaitytojas netyčia šių nepražiopsotų. Kartais norėtųsi, kad pasitikėjimo skaitytoju būtų vos šiek tiek daugiau.
Undinės Radzevičiūtės „Grožio ir blogio biblioteką“ skaityti tikrai malonu. Verčiant puslapius atsikvėpti neleidžia tiršti sakiniai ir dialogai, o užvertus paskutinį puslapį klausimai apie pasirinkimus tarp gėrio, blogio ir grožio persekioja dar ilgai.
