Ši knyga yra tas retas atvejis, kai ankstesnių knygų „Trys politikos aspektai: praktika, teorija, menas“ (2005), „Politika be vertybių“ (2008), „Vertybių tironija ir politika“ (2012) tąsa leido sukurti originalų veikalą.
Knygoje tiriama moderniojo politikos mokslo pamatuose glūdinti filosofija, jos svarbiausi bruožai ir prielaidos.
„Filosofas kaltina mokslininkus, arba Kas blogai su politikos mokslu?“ yra šviežias, aktualus ir provokatyvus žvilgsnis į gamtos mokslo kuriamą pasaulėžiūrą, kuri ekspansyviai veržiasi į kitas mokslo ir žmogiškojo patyrimo sritis. Knygoje tiriama moderniojo politikos mokslo pamatuose glūdinti filosofija, jos svarbiausi bruožai ir prielaidos. Tai fundamentalus ir gyvas poleminis politikos mokslo užklausimas. Ar tikrai politikos mokslas yra neutralus pažinimo įrankis? Kaip politikos mokslas keičia politikos suvokimą? Kokią politikos sampratą kuria politikos mokslas? Knygos kritika yra produktyvus indėlis į socialinių ir humanitarinių mokslų raidą Lietuvoje. Knyga aktuali ne vien politikos mokslininkams, bet leidžia suprasti humanitarinių ir socialinių mokslų prigimtį. Siūlome skaityti knygos ištrauką.
Politikos mokslininkai nori būti panašūs į gamtos mokslų atstovus. Jie siekia mokslinio pažinimo rezultatų, leidžiančių reformuoti ir keisti visuomenės gyvenimą. Tačiau tai jiems sunkiai pasiekiama. Politikams reikalingas tik labai siauras politikos mokslų fragmentas – sociologinės apklausos, viena ar kita statistinė analizė ir kai kurie lyginamieji politikos fragmentai, todėl dažniausiai jie sugeba veikti be mokslininkų teorijų pagalbos. Į praktinį gyvenimą įsitraukę žmonės politiką dažnai pažįsta geriau, negu į nešališkumą ir neutralumą pretenduojantys politikos mokslininkai.
Politiškumas yra giliau to, ką žmonės vadina politika ir skiriasi nuo kitų kultūros reiškinių, įskaitant mokslą. Politika turi daug jos gyvybę palaikančių prasmės šaltinių. Tai, kad šiandien politikos mokslas pretenduoja tapti pagrindiniu jos pažinimą formuojančiu veiksniu, yra istorinis atsitiktinumas, neperžengiantis Vakarų civilizacijos ribų. Politiškumas slypi giliau, tai neatskiriama žmogaus ir visuomenės savybė, nepriklausoma nuo mokslinio pasaulio pažinimo metodų.
Michaelas Oakeshottas politiką yra apibūdinęs kaip ieškojimą atsako į tam tikras politinėmis vadinamas situacijas. Jo nuomone, žmonės ieško konkrečią politinę situaciją nusakančių sąvokų, terminų ir metaforų, taigi politikos pažinimas negali būti suvestas vien tik į mokslo įrodomąjį diskursą. Oakeshotto žodžiais, „įrodomojo politinio diskurso tikslas yra sugebėti parodyti politinę situaciją kaip tam tikru būdu reaguojančio pasiūlymo „korektiškumą“ ir „nekorektiškumą“. Politinę situaciją apibūdinančios sąvokos, terminai ir metaforos keičia politikos supratimą. Tai reiškia, kad politikos mokslininkai dažnai priklauso ne nuo jų pačių sukurtų sąvokų. Jie patys negali sukurti visų politinio gyvenimo prasmių. Ir mokslininkai, ir eiliniai piliečiai dažniausiai veikia apgraibomis, ieškodami žodžių, sąvokų ir metaforų besikeičiančioms situacijoms apibūdinti. Todėl politikos mokslininkai negali pretenduoti į grynai mokslinę politiką. Oakeshotto manymu, politika neprasideda nuo teorijos, panašiai, kaip kulinarija neprasideda nuo vadovėlio. Politinės institucijos ir įvykiai išauga iš žmonių kasdienių įsitikinimų. Mokslininkai turi skaitytis su piliečių nuomonėmis, jų tarpusavio supratimu ir nusistovėjusiomis elgesio tradicijomis. Mokslo vardu kalbantis politikos stebėtojas negali surasti tiesos, savaime pranašesnės už eilinių piliečių politikos supratimą.
