Į šį politiką siūloma pažvelgti ne kaip į nežinia iš kur atsiradusią duotybę, o kaip į asmenybę, kuri buvo veikiama to meto politinių, socialinių ir ekonominių aplinkybių. Tai ne vien pasakojimas apie asmenį – kartu tai pasakojimas ir apie visą kartą, patyrusią okupaciją, išgyvenusią sovietizaciją, dirbusią, kūrusią vėlyvuoju sovietmečiu, galiausiai tapusią nepriklausomybės atkūrimo dalyve bei liudininke.
Kviečiame perskaityti knygos ištrauką:
Iš vyriausybės pasitraukus
1991 m. sausį atsistatydinus K. D. Prunskienės vyriausybei, A. Brazauskas, vicepremjero pareigas ėjęs ne visus metus, į AT sugrįžo kaip deputatas. Parlamente įsitraukęs į Kairiųjų frakcijos veiklą jis vylėsi, jog ši frakcija pagausės. Tų metų vasarą A.Brazauskas savo partijos akivaizdoje pripažino, kad jo vadovaujamos partijos vaidmuo tampa vis konkretesnis, kaip opozicinės partijos, ir mus jau visiškai atvirai, atviru tekstu, vadina opozicija ne tiktai svečiai, atvažiuojantys į Lietuvą, ir labai dažnai susitinkantys pas mus ir mūsų kuklioje partijos būstinėje. Tačiau LDDP pirmininkas žiniasklaidai pats prisipažino, kad jis yra tik vienas iš didelio deputatų būrio. Dažnai kalbėti prie mikrofono jis nesiveržė, bet pagrindiniais klausimais išsakydavo savo nuomonę.
A.Brazauskas manė, kad per plenarinius posėdžius turėtų būti skiriama mažiau laiko redakcinio pobūdžio darbui, o daugiau – esminiams klausimams svarstyti; redaguojama turi būti komisijose, kurių veikla yra svarbesnė, o posėdžiai skirti principiniams klausimams svarstyti. LDDP lyderis tuo metu stengėsi kuo dažniau susitikti su savo rinkėjais 123-iojoje Kaišiadorių rinkimų apygardoje. Pasak A.Brazausko, ir juos, ir jie mane gerai pažįsta – juk šiame mieste nuo 1938 m. gyvena mano šeima. […] Tėvas, nors jam 85-eri, padeda deputatams – jam žmonės atneša man adresuotus laiškus, prašymus.
Parlamentaras A.Brazauskas aktyviai dalyvavo priimant įstatymus ir vardiniu „už“ balsavimu prisidėjo priimant nemažai svarbių dokumentų, tokių kaip: „Dėl sutikimo Aukščiausiosios Tarybos deputatams užsiimti kita darbine veikla“, „Dėl Lietuvos Respublikos nesijungimo į postsovietines Rytų sąjungas“ , „Dėl deputatų, įtariamų sąmoningu bendradarbiavimu su kitų valstybių specialiosiomis tarnybomis, mandatų patikrinimo“, „Dėl Lietuvos Respublikos konstitucingumo raidos“, ,,Dėl referendumo paskelbimo piliečių valiai pareikšti dėl buvusios TSRS kariuomenės besąlygiško ir neatidėliotino išvedimo iš Lietuvos Respublikos teritorijos 1992 metais ir žalos Lietuvai atlyginimo“, „Dėl Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos deputato V.J.Čepaičio mandato patikrinimo“ ir kitų. A.Brazauskas kritiškai vertino valdžios vykdytą žemės ūkio politiką – jo supratimu, dar rengiant žemės reformos įstatymą susikirto du požiūriai: pirmas – etapinis ir apgalvotas žemės ūkio pertvarkymas, efektyviai panaudojant Lietuvos kaimo tradicijas ir užsienio žemdirbių patyrimą bei esamą gamybos potencialą; antras požiūris – ikikarinių ūkių atkūrimas – beatodairiškai griaunant šiandieninius ekonominius ir socialinius santykius kaime. LDDP, pasisakydama už pirmąjį požiūrį, siūlė, kad žemė turi priklausyti tiems, kas ją dirba, taip pat buvusiems savininkams bei jų nuosavybės paveldėtojams, grįžtantiems į kaimą ūkininkauti; taip pat žemės ūkio įmonės turtas negali būti suvalstybintas ir turėtų būti dalijamas tik kaime dirbantiems žmonėms.
