Romane rašytoja pasakoja apie Holokausto sudraskytus likimus, tačiau kartu ir apie ypatingą ištvermę, viltį bei meilę. Lenkos gyvenimas tarpukario Prahoje – idiliškas: mylintys tėvai, studijos Prahos dailės akademijoje, brangus miestas, mylimasis Jozefas. Tačiau karas išskyrė jaunavedžius Jozefą ir Lenką: vienam teko kurti naują gyvenimą už Atlanto, o kitai – pereiti Terezyno ir Aušvico pragarą ir tik tuomet, per plauką išvengus mirties, iškeliauti į Ameriką. Ir likimas viską sudėlioja taip, kad Lenka su Jozefu vėl išvydo vienas kitą po šešiasdešimt metų.
Labai svarbi romano linija – liūdnas ir pakylėjantis pasakojimas apie Terezyno koncentracijos stovyklos menininkus. Piešiniuose ir paveiksluose jie užfiksavo nacių vykdytų žydų naikinimų siaubą. Šie draudžiami meno kūriniai kartu su stovykloje kalinamų vaikų darbais buvo renkami ir užkasami po žeme ateities kartoms.
Kaip įmanoma į rankas paimti pieštuką, kai gyvenimas slysta iš po kojų? Siūlome susipažinti su romanu „Prarasta žmona“ ir paskaityti ištrauką apie dailininkų gyvenimą Terezyne.
Knygos ištrauka
1942 Terezyno koncentracijos stovykla.
Su popieriais nužingsniavau į Liaučerio dirbtuves, nedidelį kambarį Magdeburgo barake. Man atėjus durys buvo atviros, prie didelio stalo jau dirbo dešimt dailininkų.
Lengviau atsipūčiau pasveikinta guodžiamų spalvų ir kvapų, jie priminė dienas Prahos akademijoje: aštriai trenkė terpentinu, tvyrojo sodrus, riebus sėmenų aliejaus ir maišomų pigmentų kvapas. Visais kambario pasieniais stovėjo atremtos didžiulės senųjų meistrų drobės – klastotės ar kopijos. Ant stalo mačiau nedideles, pašto atviruko dydžio, akvareles – džiugius, idiliškus vaizdelius ir keletą mažų vaikučių portretų.
Prie manęs priėjo maždaug mano amžiaus moteris. Smulkutė blondinė trumpai kirptais plaukais. Nors ant palaido drabužio segėjo žydišką žvaigždę, jos veidas atrodė slaviškas. Platūs skruostikauliai, nedidukė plokščia nosis, didelės žalios akys. Liesutė it skiedrelė.
– Aš Lenka, – prisistačiau ir parodžiau savo siuntimą. – Man buvo liepta ateiti ir dirbti čia.
Ji nusišypsojo.
– Vadinasi, turi šiokios tokios dailininko patirties?
– Taip, truputį daugiau nei dvejus metus Prahos akademijoje.
– Gerai, – ji vėl nusišypsojo. – Gali vadinti mane Rita. Manau, tau čia patiks. Esame dailininkų grupė, iš esmės niekieno neprižiūrimi, neskaitant retkarčiais pasirodančio vokiečių kareivio, kuris ateina savaitės gale paskirti mums užduočių ir išsiųsti pabaigtų darbų.
Išpūtusi akis dairiausi po kambarį. Tai, ką mačiau, mane trikdė. Visi plokšti paviršiai buvo nukloti džiūstančiais paveikslais. Kai kurie iš jų buvo peizažai, bet visi kiti – puikiai žinomų paveikslų kopijos.
– Kas visa tai užsako? – negalėjau patikėti.
– Tai vis Reicho pageidavimai. Kai kurie atvirukai bus parduodami Vokietijoje. Emaliuoti ir dekoratyviniai dirbiniai veikiausiai bus išdovanoti esesininkams, o senieji meistrai – parduoti už didelius pinigus, nes tai nepriekaištingos kopijos... Tereza – štai anava ten – yra genijus.
Ji parodė į liesą merginą, ne vyresnę kaip aštuoniolikos, stovinčią prie molberto. Ši tapė nevilkėdama chalato; paletę atstojo senos faneros gabalas dažais numargintu kraštu.
– Niekas nemoka taip kopijuoti Rembranto kaip Tereza. Gal nė pats Rembrantas.
Apžiūrėjau merginos tapomą „Vyro su aukso šalmu“ kopiją ir negalėjau patikėti savo akimis. Paveikslas buvo tiksli originalo reprodukcija. Kietai sučiaupta rimta burna, žemyn nuleistos akys. Net šarvai atkurti tobulai – jie sunkiai sviro vyrui nuo pečių.
Žalvarinio šalmo užraitas buvo nutapytas taip tiksliai, kad, atrodė, virste virsta iš drobės. Bet labiausiai man kvapą užgniaužė paties metalo spindesys.
– Ar gaunate aukso lapelių, kad galėtumėte auksuoti? – paklausiau.
