Pasauliui žengiant paskutiniuosius žingsnius karo link, Buenos Airės gyveno visai kitomis nuotaikomis. Argentinoje buvo ruošiamasi pasaulio šachmatų olimpiadai, į kurią išsiruošė ir Lietuvos šachmatininkai, komandos kapitonu tapo Ksaveras Andrašiūnas.
Ši šachmatininkų odisėja nebuvo plačiai aprašyta, o skaitant ją dabar įdomus tiek jos dramatiškas istorinis kontekstas, tiek pačios kelionės aplinkybės ir pobūdis, tiek olimpiadoje dalyvavusių šachmatininkų asmenybės bei tai, kaip visą šią istoriją knygoje perteikia Ksaveras Andrašiūnas.
„Gyvybės gambitas“ – autobiografinis romanas, kurį parengė žymi vertėja, Ksavero Andrašiūno duktė, Irena Balčiūnienė. Ji sudaryta iš trijų dalių – pirmojoje pasakojama apie šachmatininkų kelionę į Buenos Aires laivu, o taip pat – patį turnyrą, antroje – knygos autoriaus prisiminimai apie tai, kas vyko po šios kelionės, apie NKVD tardymus, lagerius Sibire, o trečiojoje knygos sudarytoja aprašė toje olimpiadoje dalyvavusių šachmatininkų likimus, kurie buvo labai įvairūs – kas liko Argentinoje, kas emigravo į Kanadą ar JAV, o Vladas Mikėnas pasiekė įspūdingų aukštumų.
Šiame mieste jie išgirdo žinią apie prasidėjusį Antrąjį pasaulinį karą, šiame mieste jiems teko pasirinkti – likti saugioje Argentinoje ar grįžti į karo jau niokojamą Europą.
Palieka Europą, sėdinčią ant parako statinės
Tačiau visai tai buvo paskui, o viskas prasidėjo 1939 metų liepos 25-ąją Kauno geležinkelio stotyje. Viena moteris (Elena Raclauskienė) ir penki vyrai (Ksaveras Andrašiūnas, Vladas Mikėnas, Markas Luckis, Povilas Tautvaišas, Povilas Vaitonis) sėda į Berlyno traukinio vagoną, kuriuo pajuda į Berlyną, iš jo į Olandiją, Belgiją, ten laivu išplaukia Pietų Amerikos link, palikdami, kaip sako pats autorius, „Europą, sėdinčią ant parako statinės“.
Šią knygą, ypač pirmąją jos dalį, galima skaityti keliais lygmenimis – tai ir dokumentika, ir prisiminimai, galbūt kiek paįvairinti ir autoriaus išmone, ir filosofiniai apmąstymai žmogaus, atsidūrusio ypatingame laikotarpyje ypatingomis aplinkybėmis svečiame krašte, kuomet atsiveria daugiau įtrūkių kasdienybėje.
Autoriaus aprašymus šalių ir miestų, kuriuos jis aplanko šioje kelionėje, įdomu skaityti bandant įvertinti juos iš įvairių perspektyvų – kaip tos aprašomos vietovės pasikeitė, kaip jos atrodė tuomet pirmą kartą taip toli išsirengusių lietuvių akimis (prisiminkime, kad, skirtingai nei šiais informacinių technologijų laikais, daug kas jiems turėjo būti visiškai netikėta, tad tas žvilgsnis neretai yra žavingai naivus) ir kaip visa tai atrodė artėjant Antrajam pasauliniam karui.
Berlynas – pilkas, be šypsenų, su daugybe užrašų „Eintritt fur Juden verbote“ („Žydams įeiti draudžiama“). Rio de Žaneiras, pribloškęs skurdo ir turto mišiniu, įspūdingi pastatai prie vandenyno, kalnų viršūnės, besiremiančios į nejudančio dangaus tylą. San Paulas, nustebinęs tuo, kad vietoje čia įprastų baltų kostiumų visi apsirengę pilkai ar juodai (ten tik vargetos tuo metu vilkėjo baltai) ir įspūdingos išvaizdos mulatės. Montevidėjas – laisviausias uostas laisviausioje valstybėje. Ir galiausiai Buenos Airės, kur šachmatininkai buvo pasitikti kaip žvaigždės. Šiame mieste jie išgirdo žinią apie prasidėjusį Antrąjį pasaulinį karą, šiame mieste jiems teko pasirinkti – likti saugioje Argentinoje ar grįžti į karo jau niokojamą Europą.
To laiko šachmatų žvaigždės
Tačiau pirmiausia – šachmatai. Autorius aprašo pagrindines olimpiados kovas, to meto šachmatų pasaulio legendas – Kubai atstovaujantį Capablanca, Prancūzijos garbę ginantį Aliochiną ar Estijai atstovaujantį Paulių Keresą. Aprašo tai, kaip prasidėjus karui politika imi skverbtis ir į turnyrą (ta įtampa buvo juntama jau ir pačioje pradžioje, tarkime, Sonjė Graf, iš kurios Vokietija buvo atėmusi pilietybę, nutarė žūtbūt žaisti turnyre ir pasirinko juodą spalvą), vokiečių sportininkai imami boikotuoti, olimpiadai gresia žlugimas, tačiau visgi turnyras išgelbėjamas. Lietuva iš dvidešimt septynių turnyre dalyvavusių valstybių liko dvylikta. Pirmoji vieta atiteko Vokietijai.
Autorius visa tai aprašo su humoru, romantiniu polėkiu, jis nuklysta į egzistencinius apmąstymus, kurie kartais gali atrodyti ir kiek sentimentalūs, tačiau čia visgi visa tai atrodo tikra.
O viso turnyro fone nuolat auga įtampa – laikraščiuose pranešama apie karo veiksmus Europoje, dalyviams tenka priimti sunkius pasirinkimus. Galiausiai beveik visa lietuvių delegacija, po ilgų dvejonių, ryžtasi grįžti. Autorius visa tai aprašo su humoru, romantiniu polėkiu, jis nuklysta į egzistencinius apmąstymus, kurie kartais gali atrodyti ir kiek sentimentalūs, tačiau čia visgi visa tai atrodo tikra.
Juo labiau, kad visa ši istorija turi ir atomazgą – grįžusių šachmatininkų nelaukė šlovė, o kvotos, lageris ir skurdas. Tai, kokia yra antrosios dalies, kur autorius pasakoja apie kankinimus lageryje Sibire, atmosfera yra toks ryškus kontrastas tai pirmajai elegantiškai nuotraukai, autoriaus dar tik besiruošiančio į didįjį gyvenimo nuotykį už Atlanto.
„Gyvybės gambitas“ – knyga tikrai ne tik šachmatų mėgėjams, bet ir tiems, kas nori atrasti galbūt nežinomus mūsų istorijos puslapius bei mėgstantiems autobiografinius pasakojimus apie lūžių pažymėtus laikotarpius.