Mokslo vardu kalbantis politikos stebėtojas negali surasti tiesos, savaime pranašesnės už eilinių piliečių politikos supratimą.
Mokslinis politikos aiškinimas šiandien jau yra tapęs kasdienio politinio gyvenimo, eilinių piliečių savivokos dalimi. Tai jam pavyko padaryti dviem atžvilgiais. Pirma, politinę prasmę turintys įvykiai tokiu mastu buvo suvesti į nepolitinius reiškinius, kad jų jau tiesiog neįmanoma atskirti. Į demokratiją nebežiūrima kaip į politinį režimą. Jos samprata išplėsta į nepolitines sritis – šeimą, mokyklą, universitetą, bažnyčią, sportą, moteris ir vaikų auklėjimą. Antra, politikos mokslas pakeitė įprastines politines sąvokas. Harvey Mansfieldo nuomone, politikos mokslininkai „nemėgsta versus, pirmenybę teikdami kontinuumui, kuriuo remdamiesi jie pirmiau tyrimo padaro prielaidą, kad bet kuris dalykų skirtumas yra tik laipsnio klausimas“. Tai galima apibūdinti kaip kokybinius skirtumus apibūdinančių sąvokų keitimą funkcinėmis. Politikos mokslininkai mato tik kiekybinius laipsnio skirtumus, ir šis jų požiūris iš mokslo persikelia į kasdienį politinių dalykų supratimą.
Politikos mokslininkai sukūrė atskirą teorinių argumentų pasaulį. Jie dažnai sako tą patį, ką ir politikai, tačiau savo teiginius būtinai stengiasi įrodyti nuodugniais tyrimais. Nuo politinio gyvenimo dalyvių mokslininkai skiriasi rizikos neturėjimu. Kai kuriose šalyse jie gali net susilaukti persekiojimų už savo tyrinėjimus, tačiau daug dažniau jie tiesiog prisitaiko prie politinės konjunktūros. Politinis gyvenimas kartais būna ištiktas gyvybės ir mirties klausimų, tačiau ši jo pusė beveik visiškai neliečia politikos mokslininkų. Galima sakyti, kad jie beveik niekuo rimtu nerizikuoja, išskyrus akademinės karjeros greitį ir mastą. Eiliniai piliečiai net nepastebėtų jų nebuvimo ar pasitraukimo į visuomenės nuošalę. Jiems sunkiai suprantamos naujausios moderniojo meno srovės, tačiau jiems ne mažiau nesuprantamas politikos mokslas. Susidaro įspūdis, kad modernusis menas žmones domina net labiau. Jeigu liberalios visuomenės piliečių kas nors paklaustų, ką jie nori remti – politikos mokslą ar meną? – būtų aiškiai pasisakyta už meną.
Politikos mokslininkai dažnai net nepastebi, kad vietoj sąlyčio su politika jie susiduria su kolegų sukurtais teoriniais argumentais, hipotezėmis ir idėjomis. Jie vis labiau užmiršta savo pirmtakų Apšvietos laikų pažadus prisidėti prie socialinės ir politinė pažangos. Svarbiausiu dalyku jiems tampa mokslinių diskusijų tęsimas. Dabartiniam politikos mokslui apibūdinti gerai tinka marksisto Eduardo Bernsteino šūkis „judėjimas yra viskas, tikslas yra niekas“. Pagrindinė politikos mokslo įsitvirtinimo priežastis yra ne kokie nors išskirtiniai jį kuriančių žmonių moksliniai pasiekimai, o bendras Vakarų visuomenių piliečių pasitikėjimas mokslu. Vienas garsiausių dabartinio socialinio mokslo aferistų Diederikas Stapelis savo mokslo duomenų falsifikacijas paaiškino noru pagyvinti naujų idėjų stokojančias dabartinių mokslininkų diskusijas. Jo žodžiais, „žmonės prarado tikėjimą bažnyčia, bet neprarado tikėjimo mokslu. Mano elgesys rodo, kad mokslas nėra šventas“.
