Knygos autorius monografijoje stengiasi nušviesti ne tik Algirdo gyvenimą ir veiklą, bet ir jo istorinį laikotarpį.
„Šis Gediminaitis buvo svarbus veikėjas Rytų Europos istorijoje, tačiau reikia neužmiršti, kad, nežiūrint jo asmens genialumo, jis nebuvo antžmogis. Tiesa, jis darė poveikį saviškiams ir kaimynams, bet jo veiklą taip pat nulėmė ir vietinės aplinkybės, tarptautiniai įvykiai bei jų padariniai“, – sako autorius.
Taigi Algirdo veiklą reikia nagrinėti ir įvertinti pagal jo gyvenamąjį laiką. Kokiomis sąlygomis teko jam veikti? Ar jam pavyko įgyvendinti savo tikslus? Kiek tai pavyko? Ar jis tinkamai reagavo į tuomečius įvykius? Kas buvo jo varžovai? Ar tie amžininkai sėkmingiau ar prasčiau pasirodė susidūrę su Algirdo užmojais? Kitaip sakant, ar Algirdas nugalėjo savo varžovus? Kokios naudos būta tuometei Lietuvai iš jo diplomatinės ir karinės veiklos? Į šiuos ir į daugelį kitų klausimų autorius stengėsi atsakyti šiame veikale.
„Šis Gediminaitis buvo svarbus veikėjas Rytų Europos istorijoje, tačiau reikia neužmiršti, kad, nežiūrint jo asmens genialumo, jis nebuvo antžmogis.
Įvertinant Algirdo veiklą, reikia atminti, kad išoriniai veiksniai nuolat trukdė jam įgyvendinti didžiosios imperijos viziją. Algirdas ir Kęstutis dažnai buvo priversti gintis arba reaguoti į galingų varžovų veiksmus. Algirdo politika buvo atsargi ir gynybinio pobūdžio. Aplinkybės verste vertė veikti tuo pačiu laiku dviejuose, net trijuose frontuose. Vis vien, vadovaudamasis šaltu protu ir apdairumu, Algirdas mokėjo nukreipti įvykius Lietuvos naudai. Jis mokėjo apdairiai žvelgti į tarpvalstybinius įvykius, numatyti galimybes, užimti tam tikrus plotus ar išplėsti lietuvių įtaką. Ne be reikalo Vytautas Algirdą laikė gabaus valstybininko pavyzdžiu.
Yra tiek lietuvių, tiek kitataučių istorikų, kurie pripažino ir tebepripažįsta, kad šalia Vytauto Algirdas buvo gabiausias senovės Lietuvos valdovas. Jo diplomatija, karyba ir užkariavimai sudarė aplinkybes Vytautui iškelti Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę į vyraujančias Rytų Europos valstybes. Kęstutis pasižymėjo Lietuvos gynyboje, o Algirdas buvo Lietuvos plėtros grindėjas. Jis nuosekliai vykdė ekspansinę politiką, kuri padvigubino Lietuvos valstybės plotus ir suteikė etnografinei Lietuvai ir reikalingų karių, ir resursų atsispirti Kryžiuočių ordino agresijai. Ordinui talkino Vakarų Europos riteriai, Algirdas rado vasalų slaviškuose Rytuose, kurie atsvėrė Vakarų karinę paramą kryžiuočiams. Algirdas buvo ir Vytauto Didžiojo politinis auklėtojas.
Lietuviams Kęstutis yra riteriškumo ir senų papročių gerbėjo pavyzdys, o Algirdas – pavyzdys, kaip iškelti tautos valstybingumą, kaip sėkmingiau sutelkti tautos jėgas valstybės gerovei ir plėtrai. Jis davė pavyzdį, kaip diplomatiškai suderinti kaimynų interesus savos tautos ir valstybės naudai.
