Istorinės karinės apybraižos „Pūga prie Mėmelio“ autorius ėmėsi siekdamas paneigti sklandančias versijas, kad už Klaipėdą turime būti dėkingi Stalinui, kuris po karo jos neprijungė prie Kaliningrado srities, ir kitokius klaidinančius dalykus. Ėmėsi rašyti šią knygą ir dėl to, kad neklaidžiotume ir specialiai ano laiko politiniais tikslais tyčia sukurtų versijų miglose. Klaipėdiečių sukilimo versija buvo sugalvota, nes anuo metu kitaip negalima buvo kalbėti – esą kraštas 1923 metais sukilo ir prisijungė savo noru prie Lietuvos. Taip tada rašyta ir kalbėta, nors istorikas Adolfas Šapoka dar 1932 metais savo redaguotoje „Lietuvos istorijoje“ gana atvirai išdėstė Klaipėdos prisijungimo istoriją. Tačiau sąvokos „sukilimas“ ir „sukilėliai“ taip įsitvirtino, kad jų nevengta kartoti nei tada, nei dabar, netgi ir užsienio autorių darbuose.
Rašydamas šią karinę istorinę apysaką autorius rėmėsi lietuvių ir užsienio šalių istorikų darbais, tikrais faktais (tikros ir meilės istorijos), dokumentais, atsiminimais, spauda. Kai kur pasitelkta vaizduotė, įžvalgos, ne tik plėtojant siužetą, bet ir nusakant herojų jausmus, jų pokalbius, ginčus, argumentus, požiūrius. Ši knyga – beletrizuota istorija apie 1923-iųjų Klaipėdą ir Lietuvą, apie daugiabriaunę Lietuvos įvykdytą politinę ir diplomatinę bei karinę operaciją, beje, vienintelę tokią, ir labai sėkmingą.
Papasakota savita visų tų įvykių versija, kuri susiklostė iš istorinės medžiagos ir kuri būtent tokia ir būtent taip autoriui susidėliojo. Galima teigti, kad ji artima tiesai, nes tai atidi anų dienų įvykių rekonstrukcija. Ši istorinė karinė apybraiža skirta visiems, kam rūpi mūsų krašto praeitis ir garbinga jos istorija.
Nuotykis su manifestu
1923 m. sausio pradžia
Klaipėda
Šiandien Vanagaičiui nesmagu, kad sausio 7 dienos data komiteto vardu Mantautas išleido atsišaukimą „Broliai šauliai“, kuriame Lietuvos šaulių prašoma padėti klaipėdiečiams išsivaduoti iš vergovės.
„Kokios vergovės? – supyksta Vanagaitis. – Mes nesam vergai…“
Atsišaukimas išleistas neva Šilutėje (ji pasirinkta Vyriausiojo gelbėjimo komiteto būstine, nes veikti Klaipėdoje rizikinga). Apeliuota jame į Lietuvos šaulių patriotinius jausmus, skundžiamasi sunkia ekonomine padėtimi ir, anot Vanagaičio, pernelyg sutirštintai nusakomas lietuviškumo persekiojimas bei prašoma pagalbos:
„Svetimšaliai pradėjo neregėtai mus spausti, neleidžia mums laisvai susirinkti, draudžia lietuviškus atsišaukimus bei lapelius platinti, pagaliau ima drausti net prabilti lietuviškai. Buvo tokių atsitikimų, kad mus kalėjiman kišo vien dėl to, kad valdžios įstaigose prabilome lietuviškai ir tas viskas dėjosi ne gilioje senovėje, bet šiais 1923 metais“.
– Palaukite, – pasakė Vanagaitis. – Kada ir ką suėmė už kalbėjimą lietuviškai, negirdėjau tokių dalykų…
– Buvo, – sako Vilius Šaulinskis. – Žvejas Jurgis Vėsols iš Bomelsvitės nubaustas kalėjimu, kai teisme susikirto su neseniai iš Vokietijos atvykusiu teisėju Lerke, pasakęs jam, kad vokiškos kalbos jo ausys nepriima: per vieną įeina, o per kitą išeina…
– Tas keistuolis tyčia kalbėjo tik lietuviškai, erzindamas teisėją. Kitų atvejų aš neprisimenu. Ir dėl vieno nutikimo toks sakinys įrašomas? – nepatenkintas priekaištauja Vanagaitis.
– Svarbu, kad taip buvo, – sako Mantautas. – Daugiau atvejų nežinome, nes ne kiekvienas pasipasakoja. Daugelis kalba tik vokiškai, nes lietuviškai bijo, nors abiejų kalbų teisės yra lygios. Visose įstaigose jau kelis šimtmečius lietuviai kalbinami tik vokiškai. Bet juk visų vokietinimo faktų į vieną atsišaukimą nesurašysi. O Vėsols atkreipė dėmesį, jog su juo teisėjas nebendrauja lietuviškai ir netgi baudžia.
