Dėl to, kad ir pats jautiesi besisukantis tarp veikėjų, tačiau niekaip negalintis jiems padaryti kokios nors įtakos. Tarsi būtum dvasia skrajojanti aplink ir viskas baigtųsi begaliniu žinojimu, tačiau be jokios galimybės įsikišti. Ir tai erzina, nes įsikišti norėtum. Bet tavo balsas tuščias ir niekas jo negirdi. Tas vidinis nepatogumas ryžtingai veda į priekį, kol supranti, kad tai – pagaulios knygos ženklas. Nes tai reiškia, kad esi knygoje. Kad ji įtikino ir įtraukė. Kad priimi ją tarsi tiesą. Dar daugiau – tarsi tiesą, kurioje ir pats tam tikra prasme dalyvauji.
Durys išbrinkusios, o kai jos pagaliau atsidaro, įlekiu vidun ir vos nekliūvu už slenksčio. Viduje tamsu, nė nematau prieš akis ištiestos rankos. Dvokia pelėsiais, tvyro apleistos, negyvenamos patalpos žvarba. Ranka ieškau šviesos jungiklio ir vos vėl neužkliūnu už didelio daikto, galbūt kėdės. Veidu užkabinu šilkinį tinklą, jis limpa prie lūpų it cukraus vata, o pagaliau radusi jungiklį ir įjungusi šviesą pamatau, kad visur pilna voratinklių.
Ir nors tekstas vietomis stokoja gylio ir yra kiek dvimatis, tai neslopina noro skaityti. Nes skaityti lengva, įdomu ir dėl aukščiau aprašytų priežasčių knyga tirpsta. Variklis čia yra ne tekstas, bet siužetas. Ne turinys, bet tikslas. Būtent į tikslą ir skubi, norėdamas pagaliau sužinoti, kur išsivynios šis labirintas, kur sutekės visos santykių gijos.
Paprastai kai pasiimu Maksą iš mokyklos, jis atbėga keliuku ir pasitinka mane prie vartų, kad man nereikėtų megzti beprasmių pokalbių su kitomis mamomis – pokalbių, kurie neišvengiamai baigiasi užuojauta ir kvietimais vakarienės, siūlomais iš pareigos, o mano atmetamais iš apatijos.
„Avarijos“ siužetas iš karto patraukia dėmesį, nes yra netikėtas. Viskas prasideda, kai vienas vyras iššoka prieš automobilį ir nusižudo, o automobilio vairuotojas pradeda bendrauti su nelaimėlio šeima. Ir ši pradžia skaitytoją įtraukia į tikrą kebeknę, kuri kuo toliau, tuo labiau tirštėja ir verčia knygą praryti vienu kąsniu, kuriame telpa viskas – ramybė ir pamišimas, euforija ir katastrofa, atsitiktinumas ir kruopštus planas.
Ši knyga nepaliks abejingų. Ją skaitydamas jausiesi lyg įmestas į veiksmo vidurį, lyg pro dūžtantį priekinį stiklą būtum išsviestas ir kūlversčiais lėktum iš besiverčiančio automobilio. Daug potyrių ir jų bangos neleidžia atsikvėpti. O knygą užvertęs dar kurį laiką galvoji, kaip gerai, kad ji baigėsi. Džiaugiesi, kad suveikė ir jautiesi lyg po gero supurtymo. O viduje vis dar kirba noras praverti kokias nors duris ir išrėkti visiems ten likusiems savo tiesą. Atsibuskite, norisi šaukti, pažiūrėkite kas vyksta! O ne kuriuos būtų gerai dar ir stipriai pakratyti. Tokia tad knyga. Tokia tad avarija.
Vertinimas: 8,5 / 10
Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: The Wreckage
Vertėja/Vertėjas: Daumantas Gadeikis
Puslapiai: 320 psl.
Leidykla: BALTO leidybos namai
Metai: 2021 m.
(c) veikiantis
Šis tekstas publikuotas tinklaraštyje lentyna.wordpress.com/
