O tada ir prasideda. Iš labai paprastų detalių kuriami kasdieniai vaizdai, tačiau visi jie savyje nešasi kažką ypatingo. Ir paskui tą kažką, neapčiuopiamą ir neįvardinamą, skaitytojas pradeda sekti, paklusnus, susidomėjęs, pamiršęs.
Pažvelgiau į paveikslą dar kartą, bet, taip atkakliai jį tyrinėjant, man ėmė rodytis, kad kažkas praslysta pro akis. Tai buvo tas pat, kaip žiūrėti į žvaigždę naktiniame danguje – jei žiūri į ją tiesiai, beveik nematai, bet žiūrint akies kampeliu ji tampa daug skaistesnė.
Skaitant vis neapleido jausmas, kad šią knygą jau esu skaitęs, joje buvęs ir viską matęs. Tačiau kiek pamenu, tai negali būti tiesa. Skaitau pirmą kartą, tačiau teksto artumas stebina, jis tarsi senas šalia prisėdęs pažįstamas, tyli, žvelgia į tolį, bet svarbiausia – prie jo nesijaučiu nejaukiai. Iš kitos pusės, tas senas pažįstamas po tokio ilgo nesimatymo yra pasikeitęs, todėl kažkuo naujas, stebinantis ir lenkiantis tave į savąją pusę.
Tai knyga apie paveikslą, knyga kurianti jo istoriją. Perkurianti? Atkurianti? Klastojanti? Dabar tai nesvarbu. Daug svarbiau, kad knyga panyra taip giliai, jog pati virsta paveikslu. Jauti kaip iš jos teka dažai, spalvos, kokie lengvi ir pasteliški yra eiliniai veiksmai, sluoksnis po sluoksnio sukuriantys kažką didingo. Romanas slepia savyje daugybę valandų ir potėpių, kurių permatyti kiaurai tiesiog neįmanoma.
Ąsotį ir dubenį nutapyti buvo sudėtingiausia – jie iš vienspalvių tapo ir geltoni, ir rudi, ir žali, ir mėlyni. Jie atspindėjo kilimo raštą, merginos korsetą, mėlyną audeklą, numestą skersai kėdės – juose buvo visko, išskyrus tikrąją sidabrinę spalvą. Vis dėlto jie atrodė visai tikroviškai, kaip tikras ąsotis ir dubuo.
Po šios pamokos aš nebegalėjau liautis stebėjusi daiktų.
Tarp eilučių čia visur plazda didžiulė aistra. Galima netgi sakyti, kad knyga itin erotiška, net jeigu apie ją – praktiškai nė žodžio. Viskas užmaskuota, paslėpta, kiekviena garbana, kiekvienas neįvykęs prisilietimas. Ir vis tik – knyga puikiai atskleidžia tą susižavėjimo kūniškumu (ir ne tik!) jausmą. Tai puikus pavyzdys kaip vienas lietaus lašas į palangės skardą suskamba garsiau už tūkstantį būgnų.
Tai buvo diena, kai gatvėmis laksto džiugiai krykštaujantys vaikai, kai poros išeina pro vartus iš miesto ir leidžiasi tolyn pro malūnus bei kanalų krantais, kai senyvos moterys užmerkusios akis sėdi ant suolelių ir mėgaujasi saulės šiluma. Mano tėvas dabar tikriausiai irgi sėdi ant suolelio priešais savo namą, atsukęs veidą saulės spinduliams. Galimas daiktas, rytoj vėl bus žvarbu ir šalta, bet šiandien – tikras pavasaris.
Tai knyga apie paslaptį ir kibirkštis kurių nesimato. Jos suteka į drobę, išsprogsta joje, išsilieja, išsisluoksniuoja. Rezultatas svarbus, bet procesas svarbesnis. Jis nugali dešimt kartų iš dešimties. Ir užvertęs paskutinį puslapį tu dar ilgai žvelgi į viršelį, stebi merginos akis, lūpas, bet iš tiesų jau matai nebe „ką“, o tik „kaip“.
Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: Girl with a Pearl Earring
Vertėja/Vertėjas: Darius Kaunelis
Puslapiai: 256 psl.
Leidykla: Sofoklis
Metai: 2021 m.
(c) veikiantis
Šis tekstas publikuotas tinklaraštyje https://lentyna.wordpress.com/
