Net sukelti lūkesčiai nepakišo kojos. O juk tai jau trečioji epo dalis, todėl iš pažiūros gali būti nelengva palaikyti tą patį tempą. Tačiau autorei pavyko. Ne tik autorei, bet ir Dainiui Gintalui, kuris viską išvertė. Tekstas nėra paprastas, jis literatūriškas, netgi poetiškas. Vertėjas knygą gali ne tik pakylėti aukštyn, bet ir sumauti. Ir čia neužtenka amato, reikia kažko daugiau – vidinės perspektyvos, polėkio ir polinkio išsipildyti. Ir Dainiui tai puikiai pavyko, jis pajautė, išgirdo.
„Dėl šios proto netvarkos negalima kaltinti narkotikų: jų Vernonas nebevartoja ištisus mėnesius. Taip nutiko savaime. Vartojimas pradėjo pabosti, vos tik apsinarkašinęs imdavo laukti, kada viskas praeis, klausdavo savęs, ką šviesaus randa toje sekinančioje sumaištyje. Narkotikai reikalingi ginantis nuo nuobodulio, jie bet ką paverčia įdomybe, kaip ir truputis „Tabasco“ padažo pagardina neskanų maistą. Bet Vernonas nebebijo nuobodulio nei vienatvės, nei tylos, nei nežinomybės. Jis labai pasikeitė. Narkotikai nebeteikia naudos.“
Knyga įtraukia, ji gyva. Teka, verda, kunkuliuoja. Pagrindinis veikėjas Vernonas šioje dalyje jau nebėra pagrindinis. Nors iš tiesų vis dar yra – tai apie jį sukasi ši visata, tai jis ją įskėlė iš kibirkšties, tačiau čia viskas labiau ne apie jį, o apie kitus, kurie dabar toje visatoje gyvena. Tuo tarpu Vernono buvimas visa ko epicentre yra labiau numanomas negu fiziškai apčiuopiamas.
Knyga puiki ir kiek neįprasta, nes čia visiems veikėjams leidžiama pasijusti knygos centru. Visi yra svarbūs, bent jau svarbiausi sau. Ir visi išgyvena savo penkiolika minučių scenoje. Tarsi gyvenime. Nebūtinai tos minutės bus laimingos, bet prožektorių šviesos nukreipiamos į kiekvieną. Tai knyga nesureikšminanti ir neleidžianti susireikšminti.
Bet tuo pačiu Vernonas Subutexas yra reiklus skaitytojui. Knygoje aprašoma nemažai politinių niuansų, krypčių, pasaulinių įvykių, kitų aktualijų, kurios paliečiamos vos vos, tik tiek, kad žinantis kontekstą suprastų, o nežinantis – net nepastebėtų. Tie maži niuansai praturtina, sukuria papildomus prasmės ratus ir skaitytojui, norinčiam išgyventi viską iki paskutinio trupinio, reikia peršokti nemenką kartelę.
Knyga pjauna prancūzišką gyvenimą ir gyvybę – brėždama nuo centro iki užribių. Tai – aktualijų performansas, literatūrinis iššūkis. Tuo pačiu – ir melomanų rojus. Fone nuolat skamba muzika. Ji čia svarbi, gal net svarbiausia, suvienija visus, apjungia, paskandina, garso takelis niekada nenutrūksta, gausu nuorodų į atlikėjus, dainas, jų kuriamą nuotaiką.
„Tai buvo pirmasis jos bučinys. Ayša nebuvo iš tokių. Ji visada griežtai smerkdavo moteris, negebančias valdyti geidulių. Ir štai pasitaikius pirmai progai ji pasidavė su tokiu įkarščiu, kokio nemanė turinti. Ayša nepažinojo to kūno – audringo, apsėsto. Validas paėmė ją už rankos ir jie sulipo į jo automobilį. Ji jautė gėdą. Tačiau gėdos jėga buvo kur kas silpnesnė už užvaldžiusią aistrą. Ištvirkauti automobilyje kažkur akligatvyje buvo žemiausia, ką tik įsivaizduotum. Bet ji apie tai negalvojo. Tai buvo pirmasis kartas, bet jai neskaudėjo. Greičiausiai dėl to, kad per stipriai jo geidė. Netrukdė nei vairas, nei automobilio salono ankštumas, nerūpėjo galimi liudininkai.“
O pabaigoje autorė išsprogdina skaitytoją ir šis yra išbloškiamas į visatą. Išsprogdinama kone viskas, kas buvo taip atidžiai kurta. Akimirką net suabejojau, ar vertėjo, tačiau autorės sprendimas neskundžiamas. Knygos pabaiga praplečia kontekstą. Grubiai, šaltai, be didelių emocijų tačiau būtent čia ir yra paslaptis – nesusireikšmink, sako Vernonas, nepasitikėk aklai. Skaitinys, kaip ir pirmosios dvi dalys, puikus. Tarsi kruopščiai parinktas muzikos set‘as, tereikia atsipalaiduoti ir atsiduoti garsams, jų tėkmei, jausmui, kuris užplūsta. Užmerkti akis ir pirmyn.
Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: Vernon Subutex 3
Vertėja/Vertėjas: Dainius Gintalas
Puslapiai: 352 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2023 m.
(c) veikiantis
Ši apžvalga publikuota tinklaraštyje https://lentyna.wordpress.com/