– Su tuo Vėsols nutiko pernai, ne šiemet, – linguoja galvą dėl netikslumų Vanagaitis.
„Kokie skirtingi tie prūsų lietuviai, – stebisi Mantautas. – Su vienais, pavyzdžiui, Vanagaičiu, nelengva, su kitais – Simonaičiu, Brūvelaičiu, Šaulinskiu – paprasta.
Arba paimkim prūsų lietuvį iš Tilžės Augustą Šlimą, pas jį Kaune, Šaulių sąjungos būstinėje, apsilankiusį. Žmogus išsilavinęs, raštingas, malonu buvo bendrauti. Įsigeidė tapti šauliu. Puiku, organizacijai nuo to tik geriau. Jokios kebeknės su juo“.
Pasikalbėjo iš širdies Mantautas su Šlimu, kuris dar pietauti pakvietė ir net vieną spalvingą kaklaraištį padovanojo…
Rekomendavo jis Šlimą kapitonui Kalmantavičiui, savo naujam bičiuliui, kai tik sužinojo, jog jis dalyvaus žygyje – tikrai pravers toks žmogus, nors ir ne klaipėdiškis, bet iš Tilžės, tos pačios Mažosios Lietuvos. Pasirodo, Šlimas nekariavęs, bet kariuomenės tvarką žino, vokiškai kalba kaip vokietis, tai ko dar norėti?
Mantautas mano, kad Vanagaičiui būtų paprasčiau, jei jis į daug ką užmerktų akis. Mantautas nebeturi laiko ginčytis ir įrodinėti, jis kuria svarbiausią sukilimo dokumentą. Projektą paruošė Simonaitis, davė jį skaityti ligonio lovoje išsitiesusiam, širdies negalia besiskundžiančiam Matui Šalčiui, kuris patarė rašyti Nikolajaus II stiliumi, maždaug „Mes, Nikolajus Antrasis…“.
„Visų vienu tekstu nepatenkinsi ir visiems neįtiksi“, – nutarė Mantautas, tad Vanagaičio bute kartu su Brūvelaičiu greitosiomis apdorojo tekstą, sukvietė kelis gelbėjimo komiteto narius, aprobavo rankraštį, palikdami teisę prieš spausdinant pataisyti.
Tame susirinkime nebuvo tik Strėkio ir Jankaus iš Bitėnų, tad jie liko nepritarę tekstui.
Viešbučio „Rytas“ Piliečių klube su amerikiečiais ir Pronckumi dar pataisė ir visi liko patenkinti atvirai raginančiu į kovą tekstu, kurio pavadinimas – „Manifestas visiems gyventojams Klaipėdos krašte“. Juo Vyriausiasis Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetas, pasisakantis prieš freištadtą ir vykdantis daugelio susirinkimų pavedimus, paskelbė nuo sausio 9 dienos imantis valdžią į savo rankas, atstatydinantis Steputaičio direktoriją ir staatsratą, naujuoju pirmininku skiriantis jos narį Erdmoną Simonaitį ir pavedantis jam per tris dienas sudaryti naują direktoriją.
Manifeste dar rašoma, kad lygios teisės suteikiamos abiem krašto kalboms, draudžiama pardavinėti alkoholinius gėrimus, nurodoma visiems valdininkams eiti savo pareigas, pažadama už darbą mokėti algas, kviečiama iki demokratiškų rinkimų į Klaipėdos krašto Seimą laikytis ramiai, o tvarkai užtikrinti įvedama nepaprastoji padėtis…
Konspiracijos sumetimais apačioje nurodyta, kad manifestas išleistas Šilutėje, o pasirašė jį Jankus, Strėkys, Lėbartas, Šaulinskis ir Brūvelaitis.
Jurgis Strėkys supyko, kad jo parašas pakliuvo į atsišaukimą be jo žinios ir daugiau komitete nebepasirodė.
Dabar reikėjo manifestą išversti į vokiečių kalbą. Šaulinskis atsivedė mokytoją Jurgį Gvildį, slaptą šaulį, jaunalietuvį, padėti šoko Pronckus, tad abu užlipo į trečią aukštą, „Prūsų lietuvių balso“ redakciją, ir ėmė versti.
Išverstą tekstą savo spaustuvėje Šaulinskis slapčia turėjo surinkti gotišku raidynu, perduoti Mantautui, kad šis diplomatiniu paštu persiųstų švininę matricą į Kauną. Čia manifestas būtų saugiai atspausdintas, o šauliai sukilėliai, atžygiuodami į Klaipėdos kraštą, jį ir atsineštų.