Žinojau, koks net prieškariu retas ir brangus buvo auksas, ir negalėjau patikėti, kad Liaučeryje dirbantys dailininkai galėtų jį naudoti.
– Ne, negauname, – atsakė Rita. – Nė nenutuokiame, kaip jai taip pavyksta.
Priėjau prie Terezos arčiau ir tyrinėjau paveikslą. Stebėjausi, kaip ji įstengia sukurti šalmo atšvaitą be aukso lapelių. Ko gero, norėdama išgauti tokį efektą, mergina sluoksniais užtepė penkiolika pigmentų. Truputį dažų ji įrankiu nugrandydavo, taip formuodama paviršių ir šviesos žaismą jame.
Čia daug merginų kaupia piešimo priemonių likučius. Nešame į vaikų barakus vieną kitą popieriaus skiautę, truputį dažų ar dar ko nors, ką tik randame, kad jie naudotųsi...
Kairėje džiūvo keturi kiti „rembrantai“, visi tikslios vienas kito kopijos. Kiekvienas šalmas, kiekviena plunksna, kiekviena susimąsčiusio veido raukšlelė buvo pavaizduoti lygiai taip pat preciziškai, lyg fabrike.
– Veikiausiai turėtum pradėti nuo atvirukų, – parodė Rita į vidurinį stalą. – Nebent turi išskirtinį Terezos talentą. Atvirukai sekasi lengvai ir sparčiai. Penktadieniais ateina vokiečiai ir juos surenka, tad iki to laiko turėtum pasistengti nupiešti jų šimtą.
Pakėliau antakį. Šimtas atvirukų per savaitę atrodė neįmanomai daug.
– Lenka, paimk... – ji padavė man peizažų knygą. – Daugeliui merginų patinka piešti iš jos. Rinkis šviesias ir linksmas spalvas. Ir stenkis neklysti. Kuo mažiau popieriaus sugadiname, tuo daugiau jo lieka mums kitiems reikalams.
Ji valandėlę nutilo, žiūrėjo prisimerkusi į mane.
– Ar turi atsivežusi vaiką?
– Ne, – akimirką patylėjau. – Neturiu vaikų.
Ji papurtė galvą.
– Gal taip ir geriausia. Širdis plyšta matant juos sugrūstus į tokius purvinus barakus... ar bent gali įsivaizduoti? – ji bjaurėdamasi caktelėjo liežuviu. – Ko gero, visi stengiamės daryti, kas įmanoma tokiomis sąlygomis. Čia daug merginų kaupia piešimo priemonių likučius. Nešame į vaikų barakus vieną kitą popieriaus skiautę, truputį dažų ar dar ko nors, ką tik randame, kad jie naudotųsi... jie būna tokie laimingi, be to, turi nuostabią mokytoją, kuri vertina viską, ką tik įstengiame nudžiovusios nunešti jiems.
Prisiminiau savo nuostabą, kai mama padovanojo man pirmąjį dažų rinkinį ir piešimo albumą. Neištvėriau nenusišypsojusi, jog net čia yra žmonių, siaubingai rizikuojančių vien dėl to, kad šis stebuklas tęstųsi.
***
Praėjus keliems mėnesiams nuo to laiko, kai atvykome į Terezyną, pagaliau šiltas vėjelis ištirpdė sniego krūvas. Marta pasakojo anapus sodo, kuriame dirbo, mačiusi žydinčius laukus, ir tai truputį pakėlė jai ūpą, nors mes tarp geto sienų neregėjome nieko. Paukščių tebuvo vos keletas, niekur neišvysi nei liuoksinčios voverės, nei drugelio sparnų. Vabzdžių, žinoma, turėjome į valias: uodų, blusų ir utėlių. Nuovokesni padarai suprato, kad verčiau laikytis nuošaly, o tie, kurie klestėjo nešvaroje ir skurde, kuo mieliausiai dėjosi prie mūsų.
Aš tebepiešiau atvirukus. Tereza tebekūrė savo pavydėtinas senųjų meistrų drobių kopijas, o mano numylėtoji Rita juokino mane grimasomis, kurias darė vieną po kito kepdama nekaltus peizažus.
– Gaila, kad dirbdamos šį darbą negalime pasiųsti slaptų pranešimų, – sukuždėjo man vieną dieną.
Žiūrėjau, kaip ji merkia teptuką į stiklainį su vandeny atskiestais mėlynais dažais, paskui lapo viduryje, kur netrukus atsiras tvenkinys, piešia mažytę Dovydo žvaigždę.
O jei pasakyčiau girdėjusi gandus, kad saujelė dailininkų stengiasi įamžinti, kas iš tiesų čia vyksta?
– Pagalvok, kaip da Vinčis nupiešdavo viena, o paskui uždengdavo visai kitu paveikslu. Po dažų sluoksniu palaidotas paveikslas skirtas vien dailininkui, kitas sukurtas žiūrovams.
Atsidusau. Atviruke piešiau vandens malūną kalnų peizažo fone. Jame tikrai nebuvo užkoduotų jokių slaptų pranešimų.