Kviečiame skaityti knygos ištrauką
Kijevo užėmimas
Algirdas taip pat užsimojo prijungti prie Lietuvos Kijevo kunigaikštiją, kuri Gedimino laikais buvo toks pat politinis protektoratas, kaip ir Smolensko kunigaikštija. Nors Kijevo kunigaikštija nuo 1320 m. buvo politinėje Lietuvos globoje, totoriai dar vis rinko Kijeve duokles. Kijevą valdęs lietuvis kunigaikštis Teodoras taip pat vykdė Gedimino valią. Kijevo miestas ir kunigaikštija buvo nuosmukio stadijoje, nes dar totorių baskakai turėjo žemę savo žinioje. Kijevo „kunigaikštis“ Teodoras buvo totorių vasalas. Tarp 1331 ir 1362 m. Teodoras valdė Kijevą, dalį Perejaslavo ir Černigovo. Šiaurinės Kijevo kunigaikštijos dalys tuomet jau buvo prijungtos prie Lietuvos. Nežinia, kur buvo siena tarp Teodoro valdomų žemių ir Gedimino valstybės. Apie Kijevo galutinio prijungimo aplinkybes tų laikų šaltiniai neduoda tikslių žinių.
Susidūrimas toje erdvioje srityje tarp Aukso ordos ir Algirdo buvo neišvengiamas todėl, kad totoriai ten visuomet sudarė pavojų Lietuvai. 1355 m. Algirdas jau įsikišo į Kijevo tikybinius reikalus, įvesdindamas ten metropolitą Romaną. Romanas atvyko užimti Kijevo metropolijos su lietuvių kareiviais. Totorių chanui Berdibekui 1359 m. mirus, Aukso orda suskilo į kelis savarankiškus vienetus. Savitarpio vaidai susilpnino totorių galybę. Algirdas greit susivokė, kad susidaro proga užimti Kijevo milžiniškus plotus ir atidaryti prekybos kelią į Juodąją jūrą. Reikia greitai veikti, kol totoriai yra susivaidiję.
Susidūrimas toje erdvioje srityje tarp Aukso ordos ir Algirdo buvo neišvengiamas todėl, kad totoriai ten visuomet sudarė pavojų Lietuvai.
Anot ukrainiečių profesoriaus Mykolo Hruševskio, Algirdas turėjo ir kitus motyvus Kijevui užimti. Profesorius Hruševskis spėja, kad užėmimas buvo susijęs su Algirdo bažnytine politika: Algirdui reikėję turėti savo planams vykdyti parankesnį žmogų nei kunigaikštį Teodorą.
Mat, iki 1361 metų, t. y. iki Konstantinopolio bažnytinio suvažiavimo, Kijevas, nors buvo Lietuvos politinėje įtakoje, nebuvo jos valdžioje. 1360 m. vasarą Aleksijus buvo Kijeve, jis suorganizavo opoziciją prieš Algirdo kandidatą į metropolitus, prieš Romaną. Kijevo kunigaikštis Teodoras nebuvo paklusnus Algirdui ir palaikė Aleksijų.
Negalima ir tiksliai nustatyti Algirdo žygio į Kijevą metų. Pavyzdžiui, lenkų kronikininkas Strijkovskis rašė, kad 1331 metais Ldk Algirdas traukė su Aleksandru, Konstantinu, Jurgiu ir Teodoru Karijotaičiais prieš totorius. Iš Strijkovskio kronikos sužinome, kad tarp Kanevo ir Čerkasų Algirdas su didele kariuomene sumušė tris chanus. Strijkovskis rašo, kad ties Mėlynųjų Vandenų upe Algirdas išrikiavo savo pajėgas šešiais rikiuotės daliniais. Neatlaikę lietuvių spaudimo totoriai bėgo, jų trys caraičiai žuvo. Esą, lietuviai su rusais susirinko Targovicoje, Bialacerkvėje ir Svinigrade ir atėmė nuo totorių Očakovą, Kijevą, Putivlį ir net nužygiavo iki Dono. Vieni totoriai bėgo į Volgą, kiti į Kafą, Azovą ir Krymą. Paskiau lietuviai nužygiavo į Podolę iki Perekopės. Algirdas grįžo į Lietuvą su pergale, o antroji jo kariuomenė užvaldė Podolę.
