O ant jo lipdomas visas likęs koliažas: veikėjai, jų gyvenimo linijos, įvykiai, kuriuose daug gyvybės, gamtos, gal netgi pavasario, kuris tuoj turėtų pasirodyti, bet vis dar yra laukime, vis dar neišsprogsta į paviršių.
Gulėjau skruostu ant žemės, o Pakas kažkur netoliese įnirtingai lojo, žirgui šuoliuojant kanopų garsas tolo, lietus nerimo. Negalėjau pajudėti, bet girdėjau – toliau klausiausi kriuksėjimo žinodama, kad jis pasigirs. Tada juos ir išgirdau. Jų buvo daugiau negu vienas: šernas artinosi kažkur man iš už nugaros, kitas – iš priekio, o Pakas netoliese draskėsi, lojo, urzgė, kaukšėjo dantimis – ir pasigirdo žvygsmai; neįsivaizdavau, kiek jų ten ir ar Pakas išvengs jų ilčių.
Knygos viršelis puikiai atspindi knygos nuotaiką ir yra itin dailus, todėl knygą smagu laikyti rankose jos net neskaitant, jau vien turint ją jautiesi gerai, nes gali liesti viršelio reljefą ir klaidžioti jo detalėmis.
Iš kitos pusės – aukščiau paminėtas pavasario laukimas šioje knygoje virsta kūdikio laukimu. Nes iš esmės visa knyga ir yra apie tai. Apie septyniolikos metų merginą, kuriai jau tris sykius teko patirti nesėkmingą nėštumą ir kuri dabar laukiasi ketvirtąjį kartą. Įsibaiminusi, kad viskas nesibaigtų kaip anksčiau. Bet tuo pačiu beatodairiškai nerianti pro duris, kurias gyvenimas jai parodo. Ir visai nesvarbu, jos atrakintos ar ne.
Taigi, gyvybė čia vaidenasi visur ir nuolat yra šalia. Gamtoje, dekoracijose, žmonėse, galiausiai – ramiai tekančiame laike, kuris niekur neskuba. Yra lėtas, nors savyje geba sutalpinti įvykius, kurie ritasi per galvas. Tačiau pats laikas – tarsi upės vanduo. Tekantis ir neužkištas šių laikų praktiškumais, kad ir ką tai galėtų reikšti.
Mėginau įsivaizduoti Alisą vaikystėje, augančią tame skersvėjų perpučiamame name su keistuoliu tėvu ir gerąja motina. Nors dabar pažinojau jau du žmones iš jos gyvenimo, nė kiek ne geriau supratau ją – merginą, kuri nežino savo gimimo dienos ir nemoka parašyti savo vardo, bet turi vyrišką protą ir išmano visų žemės dalykų savybes, vienu prisilietimu sutramdo siautėjantį arklį.
Skaityti malonu ir gera. Tai knyga kuri patraukia kažkuo, ką sunku įvardinti. Galbūt detalių derme. Galbūt jų nekasdieniškumu. Nors kartais viskas atrodo kiek per daug išblaškyta, o vietomis lyg ir pamirštama, ką norėta pasakyti ir kas yra tikroji knygos ašis (o gal ašys?), bet visumoje knyga gera. Sėlina šalia tavęs ir masina pažvelgti gilyn. O žvelgdamas vis bandai nuspėti kur to šulinio pabaiga ir koks garsas pasigirs įmetus į jį auksinę monetą.
Laiptai sugirgždėjo, aš krūptelėjau – kažkas jais lipo. Nuo lubų leidosi ilgi balti marškiniai, paskui pasimatė putlus kūnas ir pasirodė nedaili moteris su kepurėle; išvydus, kas dedasi, jos lūpos susidėjo į „o“.
Tai knyga, kuri palieka daug klausimų. Ji tarsi nuotrauka, kurią žiūrėdamas nežinai, kas liko už kadro. Bet tau įdomu sužinoti. Įdomu klaidžioti po tą labirintą, ieškoti keistų (netgi jei praktikoje ir nepritaikomų) smulkmenų.
„Šeimynykščiai“ skatina atskirai pasidomėti raganų teismais bei knygoje aprašomo laikmečio dekoracijomis. Ir tai yra puiku. Praplėsti akiratį, pažvelgti į tamsą, įžiebti joje bent mažytę švieselę. Atrodo, kiekvienas žingsnis čia veda į priekį. Net jeigu tie žingsniai paprasti ir iš pirmo žvilgsnio niekuo neypatingi. Bet juk nuo to viskas ir prasideda. Nuo dekoracijų. Ir jeigu patikėsi bent keliomis iš jų, jau būsi pasiekęs daugiau negu pakankamai.
Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: The Familiars
Vertėja/Vertėjas: Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė
Puslapiai: 336 psl.
Leidykla: BALTO leidybos namai
Metai: 2020 m.
(c) veikiantis
Šis tekstas publikuotas tinklaraštyje https://lentyna.wordpress.com/