Šaulinskis prisaikdintas elgtis atsargiai, nes reikėjo saugotis ne tik policijos, bet ir savosios spaustuvės darbininkų, kurie galėjo keistą tekstą perduoti policijai…
Mantautas įspėjo lauksiantis švininės matricos rytojaus dieną Lietuvos atstovybėje netoli geležinkelio stoties ir nuvešiantis į Kauną.
Vakare, kaip sutarta, Mantautas su Brūvelaičiu nuvyko į Lietuvos atstovybę – čia dirbo Erdmonas Simonaitis, kuris turėjo paketą užantspauduoti ir taip paversti jį diplomatiniu kroviniu, kad niekas jo pasienyje neatidarytų.
Visi kaip ant adatų laukė Šaulinskio.
Kauno traukinys jau pūškavo garvežio kamino dūmais, ruošdamasis kelionei, tačiau Šaulinskis vis nesirodė.
Pagaliau po kelių nekantrių švilpukų traukinys pajudėjo. Nusiminusi trijulė tyliai keiksnojo Šaulinskį, kuris netrukus atbėgo, teisindamasis negalėjęs teksto surinkti laiku. Tad pribėgęs tiesiai prie pajudėjusio traukinio ir paketą atidavęs į rankas mokytojui Jurgiui Gvildžiui. Jis, Deiveleit ir keli klaipėdiškiai, kuriuos Brūvelaitis paskyrė atvesti Lietuvos savanorių būrius, išvyko į Kauną.
Šaulinskis nerišliai ir užsikirsdamas pridėjo, kad jis spėjęs paimti priesaiką, jog Gvildys kaip savo akį saugos manifesto tekstą.
– Taigi taip išeina, kad to paketo aš nepaverčiau diplomatine siunta, neužlakavau ir neuždėjau atstovybės atspaudo, – baimingai žvelgdamas į Mantautą ir Šaulinskį, lėtai pasakė Erdmonas Simonaitis. – Ją gali bet kas atplėšti.
– Jei muitinė jį sulaikys ir vokiečiai perskaitys, Mažosios Lietuvos gelbėjimo komiteto nariai pateks į nusikaltėlių sąrašą, – karčiai pastebėjo Mantautas, pajutęs, kaip jo nugara srūva šaltas prakaitas.
– O manifeste paskelbtos naujosios direktorijos pirmininkas Simonaitis bus nedelsiant pastatytas prie sienos, – bosu pratęsė Simonaitis, nepatenkintas neapgalvotu Šaulinskio poelgiu.
Spaustuvininkas Šaulinskis tik dabar suprato padaręs didžiausią profesinę (o gal viso gyvenimo) klaidą ir susiėmė už galvos.
Visi nustėro iš baimės, kad viskas gali sužlugti.
– Reikia vytis traukinį, – staiga atsitokėjo Simonaitis, – bėgame į atstovybę, kieme turėtų būti automobilis, jei tik kas nors neišvažiavo…
Laimei, ir automobilis, ir vairuotojas buvo. Panikuodama trijulė ragino vairuotoją: „Greičiau, greičiau, greičiau!!!“ ir šoko į mašiną.
Nervai įsitempę, visi bijo didžiulio triukšmo, jei atsišaukimas pateks prancūzams arba vokiečiams, nors kur kas baisiau, jei sukilimas bus atšauktas: Brūvelaitis irgi pasirašęs po manifestu, jam gana neramu; Mantautas – kaip nesavas, juk jis nuvils visą Šaulių sąjungą, paleis vėjais didelius parengiamųjų darbų pinigus…
Iki automobilio paskutinis atbėgęs ir į sėdynę visu dideliu svoriu kritęs Simonaitis atrodė nelinksmas, bet tebeturėjo vilties, kad viskas išsispręs.
– Jeigu kas nors iškils į viešumą, nusinuodysiu, – ryžtingai pasakė Mantautas. – Turiu kalio cianido, – parodė mažytį buteliuką, kurį nešiojosi nuo pirmos atvykimo į Klaipėdą dienos.
– Nenustebkite, jei ne vietoje mirsiu… – pridėjo susierzinęs dėl Šaulinskio klaidos.