Neatlaikę lietuvių spaudimo totoriai bėgo, jų trys caraičiai žuvo.
Rusuose trumputę žinią pateikia XVII a. kompiliatyviniu būdu sudarytas vadinamasis Gustyno metraštis. Štai jo liudijimas:
„6869 metais [1361] Kijeve, bevaldant Teodorui, atsirado Lvove pirmas vyskupas Kristinas… 6870 [1362] metais Dimitras, Maskvos kunigaištis, išvarė iš Galičo kunigaikštį Dimitrą, o iš Starodubo Ivaną. Tais metais Algirdas nugalėjo tris totorių cariukus su jų ordomis, tai yra Kotlubugą, Kačubėją ir Dimitrą, ir pašalino iš Podolės totorių valdžią. Šis Algirdas ir kitas Rusios šalis į savo valdžią priėmė, ir Kijevas iš kunigaikščio Teodoro paimtas, ir pasodino jame Vladimirą, savo sūnų; ir pradėjo jas valdyti, o joms jo tėvai duoklę davė.“
1363 metais Ldk Algirdas pradėjo karą su totoriais pietų rusinu žemėse. Jis nužygiavo su lietuvių kariuomene į pietų stepę. Ties Mėlynaisiais Vandenimis, netoli Bugo upės, Algirdas sumušė Aukso ordos baskakus ir Podolės valdovus-karvedžius, tris brolius Chadžibėjų, Kutlubugą ir Dimitrą. Iš Algirdo valdymo laikotarpio žinomas tik Kutlubugas, kuris 1382 m. buvo Krymo valdytoju. Sakoma, kad galėjęs būti Uzbeko vasalas Kryme. Niekur neišliko smulkmenų apie šį lemiamą mūšį, kuris įvyko tarp Mėlynųjų Vandenų ir Beloberežės. Remdamasis Strijkovskiu, Simonas Daukantas mėgina pavaizduoti Mėlynųjų Vandenų mūšio eigą:
„Olgerdas su Keistucziu, tai matydamu, liepė Lietuviams rindůtiesi, kuriůs paskui į penkes dalis paskiedusiu, liepė suskliausti priszakį, jog nėkokios perglitos nebliko. Pirmamjame susirėmime Tautoriai galėjo manyti Lietuvius pergalėtojais tapsent: kaipogi Tautoriai sulenkta eilia pagal savo budą nebgalėjo bekariauti, radusis staigu nů Lietuvių apsiaustais…“
Reiškia, Algirdas suviliojo totorius pulti jo priešakinius dalinius, kurie pasitraukė ir įvėlė totorius į lietuvių pinkles. Lietuviai juos apsupo.
Niekur neišliko smulkmenų apie šį lemiamą mūšį, kuris įvyko tarp Mėlynųjų Vandenų ir Beloberežės.
Lenkų istorikas Stefanas Maria Kuczyńskis paneigia, kad iš viso galėjo būti Algirdo pergalė ties Mėlynaisiais Vandenimis. Jis palygina rusų metraščius ir sprendžia, kad Algirdui priskiriami Ldk Vytauto žygiai pietų Ukrainoje ir Podolėje. Užtat reikėtų truputį ištirti Kuczynskio teigimus duomenų šviesoje.
Remdamasis lenkų metraštininkų Dlugošo ir M. Kromerio duomenimis ir tyrinėdamas Lietuvos metraščius, lenkų istorikas S. M. Kuczyńskis padarė išvadą, kad Algirdo 1363 m. žygis ir vėlesnis Vytauto žygis yra tas pats įvykis, kad aprašymas apie Mėlynųjų Vandenų mūšį ir Karijotaičių atsiradimas Podolėje yra pagrįsti klaidingais intarpais metraščiuose. Padalindamas metraščių žinias apie Mėlynuosius Vandenis į Algirdo ir Vytauto laikotarpius, Kuczyńskis priskyrė karą su trimis totorių karvedžiais prie Vytauto 1396–1398 m. žygių. Girdi, Lietuvos metraščių autorius, norėdamas pastiprinti lietuvių pretenzijas į Podolę, atkėlė kovas su totoriais į 1363 m. Algirdo žygio aprašymą. Palyginus Dlugošo ir Kromerio aprašymus, galima prileisti, kad Vytautas žygiavo prie Dniepro žemupio per Mėlynuosius Vandenis, kur galėjo įvykti kautynės, kurios pateko į metraščius, kaip „Sine Vody mūšis“.
