Ne tik išplaukęs, bet ant savo pečių išplukdęs visą galybę skenduolių, kurie dulka nebe dugno tamsoj, o pasmerktųjų lentynose. Žodžiu, esi perbridęs Sikstą. Su visais garbintojais ir kritikais, ir visų jų lavonai pro tavo langą, pro tavo fotoaparato akutę dabar atrodo visiškai vienodai ir niekuo nebesiskiria.
Būtent toks yra Sigitas Parulskis ir jo barzda, skerdiko veidą paverčianti duobkasio. Jis matęs ir patyręs tokio dydžio auditorijų, kad jam jau nebesvarbu. Ir tai yra jo stiprybė, jo angelas, nes jis gali rašyti nebesijaudindamas ir nebemėgindamas kažkam įtikti. Jis gali rašyti vien sau, todėl šioje knygoje būtent tai ir daro. Ir tas lengvumas, tas jausmas, kad nesi niekam įsipareigojęs, įžiebia liepsną. Jis užkrečia tuo jausmu ir skaitytoją, kuris lygiai taip nieko nebesitiki ir tiesiog skaito tekstus, žvelgia į nuotraukas, džiaugiasi, bodisi, žiovauja, bet vienaip ar kitaip – pramogauja. Ir pramogauja ne bet kaip, o su knyga (!).
Ši knyga – tam tikra prasme facebook‘as, kuriame Sigitas Parulskis atranda save iš naujo. Nuritina akmenį nuo olos. O ar ten mes, jo skaitytojai, kažką rasime, jam visai neberūpi. Ta ola gali būti prigrūsta dvasios turtų, bet lygiai taip pat – gali būti tuščia. Tik rankšluostis ant grindų. Tik dar nespėję nudžiūti pėdsakai, išėjusiojo iš dušo.
Ir tai šios knygos stiprybė. Silpnybė. Bet kokiu atveju – išskirtinumas, kuriuo ji traukia, nes joje vis dar rusena dvasia. To duobkasio, kuris savyje slepia skerdiką ir to skerdiko, kuris pavargo, todėl nusprendė tapti duobkasiu.
O visa, kas liks po to (po ko po to?) – tai tušti buteliai. Bet ir juos juk galų gale nunešime į taromatą ir sėkmingai priduosime.
„Dabar nebešoku, dabar kartais tik mano širdis šoka sunkiai suvokiamą tango, bet iki šiol vengiu batų su skylutėmis, o kavos tirščiai, užtiškę ant klozeto krašto, kad ir kiek teisintumeisi, atrodo kaip ekskrementų fragmentas.“
„Stovėjau ir mačiau, kaip aplinkui mane gula dulkės, kaip sklando ore Džordano Bruno pelenai, kaip blunka vitražai, trupa skulptūrų gipsas, lupasi paveikslų dažai, kol galiausiai supratau, kad stoviu griuvėsiuose, bažnyčios griaučių centre, o pro šalį bėga išsišiepęs laikas su…“
„Praėjo daugiau nei keturiasdešimt metų. Nuotykis išbluko, nugrimzdo užmaršties pelkėje. Bet štai šį rytą, kai nubudau pusę ketvirtos, kojomis pajutau šaltį. Tarsi būtų pravertas langas. Atsimerkiau, langas buvo uždarytas. Bet lovos kojūgalyje stovėjo palinkusi senė iš pelkės ir rankose laikė mano veidą.
Kai nubudau antrą kartą, senės nebebuvo.
Kai pagaliau nubudau trečią kartą, nebebuvo ir veido.“
Kita informacija:
Puslapiai: 168 psl.
Leidykla: Alma littera
Metai: 2019 m.
(c) veikiantis
Ši apžvalga publikuota tinklaraštyje https://lentyna.wordpress.com/