Tačiau atsitiko taip, kad, valdžios sprendimu, buvo pasirinktas revoliucinių pertvarkymų būdas, dėl kurio, LDDP vadovybės teigimu, buvo sugriautos ūkio struktūros, atsisakyta patyrusių specialistų, suvalstybinta kolūkių nuosavybė; be to, žemė grąžinama buvusiems savininkams, iš anksto neapskaičiavus ir neįvertinus valstybės galimybių bei galimų ekonominių ir socialinių pasekmių. LDDP konferencijoje pareikšta, kad politiniai argumentai nusvėrė gamybos efektyvumo kriterijus, dėl to buvo sutrikdyta žemės ūkio gamyba, smuko kaimo žmonių gyvenimo lygis, nyko ir neatkuriamas sukauptas gamybos potencialas. Iš tiesų valdžios politika, kuria buvo siekiama pirmiausia žaibiškai sunaikinti sovietinę sistemą ir sukurti smulkius ūkius, nepasiteisino. Todėl AT darbo pabaigoje Lietuvoje išliko labai sunki krašto ekonominė padėtis, […] betvarkė valdžioje, katastrofiškai sužlugdytas žemės ūkis.
Parlamentinio darbo metu AT ir už jos ribų A. Brazauskui nuolat tekdavo atremti politinių oponentų kaltinimus dėl komunistinės praeities, skelbti pranešimus apie savo bei LDDP užimamą poziciją nepriklausomos Lietuvos atžvilgiu. Antai prieš visuotinę Lietuvos gyventojų apklausą (1991 m. vasario 9 d.) išplatintame LDDP tarybos prezidiumo pareiškime nurodoma, kad artėjant Lietuvos Respublikos gyventojų apklausai LDDP tarybos prezidiumas pareiškia, kad Nepriklausomos demokratinės Lietuvos valstybės sukūrimas yra vienas pagrindinių mūsų partijos tikslų ir visiškai atitinka LDDP programą. Šiame pareiškime LDDP nariai pareiškė, jog jie pritaria siekiui, kad Lietuvos valstybė būtų nepriklausoma demokratinė Respublika, ragino LDDP narius bei rėmėjus, visus Lietuvos piliečius aktyviai dalyvauti vasario 9-osios apklausoje ir vieningai išreikšti savo valią ir paremti nepriklausomos demokratinės Lietuvos įtvirtinimą. Visuotinėje apklausoje dalyvavusių gyventojų dauguma pasisakė už nepriklausomą demokratinę Lietuvos valstybę.
A.Brazauskas plebiscito rezultatus suvokė kaip visos Lietuvos pareikštą norą matyti Lietuvos Respubliką demokratinę ir nepriklausomą. Tačiau jis būgštavo dėl vadinamųjų vidaus priešų ieškojimo, nes manė, kad perdėta kova su jais tarsi atskiria nuo dabarties gyvenimo daug kvalifikuotų žmonių, visai ar iš dalies nušalindama juos nuo valstybės atkūrimo darbo. Ypač didelį nerimą jam kėlė išryškėjusi kova su kitaip mąstančiais, nors jie ir yra už nepriklausomą Lietuvą. A.Brazauskas laikėsi nuomonės, kad jei taip, tai gal baikime kalbėti apie demokratiją ir daryti atvirkščiai. Visus opozicininkus pavadinkime priešais, o kas toliau – jau žinome. Jis vadovavosi tokia nuostata: Sąžiningas darbas, o ne tų pačių, kad ir labai gražių, frazių kartojimas lemia žmogaus poziciją. Tuo tarpu „lojalumo rėtis“ atsijoja, atstumia daug Lietuvai gero galinčių padaryti, sąžiningai dirbančių žmonių.
