Knygos „Egzistencialistų kavinėje“ autorė Sarah Bakewell: apie laisvę ir meilę

Sarah Bakewell dėsto kūrybinį rašymą Kelloggo koledže Oksforde, taip pat yra knygų „The Smart“, „The English Dane“ ir „How to Live: Or A Life of Montaigne in One Question and Twenty Attempts at an Answer“ autorė. Už pastarąjį kūrinį ji 2010 m. pelnė „National Book Critics Circle“ apdovanojimą biografijos kategorijoje. Šiame interviu portalui „Chapter16“ autorė atsako į rašytojo ir istoriko Aramo Goudsouziano klausimus.

– Filosofai egzistencialistai dažnai įsivaizduojami kaip prislėgti, nerimo kamuojami tipai, tačiau iš tiesų jie buvo pašėlę, nebijojo eksperimentuoti ir nepaliaujamai siekė laisvės. Kodėl verta apie juos rašyti? Ir kodėl pasirinkote būtent grupės biografijos formą?

– Kai prancūzų egzistencialistai po Antrojo pasaulinio karo pirmą kartą atvyko į JAV, jie kartu atsigabeno ir okupuoto Paryžiaus nuotaikas – tą niūrų mąslumą, įprotį kiurksoti kavinėse, idėją, jog būtis yra sunki ir kupina kančios. Toks jų įvaizdis ir įsitvirtino, ir žmonės dažnai su juo tapatina ir patį egzistencializmą.

Knygos viršelis/Sarah Bakewell „Egzistencialistu kavineje“

Tačiau Paryžiuje žmonės buvo daug labiau linkę egzistencializmą sieti su išsilaisvinimu visomis prasmėmis. Per okupaciją buvo draudžiama išeiti iš namų po komendanto valandos, nederėjo klausytis džiazo. Vėliau, nusimetus okupacijos jungą, suklestėjo laisvė ir įsitikinimas, jog žmogus iš tiesų gali susikurti naują gyvenimą. Kaip rašė Anne-Marie Cazalis, viena iš egzistencializmo mūzų, kurią dažnai galima buvo išvysti naktinių klubų scenose, „jei 1945-aisiais, okupacijai tęsiantis ketverius metus, tau buvo dvidešimt, laisvė reiškė ir laisvę eiti miegoti ketvirtą ar penktą valandą ryto.“

– Viena iš įdomiausių asmenybių jūsų knygoje yra Martinas Heideggeris. Tačiau jis, nors ir gerbiamas už indėlį į egzistencializmo filosofiją, neteko geros reputacijos dėl ryšių su nacių režimu.

– Jis – akivaizdus pavyzdys, patvirtinantis, kad žmogaus gyvenimas ir filosofija negali būti atsieti, nors pats Heideggeris su šia mintimi nebūtų sutikęs. Jis buvo iš tų žmonių, kurie manė, kad biografijos detalės nėra svarbios. Bet, žinoma, kad jos svarbios: negali galvodamas apie Heideggerį tiesiog imti ir pamiršti, kad naciai jį paskyrė Freiburgo universiteto rektoriumi ir jis ėjo šias pareigas 1933–1934 metais; kad jis ir toliau demonstravo palankumą nacių režimui ir to palankumo niekada griežtai neišsižadėjo; kad jis taip ir nenustojo rašyti antisemitinių ir fašistinių pastabų savo užrašų knygelėse. Tačiau negali ignoruoti Heideggerio, kaip filosofo, reikšmės. Tai – paradoksas, kuris ir gąsdina, ir intriguoja žmones: Heideggeriu galima bjaurėtis, tačiau tiesa ta, kad jis padarė milžinišką įtaką visai Europos filosofijai.

– „Egzistencialistų kavinėje“ – knyga ne tik apie žmones, bet ir apie jų painius santykius, tiek asmeninius, tiek intelektualinius. Žavingiausia tikriausiai yra ilga, neįprasta ir itin vaisinga Jeano-Paulio Sartre’o ir Simone’os de Beauvoir draugystė.

– Daugybė draugysčių, aprašomų knygoje, galiausiai baigėsi aršiais kivirčais, dažniausiai dėl politikos, kartais – dėl filosofijos. Na, o kai kurios draugystės baigėsi tik dėl girto ginčo. Bet viena draugystė – tiek intelektualinė, tiek asmeninė – atlaikė visus išbandymus. Tai Sartreʼo ir Beauvoir ryšys. Įsimylėję ir tapę pora 1929 m., Sartreʼas ir Beauvoir puoselėjo artimą ryšį daugiau nei penkiasdešimt metų, iki pat Sartreʼo mirties 1980-aisiais. O tai jau šis tas.

