Ši knyga – tai visai kitas žaidimas negu esate įpratę žaisti. Tai kažkas, ką lengvai galima pavadinti neįmanomybe ir stebėti, kur link ji nuves.
Yra nemažai knygų, kur tie patys įvykiai aprašomi iš įvairių veikėjų perspektyvos (kad ir tas pats „Vilniaus pokeris“), tačiau ar daug esate skaitę knygų, kai iš skirtingų veikėjų perspektyvos tuos pačius įvykius kiekvieną kartą vėl ir vėl išgyvena tas pats žmogus (dvasia?). Negana to, kiekvieną kartą pradėdamas iš naujo, jis atsimena (!) kas nutiko pabudus ankstesniuose kūnuose. Štai čia ir prasideda magija. Arba, kitaip tariant, kažkokia kosmologija Žiūrint į knygos pradžią, intriga net spurda nuo gyvumo, o užmojai tokie dideli, kad net sunku įsivaizduoti kokio dydžio burnos reikia norint juos apžioti. Todėl net nekyla abejonė – jeigu autoriui pavyks įgyvendinti visus savo sumanymus, skaitytojas bus tiesiog nušluotas nuo žemės paviršiaus.
Už kampo atsišliejęs į sieną giliai atsidūstu. Rankos dreba, rūkas galvoje sklaidosi. Tas dvi klaikias sekundes Derbis tapo visiškai nevaldomas. Tai jo nuodai liejosi man iš burnos, jo tulžis apnuodijo mano gyslas. Vis dar tai jaučiu. Dilgsi odą, niežti nagus, – visu kūnu trokštu iškrėsti ką nors šiurpaus. Kad ir kas šiandien nutiktų, privalau valdytis arba šis padaras vėl ištrūks ir dievai žino, kuo tai gali baigtis.
Knyga didelė (gerokai didesnė negu maniau iš pradžių) ir absoliučiai įtraukianti. Tačiau tuo pačiu ji tokia smulkmeniška ir suvelta, kad kuo toliau, tuo labiau viskas panašėja į didelį plaukų gniutulą, kokius ištraukiame iš šepečių. Ir nepamesti tokiame gniutule galvos nėra lengva. Tačiau skaitydamas vis pagalvoju apie autorių, kuris turėtų būti geležinių nervų ir užsispyrimo, nes kartais, atrodo, jo vietoje tikrai būčiau viską metęs ir ėjęs žiūrėti futbolo. Išlaikyti tą gniutulą savo pirštuose ir nė vieno plauko nepamesti – tai jau ne darbas, tai – meistro prisilietimas, kurį ne kiekvienas skaitytojas galės (ar netgi gebės) įvertinti.
Tačiau autorius neina žiūrėti futbolo, o jeigu ir eina, tai kas kartą grįžta prie knygos ir nesirenka lengvų kelių, o tik tą vieną, kurį užsibrėžė pačioje pradžioje, ir už tai – didžiulis bravo jam. Nes tas kelias neabejotinai veda per tamsų ir šlapią mišką, kuriame nieko daugiau nematyti, išskyrus mažą žiburėlį tolumoje. Bet ar jis tikras, ar tik skaitytojo vaizduotėje, jau kitas (ir ne taip lengvai atsakomas) klausimas.
Kassyk, kai išsitraukiu šukę, pirštais pasrūva kraujas ir nutekėjęs per veidą nuo smakro teška į kriauklę. Skausmo ašaros tvindo akis, ir geras trisdešimt minučių, kol ardau savo porcelianinę karūną, pasaulis virsta susiliejusia dygia mase. Mane guodžia tik viltis, kad Džonatanas Derbis kenčia tiek pat, kiek ir aš.
Knyga baigiama skambia nata. Daugiau nei 500 puslapių išlaikiusi įtampą, ji nenuvilia ir pabaigoje. Tai – puiki istorija. Fantastinis (?) detektyvas. Kažkokia kito (o gal – kitų?) pasaulio vizija. Kažkas daugiau, visiškai neįprasta ir neįmanoma. Masė vardų, pavardžių, jų tarpusavio ryšių bei įvykių, tačiau knyga nesismulkina ir viską lengvai įkerta į tavo atmintį. Todėl perskaitęs, vis dar jautiesi tarsi tau ir toliau paskirta išsiaiškinti tiesą ir perkeli šią misija į realybę, kur kalbindamas tave supančiuosius bandai juos nupiešti iš naujo.
Sunku pasakyti, kaip gali kilti mintis parašyti tokią knygą, tačiau autoriui ne tik kilo mintis, jis ją su kaupu įgyvendino ir tai yra tiesiog nuostabu.
Vertinimas: 10 / 10
Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: The Seven Deaths of Evelyn Hardcastle
Vertėja/Vertėjas: Eglė Raudonikienė
Puslapiai: 528 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2020 m.
(c) veikiantis
Šis tekstas publikuotas tinklaraštyje https://lentyna.wordpress.com/