Kuczyńskis rašo, kad Nikono ir Rogožos metraščiai nemini jokio mūšio, kad veiksmažodis „повоевал“ (pakariavo) čia reiškia išpuolį, o ne tikrą karą ir mūšį. Kuczyńskis prileidžia, kad Algirdo žygis prie Mėlynųjų Vandenų įvyko, bet tai greičiausia buvęs taip sau susidūrimas su totoriais. Jis mano, kad mūšio iš viso nėra buvę. Kuczyńskis abejoja, kad, kovodamas prieš kryžiuočius ir kalavijuočius 1362 m., Algirdas būtų galėjęs išstumti totorius iš Juodųjų marių žemių ir dar tais 1362 m. kovoti su jais prie Mėlynųjų Vandenų. Anot jo, 1357–1377 m. Ldk Algirdas telkė visas pastangas į šiaurę ir į rytus, o ne į Juodųjų marių žemes.
Kiti lenkų tyrinėtojai nesutinka su Kuczyńskiu. Istorikas J.Puzyna neigia Kuczyńskio teigimą, kad Karijotaičiai galėjo įsikurti Podolėje apie 1345 m. ir kad Karijotaičius išvarė Algirdas. Ankstesnėje studijoje liesdamas Mėlynųjų Vandenų mūšį, Stefanas Krakowskis įrodinėjo rusų šaltinių tikimumą. Jo studija sugriauna nepatikimus Kuczyńskio argumentus. Ir Henrikas Paszkiewiczius atmetė Dlugošo teigimus, kad 1352 m. Karijotaičiai ir Podolė priklausė Lenkijos karaliui. Paszkiewiczius argumentuoja, kad Karijotaičiai gavo Podolę Mėlynųjų Vandenų mūšio laikais. Nežiūrint kitų mokslininkų įrodinėjimų, 1965 m. S.M.Kuczyńskis vėl pakartojo savo klaidingas tezes apie Karijotaičių atvykimą į Podolę, Kijevo užėmimą ir Algirdo žygį prieš totorius.
Kuczyńskis surūšiavo Lietuvos metraščius į tris skyrius: 1) metraščiai, kurie kalba apie Algirdo žygį, 2) metraščiai, kurie liečia Vytauto laikus, o mini kažkokį vaivadą Algirdą, 3) metraščiai, kurie mini Vytautą kaip žygio vadą. Aprašymą apie mūšį jis skirsto į Algirdo ir Vytauto valdymo laikotarpius. Kitaip sakant, Kuczyńskis visus metraščius įvertina vienodai, neatsižvelgdamas į jų senumą. Čia ir yra jo metodologinė tyrinėjimo klaida, nes tada nežinia, kuris metraštis pirmas atsirado, o kuris buvo vėlesnė redakcija.
Uvarovo metraštis nurodo, kad Ldk Algirdas sumušė totorių vadus Chadžibėjų, Kutlubugą ir Dimitrą prie Mėlynųjų Vandenų. Supraslio metraštis pateikia tuos pačius duomenis. O Krasinskio metraštis jau rašo, kad, Ldk Vytautui valdant, didysis kunigaikštis Algirdas totorius sumušė prie Mėlynųjų Vandenų. Račinskio, Jevreinovo ir Olševo metraščiai rašo, kad, Ldk Vytautui valdant, „kunigaikštis Algirdas sumušė Chadžibėjų, Kutlubugą ir Dimitrą. Išskiriant Olševo metraštį, kiti du metraščiai nenurodo mūšio vietos. Bychovco kronika, kita vertus, sutinka su Uvarovo ir Supraslio metraščiais.