– Neskubėk su tokiais juokais, – trenkė bosu Erdmonas Simonaitis. – Dvejų laidotuvių bus per daug. Pirma leisk ir be tavo buteliuko iš baimės baigiančiam numirti Šaulinskiui…
O šis iš tiesų atrodė jau pažaliavęs iš baimės, juk tokią nesąmonę padarė. Be to, jį graužė mintis apie dukrą Agatą, dėl kurios meilės istorijos jis nemiega daugybę naktų, gal todėl klaidoms toks imlus… Pavargo…
Šaulinskis pasijuto esąs visiškas nusikaltėlis – jam nemalonu, kad vis daugiau žmonių žino, jog Agata vaikšto su prancūzų leitenantu Fransua Soljė, kad karštuoliai gali jį įtarti palaikant santykius su prancūzais, o dabar dar tokia baisi klaida. „Nors du kartus nusinuodyk iš nevilties, – sukosi Šaulinskio galvoje. – Dabar netgi Agata jau nebėra problema, palyginti su manifestu…“
Vakar jis pirmą kartą pamatė Agatą, besibučiuojančią su prancūzu. Prie jo namų. Karininkas ją parlydėjo. Praskleidęs užuolaidą žiūrėjo į jaunuolius ir šiurpo, kad tėvui tenka matyti savo vyresnėlę, besibučiuojančią su svetimu vyriškiu…
Visą naktį nebeužmigo, vis svarstė, kaip baigsis ši meilė… Uždrausti matytis? Slapstysis, o tada visai nieko nežinos…
Gal dėl to ir su manifestu šiandien suklydo…
– Agata, Agata… – tyliai sudejavo Šaulinskis.
– Juk ne iš blogos valios, gero norėdamas, – užtarė Brūvelaitis, norėdamas paguosti slaptąjį šaulį Šaulinskį. Bet visi gerai suprato, kad dabar viskas priklauso tik nuo to, į kieno rankas pateks atsišaukimas.
– Dar ramiai palaukim ir nepanikuokime. O gal mūsų vaikinai susipras nenuvažiuoti iki muitinės ir pasienio? – raminosi Simonaitis.
Privažiavę lentelę Bajohren[1], taigi Bajorus, tolumoje jie pamatė pūškuojantį traukinį, atrodo, tik įsibėgėjantį ir nelabai skubantį į Kretingą. Brūvelaitis, žaibu iššokęs iš automobilio, stotyje vokiškai pasiteiravo, gal kas matė kelis jo draugus, kuriuos jis turintis pasivyti.
Iš vieno kito sužinojo, kad lyg ir penki jaunuoliai išlipę stotyje, užėję į netoliese esančią krautuvę.
– Išlipo, – apsidžiaugė Brūvelaitis, – susiprotėjo šaunūs vyrukai iki pasienio nevažiuoti.
Sekundę atsikvėpęs, kaip vėjas metėsi į nurodytąją krautuvę.
Išsitempęs prieš prekystalį Brūvelaitis savo gražiu veidu ir stotu užbūrė pardavėją žydaitę, kuri, tampydama ir taisydama sijono klostes, paskui žaviai kedendama juodus plaukus, išlindusius iš po skarelės, jam noriai išklojo: tikrai, čia penki vyrai neseniai buvę, labai gerai pirkę dovanas, bet taip greitai išėję, kad net pamiršę paketą.
Brūvelaičiui užėmė kvapą.
– Tačiau paskui vienas grįžo ir tą paketą pasiėmė, – neskubiai pridėjo pardavėja, manydama ilgiau pasikalbėti su nematytu gražuoliu.
– O kur jie nuėjo, gal matėte?
– Jie nuėjo į miestelį. O kurgi jiems daugiau eiti? – klausimu į klausimą atsakė žydaitė.
Brūvelaitis suvokė, kad jo klausimas tikrai kvailas – jeigu jau traukinys išvažiavo į Kretingą, nuo jo pasilikusiems belieka eiti tik į pačius Bajorus. Daugiau niekur…
– Nu, mensch[2], jau kiek linksmiau, – išgirdęs Brūvelaičio parneštas naujienas, pasakė Erdmonas Simonaitis, mėgstantis pakaišioti vokiškų žodelių. – Kaip sako Vydūnas, net probočių šešėliai traukiasi nuo mano lavono, mirguliuoja ratilais, šokčioja aukštai ir žemai oranžiniai kamuoliai mįslingi – misterija eina toliau, visiems ir čia, ir kape begulintiems probočiams amžinasis poilsis palengvėja…
Niekas net nešypteli.
„Simonaičiui visuomet viskas paprasta ir lengva“, – pavydžiai sumojo Mantautas, pro automobilio langus akylai dairydamasis po miestelio gatveles.
Tylu, jokio susibūrimo ir nė vieno vaikino.
„Bus, matyt, lengvai prie sienos prasmukę“, – viliasi Mantautas.
Pasienyje Mantautas, paliepęs Brūvelaičiui ir Simonaičiui jokiu būdu nepasilikti krašte, bet nedelsiant važiuoti toliau ir slapta pereiti sieną, o Kretingoje prisistatyti karo komendantui Purviui, griebė lagaminą bei portfelį ir paliko bendrakeleivius. Pripuolęs prie prancūzų sargybinių parodė diplomatinį pasą.
