„Ji paklausė apie jo svajonę, bet jis neatsakė. Ne todėl, kad nenorėjo, bet todėl, kad nežinojo. Jam patiko jo gyvenimas. Jis buvo policininkas ir nenorėjo būti kuo nors kitu. Dirbdamas detektyvu, jautė, kad daro kažką svarbaus ir reikšmingo.“
Knygos pradžioje tekstas ramus ir šaltas, todėl iš karto norisi sakyti, kad norvegiškas (bet gal tai – tik iš anksto nevalingai užprogramuoti sąmonės žaidimai?), o detektyvą Vistingą iš karto norisi lyginti su Hariu Hūle, kuriuo Jo Nesbo ir sukūrė tą puikaus norvegiško detektyvo mitą. Tik detektyvas Vistingas yra visiška priešingybė Hūlei. Jis ramus, neskubantis, o jo praeities šešėliais visiškai kitokie. Aišku, bandoma šiuos sutirštinti, bet iš esmės viskas skleidžiasi pastelinėmis spalvomis. O ir pats detektyvas tikras gerietis, nesuteikiantis jokio pagrindo negatyvioms mintims.
Beskaitydamas pagalvojau, kad geras detektyvinis romanas tai tarsi kamštis vonioje. Ištrauk jį ir pamatysi besiformuojantį sūkurį, kuriuo į vamzdžius nutekės ne tik vanduo, bet ir tu pats. Būsi pasiglemžtas, įtrauktas, paskatintas nepraleisti detalių ir visiškai panardintas į tekstą. O mintyse iš karto pradėsi dėlioti galimus sprendinius ir logiškas baigtis, nors jau žinosi, reikia abejoti viskuo, nes neabejojantys yra užliūliuojami ir apgaunami.
Ir nors viskas atrodo puiku, knygai verčiantis į antrąją pusę, pradedi pastebėti, kad veiksmo ir krypčių nėra tiek daug.
Perskaičius pusę knygos tampa aišku, kad pagrindinis veikėjas čia ne vien detektyvas, bet ir jo dukra žurnalistė, kurios veiksmuose gal netgi daugiau tyrėjams būdingų savybių. Todėl knyga įgauna dvi ašis, kurios kartu įsuka ją tarsi vaikiškas sūpynes ir tu nebegalvoji, o tiesiog skaitai, mėgaudamasis vėju savo plaukuose.
Ir nors viskas atrodo puiku, knygai verčiantis į antrąją pusę, pradedi pastebėti, kad veiksmo ir krypčių nėra tiek daug. Viskas ramiai (nors kartais bandoma sudaryti priešingą įspūdį) juda į priekį, knyga tirpsta, o situacija keičiasi nežymiai. Taip pat nuo skaitytojo pradedama slėpti tai, ką sužino pagrindiniai veikėjai, o tai – visai negudrus ėjimas.
Na, o likus visai nedaug pradedi galvoti, ar viskas ne per daug paprasta? Pradedi klausti savęs, kad gal viskas dar priešakyje? Bet priešakyje – tik keletas skyrių ir vietos kažką pakeisti paprasčiausiai per mažai. O tada – vienas du ir knyga baigiasi. Ir supranti, kad tai kitoks detektyvas. Toks, kuriame niekas tavęs neapgaudinėja ir nemulkina. Kuriame niekas tavęs neveda į kreivų veidrodžių kambarius ir nesistengia nustebinti. Tai detektyvas, kuriame ramiai ir tolygiai sujungiami taškai. Nuo A iki Ž. Ir viskas. Bet tau, aišku, to nepakanka.
Visada galima daugiau, kartoji mintyse, nes giliai viduje norėjai būti apgautas, buvai pasiruošęs būti apgautas, laukei tos apgavystės, kuri taip ir neįvyko, nes pasirodo, niekas net nesirengė to daryti.
Tau norėjosi daugiau intrigos, daugiau siūlų kamuolyje, daugiau žaidimo ne su veikėjais, o su skaitytoju. O čia imta ir nueita lengviausiu keliu. Net lemiamos scenos tokios, kad, atrodo, autorius nusprendė jog visos aplinkybės tarnaus jam, o ne intrigai.
Tad šis romanas laipteliu, o gal net ir visais dviem žemiau Jo Nesbo. Ir vienintelė apgavystė čia ta, kad pats save apgavai tikėdamasis kažko netikėto. Kita vertus, tai juk irgi apgavystė. O ar ne to ir norėjai?
Vertinimas: 8 / 10
Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: Jakthundene
Vertėja/Vertėjas: Viktorija Gercmanienė
Puslapiai: 400 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2016 m. (originalas – 2012 m.)
Šis tekstas publikuotas tinklaraštyje lentyna.wordpress.com
