Undinės stilius neįveikiamas. Jeigu mėginsi su juo grumtis, greitai suprasi, kad jis neturi silpnų vietų. O jeigu ir turi – jų neparodo. O jeigu parodo, tai tik tam, kad kažką tuo parodymu paslėptų. O ką – tai jau ne skaitytojo reikalas. Ir iš viso, silpniausia vieta čia visuomet bus (jeigu jos ieškosi) skaitytojas. Pats kaltas, kitaip tariant.
„Taro kortos pranašavo: jei Sofačka ryšis bėgti, ji įgaus didžiulių šansų atsiskleisti iš gerosios pusės, parodyti vyriškumą ir valią.
Vyriškumo rodyti ji nenorėjo. Nei rodyti, nei turėti.
O dėl valios: dabar, po penkių dienų verkimo, ji tikėjo, kad viską lemia ne valia, o likimas.“
Skaitau ir mėgaujuosi. Tai puikus pavyzdys kaip iš nieko sukuriama viskas. Atrodo, net siužeto nėra, tik vėjelis scenoje. Tik dialogai ir monologai. Realūs ir numanomi. Ištarti ir nutylėti. Išsprūstantys ant liežuvio galo ir liekantys mintyse.
Nieko nėra, o knygos paleisti negaliu. Skaitau, skaitau ir kol skaitau, tol nieko aplinkui nebėra. Tik scena, aktoriai ir tai kaip jie ruošiasi spektakliui. Ruošiasi, nežinodami kuo viskas baigsis. Juo labiau – kuo viskas prasidėjo. Tai viena iš tų retų knygų ant kurių nesupykčiau, net jeigu pabaigoje ir nebūtų jokio rezultato, jokios išvados, jokio išrišimo. Tik procesas, kuris žavi ne ką mažiau. Kūryba čia atsiskleidžia visu savo gražumu, pradžioje – scenoje, o tuomet – ir gyvenime. Undinė negali nedainuoti. Ir jos sirena, kartą išgirsta, daugiau niekada tavęs nepaliks ir neapleis.
„Aš nebežinau, kaip man gyventi, – pasakė Teta Sofačka. – Silva tai verkia, kad nenori mirti, tai sako, kad nieko jai nebeliko, tik užbaigti šią ašarų pakalnę.
– Užbėgti? – paklausė Teta Hedvyga.
– Užbaigti, – pasakė Teta Sofačka.
Ašarų pakalnę Teta Sofačka, žinoma, pridėjo nuo savęs.“
„Pavojingi žodžiai“ yra gerokai stipresnė už kelias paskutines Undinės knygas. Ir tai puiku, tai parodo, kad rašytoja – nėra mitas. Kad ji gyva. Kad ji vis dar gali. Žaidžia ir tuo mėgaujasi.
Skaitant apimdavo jausmas, lyg autorė būtų pravėrusi dureles į savo galvą ir skaitytojas dabar ten viešėtų. Vaikščiotų po keistus kambarius, klausytųsi tetų pokalbių, slėptųsi teatro koridorių tamsoje ir girdėtų viską, kas sakoma. Net jeigu pašnibždomis. Net jeigu labai nenoriai. Net jeigu nieko nesitikint.
„Silvos galvoje švytavo švytuoklė.
Švytuoklė švytavo tarp to, kaip anksti jos amžiaus būtų mirti nuo tokios baisios ligos, ir tarp to, kad, jei taip ir toliau bus, ir Silva taip kankinsis, ji neištvers ir nusižudys.
Silva gulėjo lovoje ir svarstė, kas teatre nustebs, o kas labai apsidžiaugs. Ir stumdė visus mėtinėje galvos pusėje mintyse prie skirtingų įsivaizduojamų sienų: kas gailės, kas triumfuos, o kas tik blaškysis.
Ir nuo to stumdymo, ir nuo minčių apie mirtį net pajuto šiokį tokį palengvėjimą: nebereiks jai mylėti Safyrovo ir nebereikės jai daugiau su niekuo kovoti.
Mintyse ji jau mirė ir dėl to pajuto didžiulį palengvėjimą. O tada pagalvojo, kad jai reikia būtinai paskutinį kartą sudainuoti premjeroje, o numirti jau po jos.“
Ir nors atrodo, kad ši knyga – neapčiuopiama, ji įtraukia taip, kaip niekas kitas. Čia ir teatro drabužis, ir karas, pandemija, girti režisieriai, priekabiavimo skandalų trupiniai, kitos nuodėmės. Savotiškas spektaklis spektaklyje. Savotiškas teatras realiame gyvenime. Uvertiūra, kuri nubloškia, kuri parklupdo ant kelių, deda tau į burną saldainį. Čiulpk, sako. Ir tau nebelieka nieko kito.
Tai knyga apie mūsų gyvenimą. Tik, kad tai pamatytume, reikia praverti kelis knygos sluoksnius ir kelis – savo. Tuomet atsivėrę vienas kitam, tekstas ir skaitytojas suras bendrus taškus. Susijungs, susilies, supanašės ne tik vidumi, bet ir išore. Ir uždanga nusileis. Tarsi pilkas vasario dangus. Bet tai nereikš spektaklio pabaigos, nes ir toliau po tuo dangumi mums visiems reikės kartu (net jeigu ir atskirai) gyventi.
Kita informacija:
Puslapiai: 180 psl.
Leidykla: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla
Metai: 2023 m.
(c) veikiantis