Kokios išvados? Pirmos redakcijos nuorašai nurodo, kad Ldk Algirdo vadovaujami lietuviai sumušė totorius ties Mėlynaisiais Vandenimis. Antrosios redakcijos nuorašai jau nukelia įvykį į Vytauto valdymo laikotarpį. Reikia atminti, kad antrosios redakcijos metraščiai atsirado žymiai vėliau, jau XVI amžiuje. Vėlesni metraštininkai galėjo labai lengvai per klaidą sukeisti Algirdo laikų įvykius su Vytauto žygdarbiais. Šitoks sukeitimas matomas Krasinskio nuoraše, kur Ldk Vytautui valdant jo kariuomenei vadovauja Ldk Algirdas!
Vėlesni metraštininkai galėjo labai lengvai per klaidą sukeisti Algirdo laikų įvykius su Vytauto žygdarbiais.
S. M. Kuczyńskis taip pat remiasi XVI a. lenkų kronikininku M. Kromeriu kaip pirminiu šaltiniu. Kromeris rašo, kad, Vytautui valdant, „totorių vaivados buvo sumušti“. Kuczyńskis ima pagrindu du Kromerio aprašytus Vytauto žygius prieš Vorsklą. Kodėl Kromeris mini du Vytauto žygius prieš Vorsklą? Kromeris rašo, kad po Vosyliaus priėmimo Smolenske „Vytauto vaivada Algirdas sumušė totorius, nukovė tris caraičius, kuriems Podolė mokėjo duoklę ir paėmė Podolę“. Antras jo įrašas buvo: „Vytautas sėkmingai žygiavo prieš totorius, vieną totorių ordą […] drauge su vaikais ir moterimis atsivedė į Lietuvą. M. Kromerio tekstą palyginus su Lietuvos metraščių nuorašais, galima pastebėti jų panašumą į Jevreinovo ir į kitus antros redakcijos metraščius. Matyti, M. Kromeris panaudojo antrinius metraščių nuorašus ir juos netiksliai įtraukė į savo kroniką.
Aleksandras Guagninis ir Motiejus Strijkovskis irgi aprašė Mėlynųjų Vandenų mūšį. Jų variantas skiriasi nuo Kromerio ir Dlugošo. Guagninis ir Strijkovskis panaudojo pirmines metraščių redakcijas.
Italas Guagninis rašė: „Universam fere Russiam ditioni suae subiugavit, cuius Principibus olim Lituani tributa solvere cogebantur.“ Vėliau rusų kompiliatorius Gustynas panaudojo Guagninio studijos santrumpą.
Anglų istorikas Robertas Bainas įvertino Mėlynųjų Vandenų mūšį šitaip:
„Olgierd’s most memorable feat was his great victory over the Tatars at Siniya Vodui on the Bug in 1362 (sic.), which practically broke up the great Kipchak horde and compelled the khan to migrate still farther south and establish his headquarters for the future in the Crimea.“
Pavadinimas „Sinije Vody“ išliko tiktai istorinėje literatūroje. Mėlynieji Vandenys veikiausiai buvo Pietinio Bugo kairysis intakas Snivodė, arba Siniucha, tekėjusi Kijevo, Voluinės ir Podolės žemių sandūroje. Nikono metraštis duoda trumpą užrašą apie 1363 m. įvykius: „Tais metais Lietuva paėmė Korševą (Korčevą). Tais metais didysis Lietuvos kunigaikštis Algirdas Gediminaitis ties Mėlynaisiais Vandenimis ir Belobereže kariavo (nugalėjo).“
Aukso ordos baskakai buvo išvyti iš Kijevo. Algirdas nužygiavo iki Uždnieprio totorių, jis padegė ir užėmė Chersoną ir Tauridą. Išžudė daug chersoniečių ir net paėmė Korševą pakeliui į Krymą.
Kijeviečiai sveikino lietuvių atvykimą, nes jie suprato, kad dabar bus įvesta tvarka ir kad lietuviai nekeis jų senosios santvarkos ir tradicijų. Kai lenkų karalius Kazimieras išgirdo apie Algirdo pergalę Mėlynuosiuose Vandenyse, jis bandė sutelkti totoriams pagalbą, bet jam nepavyko.