Lengviau atsipūtė, perėjęs sieną.
Lietuvių sargybiniai į jį dėbčiojo įtariai.
– Gal į mūsų pusę praėjo penki jaunuoliai? – atidavęs savo dokumentus patikrinti, atsargiai jų klausia Mantautas.
– Kurgi ne, bandė tokie praeiti, – sako sargybinis rūsčiu veidu.
– Kodėl sakote „bandė“?
– Todėl, kad neišdegė prūsokams.
Mantautas nutirpo iš baimės:
– Tai kur jie… dingo?
– Pro mūsų akis prūsų kontrabandininkai nepraslysta, – atsakė rūstusis veidas. – Apsimetė lietuviais, o du visai lietuviškai nekalba. Net kai prilupome kaip reikiant, vien tik vokiškai teklykavo kaip gervės, – sargybinis patenkintas šypsojosi. – Pučiasi prūsai, visuomet mano esantys aukščiau mūsų, neva mulkių ubagų lietuvių. O kai rimtai, vyriškai, kietais lietuviškais kumščiais pakedeni, verkia kaip mergos, per naktį šokti nė karto nepakviestos…
Antrasis sargybinis patenkintas nusijuokė. Jis čiaumojo dešros gabalą, markstydamasis iš malonumo kaip katinas prieš saulę.
„Tas, matyt, ir mušė juos daugiausia“, – pamanė Mantautas ir piktokai paklausė besijuokiančiojo:
– Už ką gi juos mušėte?
– Niekas be reikalo nieko nemuša. Patys ėmė stumdytis pirmieji, žinia, po pietų prūsai visada kvaili – neleido kontrabandinių paketų atidaryti, pradėjo kumščiuotis. Na, tada mes tuos kranklius, kurie „rrrr“ aiškiai neištaria, ir pašventinom. Pagal nustatytą tvarką visi suimtieji nugabenti į pasienio pulko areštinę, – pagaliau sargybinis pasakė tai, kas Mantautui labiausiai rūpėjo.
– O tamstelė kur keliauti ruošiasi? – skersai kelio stojo antrasis sargybinis, į burną susikimšęs paskutinį dešros gabaliuką ir nusiėmę nuo peties šautuvą. – Negalima čia jums eiti, kaip sako mano brolio uošvis, nielzia pri kuzia, kuzia spyriot…
Mantautas suprato, kad mėgstamas uošvio posakis reiškia: „Nelįsk prie arklio, arklys spardosi“.
Na, o šitie nuobodžiaujantys pasienio sargai, atrodo, neblogai spardosi rankomis…
– O jeigu muitinės viršininkas įsakys, mane praleisite?
– Tada praleisime, – atsakė rūstusis.
Muitinės viršininkas reikalą suprato, vos tik pamatęs diplomatinį Mantauto pasą, skubiai nusivedė jį į savo raštinę. Iš muitinės paskambinęs Kretingos karo komendantui, Amerikos lietuviui, vyresniajam leitenantui Pranui Purviui, kurį jis gerai pažinojo, Mantautas patyrė, kad tie penki vaikinai iš areštinės jau paleisti ir kaip tik sėdintys pas Purvį, priešais jo stalą.
– Nepaleiskite jų niekur, užlaikykite, – maldavo Purvio Mantautas, – aš tuoj pat…
Purvis iš trūkčiojančio Mantauto balso suprato, kad reikalas rimtas, dar paklausė, ar jis manantis vykti į Kauną, o baigdamas pokalbį patarė:
– Jūs spėriai žingsniuokite palei bėgius į Kretingos geležinkelio stotį, poros mylių nebus, o traukinį aš tuoj pat užlaikysiu – tada ir jie, ir tamsta į tą patį Kauno traukinį suspėsite.
Palengvėjimą suteikusį komendanto Purvio patarimą Mantautui nelengvai sekėsi vykdyti – į Kauną jis buvo susiruošęs ne tuščias, tempėsi nelengvą lagaminą ir portfelį, kojos slidinėjo tarp pabėgių, priplūktų į ledą sušalusių lijundros suplotų sniego tumulų; per ilgas kailinis paltas vaikštynėms geležinkelio bėgiais visiškai netiko, tik vyniojosi apie kojas; prakaitas išmušė, aptirpo įtempti blauzdų raumenys; ėjo nuleidęs galvą, mintydamas, kaip kartais ir didžiausi sumanymai pakimba ant nematomo plonyčio plauko, galintys atnešti tokių baisių, kad ir galvoti nesinori, pasekmių…
Klaipėdos laisvės manifesto saugotojai ir nešėjai pasitiko Mantautą sumuštais kaip obuoliai veidais, kai kurie raivėsi iš skausmo, globstydami šonkaulius, mokytojo Gvildžio akyse žvilgėjo ašaros, o Deiveleit kūkčiojo iš piktumo.
