Tarsi valgytum pyragaitį ir su kiekvienu kąsniu suprastum, kad tai – rankų darbas. Virginija rašyti moka ir neleidžia tuo nė akimirkos suabejoti. Jos tekstai kalba patys už save ir tai yra puiku. Negana to, iš gana trumpos apimties ji sugeba išvynioti apčiuopiamą siužetą. Net jeigu ir siužeto draiskaną. Bet tai jau irgi šis tas – ne vien dvasingas padūsavimas. Šie apsakymai – malonus kokteilis, tačiau jų pabaigos atrodo tarsi įžanga į kažką, ko (dar) nėra. Ir tai truputį apgauna skaitytoją, suerzina, palieka ant ledo.
„Nuo „Japonų“ iki Ingos namų vos pusvalandis. Bet kelionė priminė amžinybę. Inga eina ir eina, eina ir eina, nepajudėdama iš vietos. Jos šešėlis tai suskyla į dvi dalis, tai susijungia į vieną. Neapleido jausmas, kad kažkas seka iš paskos, tačiau atsisukusi nieko nepamatydavo. Prasilenkė su namo skubančiu naktinę pamainą baigusiu uosto darbininku. Taksi automobilis laukia keleivio – greičiausiai narkomano, paryčiais nusprendusio bendrabutyje susiveikti dozę. Per pravirą automobilio langą nusvirusioje vairuotojo rankoje smilksta cigaretė. Žuvėdra stypso baloje, vandenyje atsispindi apsunkę debesys.“
Įnikus į knygą pradeda kilti klausimas, ką autorė nori man, paprastam skaitytojui, pasakyti. Ar šie tekstai – tai būdas pa(si)rodyti, kad egzistuoji, ar priešingai – egzistuojama tik jų dėka ir autorei jie būtini tarsi oras. O gal tai kažkas tarp pirmo ir antro (trečio ir ketvirto)?
Knygoje – dvi stipriai išreikštos spalvos (ką sufleruoja ir viršelis) – raudona ir mėlyna. Bet jos ne masiniam sienų dažymui, o tik akcentų išryškinimui. Gal todėl ir atrodo, kad tinkamiausias metas šią knygą skaityti – pavasario pradžia. Tuomet ir skaičiau, stebėdamas sniegą už lango, kuris visiškai neskubėjo (net nesiruošė) tirpti. Tai laikas, kada gaivaus vėjo – tik neryškios užuomazgos, o saulės šiluma – dar neapčiuopiamas pažadas.
„Dega žalia, bet Marius laukia. Užsidega geltona, tada raudona. Marius stovi arti gatvės, ir mašinos taško jį purvu. Stambi moteris su kailiniais, kurie atrodo, lyg būtų sudurstyti iš skirtingų gyvūnų kailių, pradeda koneveikti, kam lenda į gatvę. Abiejose rankose laiko išsipūtusius spalvingus plastiko maišus. Ant vieno – raudonas ir baltas „Marlboro“ cigarečių logotipas, po juo juoda kaubojaus figūrėlė. Nors nešuliai atrodo sunkūs, moteris nepadeda jų ant šaligatvio, tarsi bijotų sušlapinti plastiką.“
Knyga labai lokali. Galima būtų sakyti, kad tai net ne knyga, o burbulas. Ir jeigu šis burbulas prasilenkia su skaitytoju, sunku suprasti, kodėl autorei (tekstui) skauda. Ir ar skauda iš viso. Pagal siužetą – turėtų skaudėti. Tačiau atsitraukus per kelis žingsnius tekstas lieka popieriuje, nekeliauja kartu. Jo emocija sausa, mėsa ir raumenys dar neišsivystę. Matome skeletą. Sudžiūvusį rožės žiedą ant kurio kaupiasi dulkės. O štai čia įsijungia sentimentalumas, autorei tas rožės žiedas yra vertingas, vertingesnis negu visiems kitiems. Jis nostalgiškas, net jeigu ir emociškai atvėsęs. Skaitant tikrai norisi, kad toks jis būtų ir man.
Knyga pilna stingdančios jūros drėgmės ir drebulio. Pilna Klaipėdos, sniego ir noro tame sniege įkurti ugnį. Įskelti žiežirbą. Sušildyti ir ištirpdyti. Bet ar tai pavyks padaryti nuo šalčio sugrubusiomis rankomis? Pažadą turime, o visa kita pakeliui.
Kita informacija:
Puslapiai: 112 psl.
Leidykla: kitos knygos
Metai: 2023 m.
(c) veikiantis
