Siužetas skaitytoją nukelia į XIX a., blaško nuo vieno šešėlio prie kito. Mala po dulkes, tamsą, purvą, nepriteklių, lūšnas bei užeigas. Po gatvės grindinius ir palėpes, kuriose knibžda ne vabzdžiai, o žmonės. Galiausiai visi jie pasklinda. Į miestų aikštes, į užstales ir pastales arba kaip V. – į kažkokią šviesą, kuri tik vaidenasi, o iš tikrųjų yra neįmanoma. Tokiems kaip V. – liūdniausia, jie blaškosi ir neranda išėjimo, tiki pašaipiais žodžiais ir meluojančiomis moterimis, net jeigu visi perspėja to nedaryti. Toks tas V., toks jo gyvenimas, blaškomas vėjo. Čia – kuičiasi arklidėse, o čia – nebetekęs vilties juda su kitais kareiviais kažkokio menamo priešo link. Ir tas judėjimas atrodo amžinas, ir jo tamsa išsklinda kaip rašalas, kol tampa nebesvarbu pusė, kurią palaikai, nes čia nėra pusių, nėra kažkokios ideologijos ar pakylėjimo. Esi tik tam, kad nebūtum vienas. Judi su grupelėmis kitų kareivių (net jeigu paties Napoleono (!) vardu; iš tikrųjų jokio skirtumo kieno). Judi, kol viskas įgrista, darosi koktu ir nepakeliama, kol pradedi vengti paties judėjimo, bet negali nusikratyti jo tamsos ir šešėlių, pro kuriuos visai netikėtai atsiveria Kaunas, Žiežmariai, Vilnius, istorinių įvykių atplaišos, bet visur – ta pati gaišatis ir vargas. Nuo vieno užkampio į kitą.
Paliovus snigti, temperatūra dar labiau nukrenta. Oras tampa skaidrus ir traškus. Apie vidudienį dienos šviesa sminga tarsi į gilų šulinį, kurio sienos lyg aštriomis geležinėmis adatomis apkaustytos šalčiu. Su kiekviena valanda žvarba smelkiasi vis giliau į plaučius. Veidas ir rankos apmiršta. Dėl vėjo, vėl žeriančio sniegą jiems į akis, regos laukas vis labiau traukiasi, o atstumas tarp pagrindinės kolonos ir belaisvių bei sužeistųjų vis didėja.
Skaitau apie tą V. žygį per Lietuvą ir jaučiuosi tarsi pabudęs iš kažkokio sapno. Tarsi skaityčiau atskirą gyvenimą. Ir kol esu paniręs į jį, klausiu savęs tik vieno – kur veda ši knyga? Visos dalys turėtų jungtis į bendrą piešinį, tačiau jos, tarsi ta pakrikusi kariuomenė, grupelėmis tolsta viena nuo kitos. Taip ir V., tolsta nuo knygos epicentro. Kartais atrodo, kad vietomis nutolsta taip toli, jog netgi atplyšta ir tampa kažkokia savarankiška atskira dalimi, dydžiu, gyvenimu, turinčiu savo epicentrą ir trajektoriją.
Iš vienos pusės ši knyga apie istorijos paraštes. Apie dalykus, kuriuos įprasmina ne jie patys, o istorija, kurios paraštėse jie atsidūrė. Iš kitos pusės, skaitant šią knygą, sunku išskirti kas vyksta aplink. Kas yra ta istorija, kurios paraštėse tarpsta V. ir kiti gyviai. Nes viską apėmusi niūra ir nyka, o pro jas sunku atskirti, ar žvelgi į pilką dangų, ar tik į žemėtą veidą. Ar girdi žuvėdrų klyksmą, ar vis tik kūdikio. Viskas sulimpa į vieną. Purviną sniego kamuolį. Šaltą, pilkai juodą, dar nespėjusį ištirpti, bet jau atidavinėjantį galus. Ir, žinoma, puikiai suprantantį, kad jo laikas suskaičiuotas. O tas skaičius yra V. Arba Voicekas.
Ką jam į tai atsakyti? Kad nuo karo žmogus atbunki ir tampi abejingas. Viskas tiesiog slenka pro šalį. Niekas negali jaudrinti ar įstrigti. Nes tai, kas įstringa, anksčiau ar vėliau prišaukia nelaimę.
Knyga kaip debesys – kartais tiršta ir juoda, o kartais, kur ne kur, nušvinta šviesos properša. Bet po akimirkos ir vėl – virš tavęs tik apniukęs dangus, keletas padrikų paukščių, tolimas klyksmas, o gal kvyktelėjimas, o gal prunkštelėjimas ir vėl viskas iš naujo – dar vienas šešėlis su savomis properšomis. Taip ir slenka tekstas, kaip debesys, genamas nepaneigiamo vėjo. Kol pabaigoje ateina naktis ir tamsa viską sugeria į save, nes prieš jį visi lygūs ir visus ji praryja vienodai.
Jis eina be paliovos tirtėdamas ir nesupranta, ar jį krečia drugys, ar žemėje pasislinko kokia ašis. Ar todėl medžiai linksta virš kelio tarsi įtempti milžiniško lanko? Ar todėl mėnuo susisupęs į peleninį apsiaustą, o paukščių virtinės danguje braižo keisčiausius raštus? Ar todėl aukštai dausose ratais suka varnos? Ar todėl arimuose riogso palikti plūgai, įšalę į žemę tarsi didžiuliai dantys? Jis svarsto, kad visas tas aplink vykstančias keistenybes kažkam reikėtų paliudyti. Natūrali pasaulio dermė pakirsta. Viskas praradę tvarumą.
Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: W.
Vertėja/Vertėjas: Eglė Raudonikienė
Puslapiai: 424 psl.
Leidykla: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla
Metai: 2020 m.
(c) veikiantis
Apžvalga publikuota tinklaraštyje https://lentyna.wordpress.com/