Be reikalo lietuvių pasienio sargybinių apkulti jie kentėjo dvigubai: fiziškai ir dėl neteisybės – didlietuviai juos sudaužė dėl pačios Lietuvos reikalo…
Kiek aprimę papasakojo, kad vos išlipę Bajoruose jie pajuto paskui einančius du seklius. Tyčia užsukę į parduotuvę, prisipirkę dešros, kurią suvyniojo į paketą, panašų į matricos, o turėtąjį paliko parduotuvėje, neva pamiršę, jei kartais sekliai būtų įdavę policijai. Pasivaikščioję po miestelį nusikratė seklių, o vienas grįžo į parduotuvę ir pasiėmė „pamirštąjį“ paketą.
Viskas būtų gerai, bet pereinant sieną tie mušeikos lietuvių sargybiniai panorėję tikrinti paketus…
Matricą jie apgynę, o štai dešra liko pas sargybinius…
Kretingos komendantas Pranas Purvis buvo jautrus vyras – Mantautui atidavęs paketą su matrica, parūpino jiems atskirą kupė, pats į vagoną palydėjo, angliškai palinkėjo have a nice time[3], paskui po nosimi burbtelėjo, kad prūsokai to sakinio nesupras, tad baigė lietuviškai, bet amerikiečių stiliumi:
– Turėkite gerą laiką…
„Tikriausiai ir pats Purvis, pasitaikius progai, priluptų prūsų kontrabandininkus“, – toptelėjo Mantautui.
Vagone Klaipėdos jaunalietuviai greitai atsigavo, išgėrę arbatos, gero konjako ir godžiai užkramsnoję Mantauto parūpintų užkandžių iš restorano. Atsikvėpė ir Mantautas, ilsindamas kojas po žygio pėsčiomis iš Bajorų.
Paskui jie netgi dainavo ir klaipėdiškių, ir lietuvių dainas, tik Deiveleit it nebylys dėbčiojo nepatenkintas, nes temokėjo dvi komunistines dainas ir, žinoma, „Internacionalą“ – ir tas vokiškai.
Mantautas, prisimindamas bolševikų vadų Kaukaze kalbas ir vartodamas jų posakius, ilgai guodė komunistuojantį Deiveleit: esą tai – tik didelis nesusipratimas, nes tie mušeikos sargybiniai taip pat yra proletarai, tikri dvarų darbininkai, tai sužinojęs iš komendanto Purvio; jie yra jo, Deiveleit, tikri klasiniai draugai ir politiniai bendraminčiai, nors, žinia, jie gaus žemės ir galbūt po kariuomenės taps ūkininkais, o anot maskvinio Kapsuko, kulokais, arba buožėmis…
Kauno stotyje penkis sukilėlių iš Lietuvos vedlius Mantautas perdavė Šaulių sąjungos Žinių koncentracijos skyriaus viršininko Vinco Daudzvardo globai, būstinėje jiems parūpintas kambarys, maisto… O paskui jie nuves Klaipėdos sukilėlius jiems gerai žinomais keliais.
Šaulių sąjungoje lakstė pirmyn ir atgal žinių nešėjai…
Vincas Krėvė buvo patenkintas Mantauto darbais, liepė nunešti manifesto matricą į Valstybės spaustuvę ir perspėjo, kad sukilimas dar dienai kitai nukeliamas. Dėl įvairiausių trukdžių, labiausiai – pinigų stokos: Krašto apsaugos ministerija atsisakė juos paremti, gerai, kad davė bankininkas Jonas Vailokaitis, bet tik Antanui Smetonai paprašius, dar pridėjo Mikalojus Lipčius iš saugumo slaptųjų kreditų ir Ministras Pirmininkas Galvanauskas iš Vyriausybės rezervo. Mantautui tuojau pat teks vykti atgal į Klaipėdą ir patikimus žmones perspėti – sausio devintoji bus svarbiausia diena… Tą datą ir reikia įdėti į atsišaukimo tekstą.
Krėvė sako, kad, perspėjus klaipėdiškius apie tikslią sukilimo pradžią, pačiam Mantautui geriausia nelikti Klaipėdoje, o vykti į Darbėnus, į kuriuos iš Lietuvos atvyks traukinys su savanoriais sukilėliais, viename jo vagone bus sukilėlių štabas. Viza bus atnaujinta ir atgaliniu bilietu pasirūpinta.