Rita prisislinko arčiau, jos akys nuo kilusio sumanymo žibėjo.
– O jei pasakyčiau girdėjusi gandus, kad saujelė dailininkų stengiasi įamžinti, kas iš tiesų čia vyksta? Keli vyrai gretimoje studijoje tapo savo paveikslus... iš jų kai kurie slepiami gete. Girdėjau kalbant, kad yra sutarta su prijaučiančiais ne žydų tautybės žmonėmis laisvėje, kurie tuos paveikslus nori paviešinti užsienyje.
Nepatikliai ją nužvelgiau.
– Netikiu. Tai savižudybė.
Vos prieš tris savaites buvo apieškoti visi barakai, mat prižiūrėtojams į rankas pakliuvo laiškas su vienu draudžiamu žodžiu: Badauju.
– Įsivaizduok, ką jie darytų, jei aptiktų, tarkime, nupieštus medinius gultus, pilnus skeletais virtusių vyrų ir moterų, ir krūvas lavonų, kurias matome kasdien, – skeptiškai tariau.
Dar šį rytą apėjau mirusią moterį prie įėjimo į mūsų baraką. Jei kas vakare mirdavo, būdavo paguldomas lauke prie durų, kad rytą būtų išgabentas vežimu.
– Tu, Lenka, nerizikuotum? – pakėlė antakius Rita. – Aš tai rizikuočiau. Nė nesuabejočiau.
Apsidairiau po studiją. Tereza įnikusi dirbo prie dar vienos „Vyro su aukso šalmu“ drobės. Priešais mane gulėjo dvidešimt atvirukų su bavarišku vėjo malūnu. O lauke girdėjau dusliai bildančias kanopas, arkliui traukiant laidojimo vežimą, prikrautą numirėlių.
Spoksojau į draugę.
Niekada gyvenime nebuvau linkusi rizikuoti. Prisiminiau, kaip bendraklasė Dina nepaisė pavojaus vien norėdama pamatyti „Snieguolę“, o aš drebėjau nuo minties, kad sulaužysiu kokią taisyklę. Tačiau dabar jutau, kad iš manęs nedaug ką galima beatimti. Net nebuvau tikra, ar taip badaudama ir gete siaučiant ligoms išgyvensiu dar bent metus. Išties, ką galėjau prarasti? Ir nejau nenorėjau per man likusį laiką ko nors nuveikti?
Tad susivokiau linksinti.
– Taip, Rita, – ištariau entuziastingiau, nei jutau širdyje. – Rizikuočiau.
***
Naktį mane užvaldė ši mintis. Kur buvus, kur nebuvus galvojau apie šį slaptą pasipriešinimo judėjimą Terezyne. Įsivaizdavau save, gaunančią užduotį įamžinti šitas sąlygas. Nešvarą. Skurdą. Subjaurotus kūnus. Įkritusias akis.
Prisipažinau Ritai negalinti išmesti tos minties iš galvos.
– Pasipriešinimo judėjimas suteiktų mano gyvenimui Terezyne prasmės... – kalbėjau. – Neturiu nei vyro, nei vaiko, kurių turėčiau paisyti. Žinau, jei tik man duotų progą jiems padėti, tikrai padėčiau.
– Nė nesakyk, – pritarė Rita. – Aš irgi kasdien apie tai galvoju.
Ji giliai atsiduso, ir mačiau, kaip merkia teptuką į vandens stiklainį, paskui makaluoja, kol švariai nuplauna.
– Kad ir kiek stengiausi, nepavyko nieko apie tai išsiaiškinti. Techniniame skyriuje dirba toks dailininkas Petris Kynas. Mano draugė Lėja sakė mačiusi jį piešiantį vieną iš tų senukų, nugrūstų į palėpės kambarėlius.
Nusisukusi Rita įsižiūrėjo į studijos langą, iki viršaus užkaltą lentomis.
– Ar žinojai, kad senukai tuose palėpės kambarėliuose laikomi be gryno oro, be langų? Žmonių per daug, o vietos trūksta, tad Seniūnų taryba tuos kambarius skiria žmonėms, kurie, kaip žino, ilgai netrauks.
Tiesą sakant, net per gerai žinojau. Mūsų barako viršuje buvo kambarys, kuriame gyveno šešios moterys; visos jos atrodė kaip močiutės. Jos ne tik neturėjo lango ar šviesos, – maisto joms buvo skiriama tik pusė to, ką gaudavome mes, dar gana jaunos ir darbingos. Mama kartais užlipusi duodavo joms gabalėlį vaisiaus, Martos slapta nugvelbto iš sodo.
– Šitas vaikinas, Petris, tikrai dalyvauja pasipriešinime... Lėja bandė išpešti iš jo daugiau informacijos, bet jis tučtuojau nutilo. Pasakė, kad piešia sau, norėdamas neprarasti dailininko įgūdžių, – dabar Rita purtė galvą. – Bet net ji suprato, kaip yra iš tiesų.
Iš anglų k. vertė Vilija Vitkūnienė.