Prie vadinamųjų priešų demaskavimo bei tautos skaldymo ypač prisidėjo Lietuvos aidas, skelbęs kraštutinių dešiniųjų politinių jėgų nuostatas. Šis vyriausiojo redaktoriaus Sauliaus Stomos redaguojamas dienraštis buvo nepagrįstai vadinamas valstybės laikraščiu (1992 m. pavasarį jis buvo leidžiamas 111 tūkst. tiražu ). Todėl grupė deputatų, tarp jų A.Brazauskas, siūlė nutraukti dotacijas Lietuvos aidui arba iš esmės pertvarkyti jo redakcinę kolegiją. 1992 m. pavasarį AT narių dauguma atleido S.Stomą iš Lietuvos aido vyriausiojo redaktoriaus pareigų , tačiau šis dienraštis ir toliau liko ultradešiniųjų rankose. Buvo manoma, kad laikraštis, kuris atspindi ne AT, o tik jos dalies nuomonę, negali būti vadinamas valstybiniu ir maitintis iš visų rinkėjų kišenės. Žymus disidentas Vytautas Skuodis, tuo metu gyvenęs JAV, piktinosi Lietuvos aido neobjektyviomis publikacijomis opozicijos atžvilgiu ir laikėsi nuomonės, kad valstybės laikraštis negali būti partinis. Iš tiesų šiame dienraštyje publikuojamų straipsnių stilius tiesiogine prasme niekuo nesiskyrė nuo tipinės sovietinės propagandos.
Akivaizdu, kad valstybiniu mastu skelbiant kryžiaus žygį prieš komunizmo šmėklą, visuomenę skirstant į savus (patriotus – nekomunistus) ir svetimus (priešus – komunistus), buvo smarkiai perlenkta lazda. Realybę atspindėjo LR Aukščiausiosios Tarybos pirmininko pavaduotojo K. Motiekos 1992 m. vasarą spaudoje išdėstytos mintys: Vargu ar kam kyla noras pateisinti Lietuvos komunistinę praeitį. Tačiau iki šiol beveik nepastebėta pastangų išanalizuoti ir įvertinti Lietuvos visuomenės aktyvią ir pasyvią veiklą sovietinės aneksijos laikotarpiu. Tas darbas būtų objektyvus ir be subjektyvių politinių atspalvių ir emocijų tiktai tuo atveju, jeigu sugebėtume vadovautis neginčijama nuostata, jog Lietuvos žmonės nekalti, kad pusę amžiaus jie buvo priversti žūti ir gyventi aneksuotoje šalyje, svetimos valstybės primestoje santvarkoje ir ginkluotos prievartos atmosferoje.
Deja, tautos kiršinimo ideologai savo skaldytojiškoje veikloje šios aksiomos nepaiso. Atmesdami objektyvias priežastis, jie pagal savo nuožiūrą ėmė rūšiuoti visus ir viską, kas buvo aneksijos laikotarpiu. Tačiau ne vieno dabartinio ideologo, politikos veikėjo ar valdžios vyro veikla jo asmeninės praeities fone atrodo, švelniai tariant, komiškai. Kai kas iš jų pastarąją aplinkybę gerai suvokia, bet juodo darbo nenutraukia. Tokios pasirinktos veikimo taktikos pagrindinis tikslas – komunistus, įskaitant A.Brazauską, kaip potencialius politikus eliminuoti iš politinės arenos. Dešiniųjų puolimui nemažėjant, A.Brazauskui ir jo partijai reikėjo nuolat įrodinėti savo ištikimybę nepriklausomai Lietuvai, smerkti TSRS (pavyzdžiui, LDDP tarybos prezidiumas pasmerkė TSRS 1991 m. naktį iš liepos 30 į 31 d. Lietuvos pasienyje, Medininkuose, įvykdytą teroro aktą, kurio metu nužudyti septyni pasienio darbuotojai, o vienas buvo sunkiai sužeistas ), promaskvietišką M.Burokevičiaus vadovaujamą TSKP, pabrėžti LDDP paramą demokratinei santvarkai, atremti dešiniųjų ultraradikalų nepagrįstus kaltinimus, kurie rėmėsi tik totalitarizmo laikų argumentu – įtarimais.