Kijeviečiai sveikino lietuvių atvykimą, nes jie suprato, kad dabar bus įvesta tvarka ir kad lietuviai nekeis jų senosios santvarkos ir tradicijų.
Kunigaikštis Teodoras buvo pašalintas. Kijevo kunigaikščiu buvo paskirtas Algirdo sūnus Vladimiras. Daugumas ukrainiečių bajorų pripažino Vladimirą Algirdaitį. Jie Vladimirui padėjo surinkti lietuvių ir ukrainiečių jėgas, organizuoti žygius prieš totorių ordą.
Užėmus Kijevą, Algirdui dar teko Perejaslavas, kuris buvo Kijevo priklausomybėje. Patys Kijevo valsčiai tvarkingai perėjo lietuviams. Pietuose, kur vyravo netvarka po totorių jungo, buvo sunkiau nustatyti tikslias valdžios ribas. Taip pat neturime žinių apie Perejaslavo prijungimą prie Lietuvos. Hruševskis spėja, kad perejaslaviečiai taikiai priėmė Algirdo valdžią.
Paėmęs Kijevo žemę savo valdžion, Algirdas rūpinosi atgaivinti Kijevo metropoliją, ir jam pavyko Kijevą vėl padaryti Rusinų žemių, priklausiusių Lietuvai, tikybiniu centru, nepriklausančiu nuo Maskvos valstybėje, Vladimire, gyvenančio stačiatikių metropolito. Konstantinopolio patriarchas, kaip vyriausia stačiatikių-pravoslavų galva, Kijevo metropolitu įšventino Romaną, kuris titulavosi Kijevo ir visos Rusios metropolitu.
Algirdui išvadavus Ukrainą iš totorių, pradėjo augti pilys ir miestai. Algirdui valdant, lietuviai atstatė Kijevą, Kanevą, Čerkasus, Žitomirą, Vinicą, Zvenigorodą, Braclavą, Černobylį, Černigovą, Lucką, Vladimirą, Ostrogą, Podolės Kamenecą, Braclavą, Lvovą ir Kremenecą. Miestams atsigavus po klaikaus totorių valdymo, suklestėjo Ukrainos prekyba ir ūkinis gyvenimas.
Algirdui išvadavus Ukrainą iš totorių, pradėjo augti pilys ir miestai.
Bet Algirdo valdžia nebuvo absoliuti. Žinome, kad Kijevo kunigaikščio Vladimiro Algirdaičio monetos turėjo totorių ženklą. Rusinų kunigaikščiai, kurie pripažindavo totorių vyresnybę, uždėdavo totorių antspaudą – tamgą. Iš vieno iždo ėjo 1330–1364 m. laikotarpio Kijevo pinigai. Tad ir Algirdo sūnus pripažino totorių nominalinę vyresnybę ir mokėjo Kijevo duokles totorių vyriausiajam chanui.
Jau 1370 m. ordos reikalai šiek tiek stabilizavosi. Veikė kompromisas Ukrainos žemėse. Nors buvo pripažinta totorių vyresnybė, žemė faktinai buvo valdoma lietuvių kunigaikščių. Taip pat žinome, kad 1375 metais Karijotaičiai ir Švitrigaila mokėjo sidabro duokles totoriams. Tačiau tos duoklės ar kontribucijos jau nebuvo periodiškos. Vietiniai ukrainiečiai didesnes duokles mokėjo Ldk Algirdui.
Nikono metraštis teigia, kad 1374 m. lietuviai išėjo kovoti su Temirezo totoriais ir kad įvyko didelis mūšis. Tačiau niekur neužtinkame jokių smulkmenų apie šį mūšį. Susidūrimas su Temirezu rodo, kad pietuose kovos su totoriais iš tikro nesiliovė ir tęsėsi. Tačiau tais pat metais, kai Maskvos Dimitras įtempė santykius su Krymo emiru Mamajum, Algirdas tapo Mamajaus sąjungininku.