Krėvė nusijuokė, matyt, iš jo pasakojimo, o gal Mantauto minčių nusižudyti, ir pridėjo, jog šauliai susiderinę su Vokietijos kariškiais, jie sukilėlių nepuls, Vokietijos konsulas perspėjo nesikišti į galimus lietuvių žygiavimus. Tačiau to, suprantama, klaipėdiškiams nesakyti, o susitarimas negali iškilti į viešumą. Dėl atskleistos paslapties Vokietija supyktų.
Taigi reikia veikti kaip ir veikus, nes, žinia, vokiečiai gali nepaklusti saviškių nurodymams ir prisidėti prie prancūzų, jeigu tie priešinsis, be to, už pinigus prancūzai gali pasisamdyti ne vieną šimtą, o gal net ir tūkstantį ir vietinių, ir kareivių…
…Klaipėdoje buvo neramu, bet, pastebėjo Mantautas, tik žmonių galvose ir kalbose – miestas gyveno savo gyvenimą. Į „Ryto“ viešbutį Mantautas net nėjo, nes buvo nusisamdęs pigesnį butą pas ponią Saugienę Sodų gatvėje – nutarė pataupyti Šaulių sąjungos pinigus. Ponią Saugienę rado nusiminusią ir labai nelaimingą: Mantauto butą, pasirodo, naktį krėtė policija, iškrėstas ir „Ryto“ viešbučio kambarys, kuriame dažnai apsistodavo Jonas Budrys, tad pasidarę tikrai nesaugu.
Ponia Saugienė Mantautui patarė nakvoti gretimoje Aleksandro gatvėje esančiame jos sūnaus bute.
Kitos dienos vakare slaptas jaunalietuvis ir šaulys Vilius Šaulinskis sukvietė pasitarimą, kad Mantautas galėtų perduoti naujų instrukcijų iš Kauno ir paskelbtų apie dar kelioms dienoms nukeliamą sukilimą. Šaulinskis tikrai žinojo, kad yra slaptosios policijos sekamas, tad apsimetė sergančiu, o visi ateinantys pas jį – lankytojais.
Dar tarpduryje panelė Šaulinskaitė Mantautą perspėjo, kad tarp lankytojų yra du nepažįstami, galbūt slapti policijos pareigūnai. Šaulinskis pamerkė akį, abu tauškė visokius niekus, vakarojo iki gilios nakties. Į ausį pašnibždėtą žinią Šaulinskis sakė perduosiantis kiekvienam atskirai…
…Paskutinis prieš sukilimą Vyriausiojo Mažosios Lietuvos gelbėjimo komiteto posėdis įvyko sausio 9 dieną po pietų „Ryto“ viešbutyje, Piliečių klubo kambaryje, kuriame Mantautas tyliai ir pranešė, kad sukilimas įvyks naktį į sausio 10‑ąją.
Po išgirstos naujienos komiteto nariai Vilius Šaulinskis-tėvas ir Jurgis Brūvelaitis tuoj pat išvažiavo į pasienį, Martynas Jankus – namo į Bitėnus, anot jo paties, „pažiūrėti, kaip ten viskas tvarkoma“.
– Ar ne prastas laikas namams lankyti? – kritikuodamas Jankų, Mantautui karčiai tarstelėjo žinios apie sukilimą pritrenktas Vanagaitis.
Iš viso gelbėjimo komiteto tik dviese su Lėbartu ir liko Klaipėdoje, o dar turėjo kalbėti dviejuose kaimuose rengiamuose susirinkimuose.
Mantautas prieš išsiskirstant pastebėjo, kad nuo dabar Vyriausiasis gelbėjimo komitetas veiks Šilutėje, nes Klaipėdoje gali būti policijos ar prefektūros užgniaužtas. O jis pats esąs jau susiruošęs keliauti į Bajorus, o iš ten – į Darbėnus.
Mantautas atsikvėpė, supratęs, kad viską, kas jam pavesta, jau įvykdė. Pralinksmėjo, ėmė šypsotis ir draugiškai pašnibždėjo į ausį kone dūstančiam iš pykčio Vanagaičiui paslaptį – jis išeinantis į Darbėnus ne šiaip sau, o „pasitikti ateinančių sukilėlių“…
Tačiau tai irgi nebuvo visa tiesa – vakarop Mantautas susitiko su Agata Šaulinskaite ir jos broliu, Viliumi, vardu kaip ir tėvas.
Prie prancūzų kareivinių jie pasuko į nuošalesnę vietą, Mantautas atkimšo butelį degtinės, Agata išsitraukė iš rankinuko „klebonišką“ taurelę, šiek tiek duonos su dešra ir abu vyriškiai ėmė naikinti degtinę.