Dešiniųjų ir kairiųjų politinių jėgų susipriešinimas Lietuvoje dar labiau sustiprėjo 1991 m. rugpjūtį. Tuo metu Maskvoje žlugo pučas, per kurį konservatyvūs komunistai bandė nuversti M.Gorbačiovą ir ateiti į valdžią. Paaiškėjus, kad TSRS žlugs, A.Brazauskas džiaugėsi, kad žmonės išlaikė rimtį ir ištvermę, tikėjimą demokratijos pergale , kad Lietuva nepriklausoma – tai visų mūsų pergalė. Prisiminus 1989 m. pabaigoje įvykusį Komunistų partijos skilimą, nesunku pastebėti, kad prie TSRS griūties tiesiogiai prisidėjo ir savarankiškos LKP nariai.
Atrodė, kad pripažinus Lietuvos nepriklausomybę didžiosioms pasaulio valstybėms (rugsėjo 6 d. net TSRS!), Lietuvai nebeliko išorinio pavojaus. Pagaliau atsirado galimybė kompromisais, bendromis jėgomis spręsti aktualius šalies klausimus, bet tai sudarė sąlygas kraštutiniams dešiniesiems radikalams pulti LDDP bei jai artimas organizacijas su šūkiu Apvalysim Lietuvą nuo komunistų! Susiklosčius tokioms aplinkybėms dešiniesiems atsirado galimybė suvesti sąskaitas ir su teisėtai veikiančiomis kairiosiomis politinėmis jėgomis. A.Brazauskas pagrįstai baiminosi, kad šalyje gali įsitvirtinti diktatūrinis valdymas, nes iškilo pavojus, jog gali įsigalėti tik dešiniosios jėgos.
Tokie A.Brazausko įtarimai nebuvo be pagrindo. Pirmiausia pasikėsinta į LDDP turimą turtą. Uždraudus Lietuvoje promaskvietišką TSKP ir valdžiai priėmus nutarimą konfiskuoti uždraustos partijos turtą, toks nurodymas pradėtas taikyti ir LDDP. Nebuvo atsižvelgta į tai, kad pastaroji nuo 1989 m. pabaigos veikė kaip savarankiškos demokratinės LKP tęsėja ir savo veiksmais niekuo nenusikalto Lietuvos įstatymams. Nors LDDP pretendavo tik į tą turto dalį, kuri buvo būtina jai funkcionuoti, valdžioje esantys dešinieji galvojo kitaip ir ketino LDDP palikti be jokio turto. Iš pradžių buvo įšaldytos LDDP sąskaitos , o vėliau, prisidengus LKP (TSKP) ir komunistinių organizacijų turto paėmimo įstatymu, konfiskuotas visas LDDP turtas bei lėšos. Dėl to ypač sunki padėtis susiklostė miestų bei rajonų partinėse organizacijose, stigo lėšų patalpų nuomai, ryšiams, opozicinei spaudai, renginiams, profesionaliems žmonėms išlaikyti, pasiruošimui rinkimams finansuoti .
LKP netekus turto, su tarnybiniu automobiliu „Volga“ buvo priverstas atsisveikinti ir A.Brazauskas, kuriam teko persėsti prie nuosavo automobilio – „Žigulių“ vairo. A.Brazauskui dešiniuosius palaikanti spauda priekaištavo, kad jis turėjęs neteisėtų sandorių su įmone „Interlita“, piktnaudžiavęs tarnybine padėtimi. 1991 m. rugsėjį AT šiuos kaltinimus paneigė LR generalinio prokuroro pavaduotojas Gedgaudas Norkūnas. 1991 m. pavasarį, kai LR AT prezidiume vyravo dešinieji, šalies Generalinė prokuratūra ir valstybės kontrolierius Kazimieras Uoka pabandė atimti A.Brazauskui dar sovietmečiu Vilniuje, Akmenų g., skirtą penkių kambarių butą. Šie bandymai nepavyko; tuo metu toje gatvėje panašius butus turėjo ir kiti žymūs sovietmečio veikėjai, bet prokuratūros dėmesio jie nesulaukė. Televizijos laidose „Atgimimo banga“, „Programa „R“ ir kitose, skirtose LDDP kritikai, A.Brazauskui ir šios partijos nariams buvo užtrenktos durys. Anot A.Brazausko, pokalbiai čia buvo vienpusiai, be disputo, be dialogo, beveik be atsakymo galimybės, nes mūsų partijos nariams, deputatams, vadovams į ekraną ar eterį pakliūti sunku. O jei ir pakliūsi, tai būtinai pristato komentatorių, kuris neleidžia tau kalbėti .