Politikos mokslininkai dažnai net nepastebi, kad vietoj sąlyčio su politika jie susiduria su kolegų sukurtais teoriniais argumentais, hipotezėmis ir idėjomis.
Stapelis neabejotinai pažeidė etikos principus, tačiau jo veiksmai rodo svarbią dabartinio socialinio mokslo varomąją jėgą – stebinti akademinę bendruomenę naujomis teorijomis.
Politikos mokslininkai vis labiau plečia tik jiems įdomių tyrinėjimų apimtį. Jų tyrimų temos ir metodai vis paklūsta ir priklauso nuo vadinamosios akademinės rinkos reikalavimų. Erico Voegelino žodžiais,
„kadangi faktų vandenynas beribis, tai, žvelgiant sociologijos akimis, įmanoma tiesiog milžiniška mokslo ekspansija, suteikianti darbą mokslingiems technikams ir vedanti į fantastišką nereikalingo žinojimo akumuliaciją, atsirandančią dėl milžiniškų mokslinio tyrimo projektų, kurių įdomiausias bruožas yra jų gamybai sunaudotų lėšų kiekybinė išraiška“.
Politikos mokslininkų rūpestis savo akademiniu pripažinimu yra svarbesnis už politinę tyrimų prasmę. Edmundas Burke’as Prancūzijos revoliucionierius yra apibūdinęs kaip „posėdžiaujančius svetimoje valstybėje“. Tai galima pasakyti apie moderniuosius politikos mokslininkus, kurie paskendo scholastiniuose ginčuose dėl metodų ir sąvokų, užmiršdami savo valstybės reikalus. Jų noras pabėgti nuo kasdienės politikos prasmių pamažu virto politinės reikšmės neturinčiomis diskusijomis. Posėdžiai užsienio šalių konferencijose jiems dažnai yra svarbesni už savo šalies politines ir mokslines diskusijas. Modernieji politikos mokslininkai prisideda prie piliečių susvetimėjimo politikai. Paulo Kahno žodžiais, „Jeigu valdymas yra biurokratinės ir administracinės ekspertizės reikalas, tai nebeišreiškia piliečių gyvenimo formos kaip jų tapatybės dalies“. Politikai patekus į mokslininkų ir ekspertų rankas, nuvertinama piliečių savivaldos ir iniciatyvos reikšmė. Reikia skirti dvi politikos mokslininkų sukuriamas blogybes – nenorą turėti santykių su politika ir negatyvų poveikį jai. Tai neabejotinas paradoksas: atsisakydami kištis į politiką, politikos mokslininkai kartu tampa negatyvių padarinių kūrėjais.
Politikos mokslininkai neabejotinai pakeitė daugelio politinių dalykų supratimą. Po jų prisilietimo kasdienio politinio gyvenimo reiškiniai virsta kažkuo kitu negu buvo. Nuo Sokrato laikų filosofai siūlo skirti nuomonę ir žinojimą. Tačiau filosofų atitrūkimas nuo kasdienybės niekada nebuvo toks didelis, kaip moderniųjų politikos mokslininkų, kurie sąmoningai atsiribojo nuo piliečio perspektyvos. Leo Strausso žodžiais, „svarbiausiai klasikinės politinės filosofijos klausimai ir jų formulavimo terminai nebuvo specifiniai filosofiniai ar moksliniai; tai buvo susirinkimuose, tarybose, klubuose ir kabinetuose keliami klausimai, ir jie buvo keliami visiems pažįstamais ir suprantamais terminais, bent jau juos suaugusieji žinojo iš kasdienio patyrimo ir kasdienės vartosenos“.
Modernieji politikos mokslininkai įstrigo pusiaukelėje tarp seno kasdienio ir naujo mokslinio pažinimo. Pirmasis jiems atrodo turintis didelių trūkumų ir apibūdinamas kaip nepatikimas, o antrasis per kelis amžius taip ir netapo patikimas.