Simoneʼa de Beauvoir stengėsi įtikinti Sartreʼą suvaržyti savo pasakojimų struktūrą. O jis skatino ją uoliau dirbti: „Kodėl nebemąstai, kodėl nebedirbi? Maniau, nori rašyti? Juk nesumanei tapti namų šeimininke, ką?“ Tai išėjo į naudą abiem; jie tapo artimais draugais ir abu galėjo mėgautis nevaržoma egzistencializmo laisve. Septintajame ir aštuntajame dešimtmečiuose daugybė moterų perskaitė Simoneʼos de Beauvoir autobiografiją, ir jos prisiminimai apie santykius su Sartreʼu moterims padarė didžiulį poveikį. Tos moterys suvokė: „Iš tiesų įmanoma taip gyventi? Galima būti ir laisvai, ir įsimylėjusiai, ir kartu stengtis pakeisti pasaulį? Ką gi, gal ir aš pabandysiu“.

– Septintojo dešimtmečio pradžioje atrodė, kad egzistencializmo milžinai sukūrė intelektualinį pagrindą ateinančios kartos judėjimams už žmogaus teises – rasinės lygybės, moterų teisių, antikolonializmo sąjūdžiams. Tad ar egzistencialistai laimėjo?

– Jų iškovota pergalė, tam tikra prasme, padarė juos nebereikalingus: tai, kad galima linksmintis iki išnaktų, įsimylėti ką panorėjus, ar valdyti savo paties gyvenimą – visos šios idėjos tapo kone savaime suprantamos daugelyje visuomenės sluoksnių. Mums nebereikia vartyti filosofijos foliantų, kad įsitikintume turį asmeninę laisvę.

Kita vertus, tikrosios kovos dar toli gražu nelaimėtos. Lygios vyrų ir moterų teisės vis dar nėra savaime suprantama taisyklė; vis dar nepriartėjome prie tokios rasinės lygybės, kokios tikėtasi po septintojo dešimtmečio judėjimų. Būtina išnagrinėti keblius klausimus, susijusius su laisve, ir diskutuoti šia tema – turime nuspręsti, kiek laisvės esame pasiryžę atsisakyti dėl saugumo, ar teisė įžeisti taip pat yra laisvė, bei aptarti daugybę kitų klausimų. Nemanau, kad egzistencialistai mums gali pateikti jau paruoštus atsakymus, tačiau jie gali padėti iškelti įdomių klausimų.

– Egzistencializmo tradicija tarp filosofų jau nebemadinga. Visgi jūs parašėte knygą apie egzistencialistus – taigi, manote, jog egzistencializmas vis dar reikalingas. Ko galime išmokti iš šių rašytojų, ką galėtume pritaikyti sau šiandienos pasaulyje?

– Nelaikau egzistencialistų pavyzdiniais autoritetais, kuriais turėtume sekti – nebandau įtikinti žmonių vienu ar kitu būdu tapti egzistencialistų šalininkais. Filosofija ne taip veikia. Egzistencialistų darbuose nėra paprastų sprendimo būdų ar paprastų gairių, kaip gyventi. Kiekvienas iš filosofų savaip klydo, bet tokie jau tie žmonės – klysti žmogiška. Dažnai egzistencialistų samprotavimuose galima įžvelgti trikdančių detalių, bet juk ir jų kūryba užgimė tamsiu, morališkai sudėtingu laiku.

Bet būtent dėl to manau, kad juos verta perskaityti iš naujo. Egzistencialistai mums primena, kad būtis yra iššūkis, tačiau žmogus galimybės didžiulės. Jie skatina mus nenustoti mąstyti apie sudėtingiausias modernaus gyvenimo puses ir kelti klausimus apie tai, ką reiškia būti žmogumi ir ką reiškia būti laisvam. Egzistencialistai nėra pavyzdingi mąstytojai, jie veikiau – įdomūs mąstytojai, ir dėl to, manau, juos tik dar labiau verta skaityti. Taip pat jie, kalbant nuoširdžiai, dažnai keistoki – bet juk žmonės ir yra keisti, argi ne?

Vertė Monika Grigutytė