Po tokių nemalonių, sąmoningai valdžios inspiruojamų išpuolių A.Brazauskas spaudoje asmeniškai ryžosi pakomentuoti jam ir jo vadovaujamai partijai oponentų metamų kaltinimų pagrįstumą. Argumentuotais pavyzdžiais priminęs, kad savarankiška LKP, kaip ir LDDP, nemažai prisidėjo prie Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo ir jos įtvirtinimo, A.Brazauskas pripažino, kad jį patį Lietuvos politiniame gyvenime labiausiai slegia veidmainystė: Tie patys, kurie prieš steigiamąjį LDDP suvažiavimą ragino mus nepalikti CK rūmų, neatiduoti turto „platformininkams“ ir net nekeisti partijos pavadinimo, dabar nė nemirktelėję šaukia, kad „LDDP nenukirto virkštelės, jungiančios su komunistine praeitimi“. […] Regis, tai pasitvirtina: būtent mes, buvę komunistai, kritiškai permąstę, pasmerkę savo praeitį (daugelis partijos narių už ją ir neatsakingi tiesiogine prasme, jau nekalbant apie tai, kad LDDP gretose yra nemažai ir naujų žmonių), nukirtome virkštelę, susijusią su komunistiniais bolševikais, veikusiais politinio šantažo metodais! Ir ką gi? Atrodo, kad „estafetę“ perėmė ultradešinieji. Jie dabar vienpusiškai vertina, smerkia, kaltina, draudžia ir pan. […] ultradešiniųjų veiksmai nėra nekaltas nesveikos vaizduotės vaisius. Tai dažniausiai savotiškas prologas, dirvos susidoroti su politiniu oponentu paruošimas. […] Privalai visur aiškinti, kad esi ne toks… Sistema – sena, grynai bolševikinė, joje – nieko nauja, bet ji veikia neblogai ir jau, žiūrėk, tiek partijai, tiek jos vadovams mestas šešėlis, o tūlas, per daug nesigilindamas pagalvos: „Matyt, kas nors ten yra iš tikrųjų.“
A.Brazauskas laikėsi nuomonės, kad kiekvienas politikas, kokios pakraipos ar partinės priklausomybės jis būtų, turi suprasti, kad demokratija egzistuoja tik esant tam tikrai politinių jėgų pusiausvyrai, t. y. kairė ir dešinė savitai viena kitą kontroliuoja, tramdo, verčia veikti teisinėje terpėje, o bet koks vienos ar kitos politinės jėgos eliminavimas sutrikdo tą pusiausvyrą, kreipdamas į autoritarizmą. Jo nuomone, tik valdžios funkcijų atskyrimas, politinių jėgų subalansavimas (daugiapartinė sistema) ir viešumas sukurs sieną, skiriančią mus nuo totalitarizmo…
Krinta į akis tai, kad šiuo viešu pasisakymu ar panašiais poelgiais A.Brazauskas išliko susitvardantis politikas, ką ne visada būdavo galima pasakyti apie jo politinių priešininkų stovyklą. Tokias LDDP lyderio savybes – gebėjimą tvardytis ir net sudėtingiausiomis veiklos sąlygomis mėginimą ramiai išdėstyti savo ir partijos argumentuotą poziciją, be abejonės, reikėtų vertinti pozityviai, ypač žinant, kad, kaip taikliai pastebėjo J.V.Paleckis, A.Brazauskas spaudoje buvo labiausiai puolamas politikas (esą tai paaiškėtų patyrinėjus laikraščių Tiesa ar Lietuvos rytas straipsnius). Beje, J.V.Paleckis reiškė viltį, kad A.Brazausko juodinimas jam nelabai pakenks. Žmonės pajuto jo asmenybės esmę, jie turi savisaugos instinktą – kas šiais neramiais laikais gali geriausiai išreikšti daugumos interesus, apsaugoti juos? Netrukus, 1992 metais, A.Brazausko laukė nauji išbandymai svarstant Desovietizacijos įstatymo projektą ir bandant šalyje įvesti prezidento instituciją. Nuo jų (ne)realizavimo labai priklausė ne tik valstybės, bet ir paties A.Brazausko kaip politiko tolesnis likimas.