Mantautas gėrė nedaug, bet Šaulinskiukui teko tiek, kad ėmė žagsėti:
– Geriame per greitai, – pasakė Vilius, – atrodo, man jau gana.
– Papūsk, – įsakmiai paliepė broliui Agata.
Šaulinskiukas klusniai papūtė ir Agata linktelėjo galva:
– Smirda gerai, kam reikia, tas užuos… O ir atrodai kaip pusgirtis. Svyruosi?
– Svyruosiu, – užtikrintai atsakė brolis sesei.
Ir tikrai susvyravo – nepratęs jis degtinę gerti.
Tada jie nuėjo prie kareivinių tvoros, Mantautas kilstelėjo vaikiną aukštyn, tas užsikabinęs rankomis ir lengvai užsikeberiojęs, dingo anoje pusėje. Tyla užtruko. Mantautui prailgo laukti, įtemptai sekant įėjimą į kareivines. Vilius išties ilgai nepasirodė, tad Mantautas su Agata sunerimo, ar tik prancūzai nebus jo patupdę į areštinę.
Ir tada už jų nugaros kažkas prancūziškai kreipėsi į Agatą, atsisukęs Mantautas nutirpo – šalia jų stovėjo uniformuotas prancūzų leitenantas. Jis piktokai žvelgė į merginą, kažko greitakalbe paklausė – Mantautas suprato, kad tikriausiai jis domisi, ką mergina čia veikia.
„Nejaugi jis mus sekė? – šovė Mantautui, suvokęs, kad jeigu specialiai paskui juos pasiųstas žmogus, vadinasi, jų žygis jam aiškus. – Bet jei atsitiktinai mus pamatė, nieko tokio…“
– Tai – mano vaikinas, – Mantautui lietuviškai pasakė Agata. – Aš jam paaiškinsiu, kad brolis padaugino šį vakarą. Jis pavyduliauja man tamstos… Sakysiu, kad esat giminaitis iš Lietuvos. Mat kai jis turi laiko, kartais sekioja paskui…
Ji šyptelėjo, nusišypsoti prisivertė ir Mantautas, linkteldamas karininkui. Tuo metu atsidarė kareivinių vartai ir juose pasirodė lengvai svirduliuojantis Vilius, kuris, gavęs gerą niuksą į nugarą, išmovė į patį šaligatvio kraštą ir pargriuvo.
Keldamasis Šaulinskis vokiškai keikėsi, kažką aiškino, tačiau sargybiniai tik juokėsi ir gąsdino šausią jam į nugarą.
Karininkas ir Agata, karštai kalbėdamiesi, jau nieko nebematė, tad Mantautas nuėjo pasitikti Šaulinskio.
Viliaus akys blizgėjo ir jis skubėjo pranešti:
– Aš po kareivinių kiemą krapaliojau apie pusvalandį, niekas į mane nekreipė dėmesio, bet ir kareivių nebuvo – visi viduj, per langus matyti, kad dauguma miega, juk šalta lauke. Nėra sustiprintos sargybos, batalionas gyvena, kaip ir gyvenęs. Sargybinis, mane pamatęs, ramiai priėjo ir bandė išsiaiškinti, kaip čia patekau. Aš tik kartojau, kad lipau per tvorą, nes bijojau tėvo, nes esu daug išgėręs. Manau, jis nesuprato vokiškai. Pasiklausė manęs, pasijuokė ir išmetė į gatvę…
Mantautas lengviau atsikvėpė – žvalgyba buvo sėkminga, dabar aišku, kad prancūzai tikrai neskelbia jokio aliarmo. Tai gerai.
Pamatęs neramų Mantauto žvilgsnį, mestą į karininką, Šaulinskis nusijuokė:
– Jis – Agatos kavalierius. Tylės, nes sesuo žinos, kaip jam paaiškinti. Tegul jie dar pasikalba, o mes baikime degtinę, nes mane troškina. Tada su Agata, gal ir leitenantu palydėsime tamstą į Saugienės sūnaus namus.
Visą kelią Mantautas patenkintas mąstė, kad Brūvelaičio surinkta vietos jaunalietuvių penkiasdešimtinė veikia gerai.
Jis ėjo su vinguriuojančiu į visas puses ir nesąmones tauškiančiu Viliumi, kurį žvalgybinė įtampa ir išgerta degtinė visai atpalaidavo. Už jų nugaros, įsikibusi leitenantui Fransua Soljė už parankės, meiliai čiauškėjo žavioji Agata Šaulinskaitė.
(1) Dabar Kretingalė
(2) Žmogau (vok. k.)
(3) Geros kloties, pažodžiui – turėkite gerą laiką (angl. k.)