To negalima pasakyti apie modernųjį politikos mokslą. Jo kūrėjai naudoja specifinius terminus, nesutinkamus piliečių diskusijose: žmogiškieji ištekliai, šiukšlių dėžės modelis, sprendimų medis, pažintinis disonansas, juodoji dėžė, integracinė galia, kontrolės dvigubėjimo dėsnis, mišrus skenavimas, normatyvinis optimumas. Piliečiai į mokslininkų samprotavimus dažnai žiūri kaip į nesuprantamą ir mažai reikšmingą kalbą. Modernieji politikos mokslininkai įstrigo pusiaukelėje tarp seno kasdienio ir naujo mokslinio pažinimo. Pirmasis jiems atrodo turintis didelių trūkumų ir apibūdinamas kaip nepatikimas, o antrasis per kelis amžius taip ir netapo patikimas.
Politikos mokslininkų perfekcionizmas stipriai pranoksta klasikinių filosofų perfekcionizmą. Filosofai nuo Sokrato laikų atvirai kalba apie savo pažinimo ribotumą, sakydami, kad „žino, jog nežino“. Filosofija yra ne išmintis, bet tik išminties meilė. Jeigu žmonės būtų išminčiai, jiems nereikėtų filosofijos. Politikos mokslininkai taip pat pripažįsta dar nežinantys daugybės dalykų, bet jie mano, kad jų nežinojimas yra tik trumpalaikė problema, kurią nesunkiai gali įveikti tolesnė pažinimo pažanga. Politikos mokslininkai ko nors nežino tik dėl nepakankamos jų disciplinos pažangos, visuomenės, technikos išsivystymo ar tyrinėjimų finansavimo. Jie mano, kad anksčiau ar vėliau gali būti įtvirtinta mokslinė politikos samprata. Šis optimizmas turi skatinti politinį optimizmą. Mokslinio pažinimo pažanga suvokiama kaip demokratijos pažangos sąlyga. Šis intencijų sutapimas sustiprina politikos mokslininkų scientizmą. Kaip ir kiti ideologai, jie ne tik pažįsta, bet ir skleidžia tikėjimą.
Nenuvertinant moderniojo politikos mokslo reikšmės, būtina aiškiai suvokti jo ir politikos prigimties skirtumus. Pirma, politikos mokslas savo pagrindinėmis metodologinėmis prielaidomis visada kažkiek iškreipia politikos supratimą. Juo labiau įsigali mokslinis požiūris į politiką, juo stipriau nutrinamos politikos ir ne politikos ribos. Antra, politikos mokslininkai savo autoritetą įtvirtina kitų žmogiškojo patyrimo modusų sąskaita. Jie siekia monopolio ir taip užkerta kelią kitiems politinį gyvenimą formuojantiems prasmės šaltiniams. Bet kuri panaši religingų žmonių pretenzija būtų sutikta kaip grėsmingas iššūkis piliečių laisvei, tačiau į mokslininkų monopolines pretenzijas žiūrima visiškai atlaidžiai. Politikos mokslininkams leidžiama išstumti tai, kas neatitinka jų požiūrio į pasaulį. Michelas Walzeris filosofams yra priekaištavęs dėl autoritarinio jų disciplinos pobūdžio: „filosofiniai atradimai yra autoritarinis verslas“. Šis pastebėjimas ne mažiau tinka politikos mokslininkams, kurie stipriai priklauso nuo scientizmo. Jie nori būti viešojo gyvenimo autoritetais, bet plačioji visuomenė mažai domisi jų tyrinėjimais.
Herberto Marcuses žodžiais, „mokslinis metodas, vedęs į vis efektyvesnį gamtos valdymą, per valdžią gamtai ėmė teikti tiek grynąsias sąvokas, tiek instrumentus vis efektyvesnei žmogaus valdžiai kito žmogaus atžvilgiu“. Paskutinius keletą amžių gamtos mokslai labiausiai lemia Vakarų visuomenių politinę raidą. Praplečiant Marcuses mintį, galima sakyti, kad šie mokslai yra ir pagrindinis moderniojo politikos mokslo įsitvirtinimą lemiantis veiksnys. Politikos mokslininkai naudojasi iš gamtos mokslų pasiskolintais metodais, tačiau negali sukurti nieko panašaus į jų sukurtą techninę revoliuciją. Tai yra jų slepiamo nepasitenkinimo savimi priežastis. Gamtos mokslai techniniais išradimais stipriai pakeitė visuomenes. Politikos mokslininkai negali pasigirti kokiais nors techniniais išradimais ir todėl dar energingiau vaizduoja politikos techninį užkariavimą.
