Vyriausioji komisarė Lena Lorencen pasiėmė kelias dienas atostogų ir norėtų praleisti jas su savo vaikystės draugu Erku, su kuriuo vėl susitiko po daugelio metų. Tačiau netikėtai paskambina jos viršininkas. Nepaisant poilsio dienų, jis prašo pasirūpinti dingusios 14-metės Marijos Logener byla. Lena sutinka dalyvauti plataus masto paieškose Šiaurės Fryzų saloje Fiore.
Marija Logener kilusi iš itin religingos šeimos ir visų apibūdinama kaip pagal savo amžių neįprastai brandi. Jau antrą paieškos dieną mergaitė randama nuošaliame pajūrio ruože su perpjautomis venomis. Lenai ir jos jaunajam kolegai Johanui Grazmanui tuojau kyla įtarimas, kad tai visai ne savižudybė. Teismo medicinos gydytoja, artima Lenos draugė, patvirtina šį įtarimą ir pateikia išvadą, kad auka buvo išprievartauta likus maždaug dviem savaitėms iki nusikaltimo.
Marijos tėvai vengia bendradarbiauti su policija, nes mano, kad duktė negalėjo nusižudyti. Tačiau, pasirodo, jie ne vieninteliai, turintys ką slėpti. Vyriausioji komisarė įsitikinusi, kad bylos raktas glūdi būtent čia. Paslaptingi ir klasės draugai bei kaimo gyventojai.
Žingsnis po žingsnio tyrėjai skverbiasi į mergaitės gyvenimą ir paslaptis.
Lena susiduria ne tik su profesiniais iššūkiais. Jos laukia nelengva užduotis: apsispręsti, ar gyventi kartu su jaunystės draugu Erku, ir įvertinti, kokią įtaką darbui Žemės kriminalinės policijos biure turėtų persikėlimas į Amrumą. Ir ar gali ji atleisti tėvui, kurio nematė jau keturiolika metų?
Knygos autorė Anna Johannsen nuo vaikystės gyvena Šiaurės Fryzijoje. Jai labai patinka regiono kraštovaizdis ir žmonės, o ypač Šiaurės Fryzų salos, kuriose ir vyksta detektyvinių romanų serijos „Salų komisarė“ veiksmas.
Kviečiame skaityti knygos ištrauką
Apie pokalbį su Benu Lena papasakojo Johanui, ir šis tuojau atvožė savo kompiuterį, norėdamas atidaryti elektroninį laišką ir paleisti vaizdo įrašą. Juodu stebeilijosi į ekraną. Kamera buvo nukreipta į Martiną Reimersą. Jis sėdėjo prie stalo panarinęs galvą. Benas uždavė klausimą, o Reimersas tylėjo.
– Apibendrinkime dar kartą, – nuskambėjo energingas Beno balsas. – Buvai įsimylėjęs Mariją ir norėjai ją vesti. Tai teisybė?
Martinas Reimersas linktelėjo.
– Marija anaiptol neketino turėti su tavimi ką nors bendro. Teisingai?
Martinas Reimersas vėl linktelėjo ir susigūžė, pasigirdus garsiam pliaukštelėjimui. Matyt, Benas delnu tvojo per stalą.
– Žiūrėk į mane, kai su tavimi kalbu! – suriko jis.
Martinas Reimersas iš lėto pakėlė galvą.
– Tą vakarą patykojai Marijos ir smarkiai su ja susibarei. Tai patvirtino liudytoja. Supratai? Viena moteris matė jus iš visai arti. Dėl ko barėtės?
– Aš... aš tik... tik norėjau... su ja pasikalbėti, – suvapėjo Martinas Reimersas.
– Ar dabar tai vadinama kalbėjimu? – sugriaudėjo Benas. – O ką darei paskui? Aš tau pasakysiu. Tu nusekei paskui ją. Taip?
Martinas Reimersas gūžtelėjo pečiais.
– Ar taip? – užriko ant jo Benas.
Nedrąsus linktelėjimas.
– Nieko negirdžiu! Garsiau!
– Taip, – pagaliau atsakė Martinas Reimersas.
– Vadinasi, nusekei paskui ją. Iš kur gavai prievartautojų lašų? Per internetą? – Reimersui neatsakius, Benas garsiau pakartojo klausimą. – Ar lašų įsigijai internetu?
Martinas Reimersas išsigandęs pakėlė akis.
– Lašų?
– Taip, po paraliais! Prievartautojų lašų. Juk juos žinai!
Jaunuolis baugščiai linktelėjo.
– Ar juos pirkai internetu?
Martinas Reimersas vėl gūžtelėjo pečiais.
– Pirkai? – rėkė Benas.
Po valandėlės Martinas Reimersas linktelėjo.
– Man reikia garsiai protokolui. Ar lašus pirkai internetu?
– Taip, – vos girdimai išspaudė Martinas Reimersas. Vėl prie stalo sėdėjo suglebęs ir panarinęs galvą.
Lena sudejavo.
– Pavaryk truputį į priekį.
Uždėjęs ranką ant pelės, skrituliuką po vaizdo įrašu Johanas patraukė į dešinę.
– Vadinasi, buvai prie jūros, – pasigirdo agresyvus Beno balsas. – Žinai tą vietą? Aš teisus? Kalbėk gi! Ant Marijos radome tavo DNR. Neturi nė mažiausių šansų išsisukti. Ar aišku?
– Tai ne aš, – tyliai pratarė Martinas Reimersas.
– O, kaipgi! Ar supranti, kad motina tavęs išsižadės? Kad tėvas tave niekina? Ar bent nutuoki, kaip kenčia Marijos motina? Niekas iš bendruomenės tavęs neužstos. Tapai raupsuotuoju.
Žmogžudystė! Tu ją nužudei! – Pastaruosius žodžius Benas nutęsė. Lena su Johanu išgirdo, kaip Benas keliasi, ir po sekundės pamatė jį stovint už Martino Reimerso. Jis trūktelėjo aukštyn kairę Reimerso ranką, atsmaukė megztinio rankovę ir kelis kartus pirštu patapšnojo per tą vietą, kur
Marijai Logener buvo perpjautos venos. – Keli gilūs pjūviai. Kraujas, visur pilna kraujo. Viskas aplinkui raudona. Visas pajūrio smėlis prisigėręs jos kraujo. – Paleidęs Reimerso ranką uždėjo delną jam ant peties. Tada pasilenkė ir prašneko tiesiai į ausį. – Kraujas. Viskas nusidažė raudonai. Žinai, kaip baisu šitaip mirti? – Benas atsitiesė ir tuoj tvojo ranka per stalą. Reimersas visu kūnu krūptelėjo. – O dabar dar kartą! Ar ją nužudei tu? Ką padarei Marijai? Nagi! Kalbėk!
Martinas Reimersas linktelėjo.
– Kalbėk garsiai! – sušnypštė Benas. – Garsiai!
Akimirką tvyrojo visiška tyla. Galiausiai Martinas Reimersas pakėlė galvą ir tarė:
– Taip, aš kaltas. Tik aš.
– Rugsėjo 6 dieną, praėjusį antradienį, jūs keltu atplaukėte į Fiorą.
Arnė Vagneris tylėjo.
– Ar taip, pone Vagneri? – pakartojo klausimą Lena.
– Taip. Tą jau daug kartų patvirtinau.
– Kada pirmą kartą bendravote su Marija Logener per internetą? Ar išsyk pastebėjote, kad jūsų patirtis su tėvais – panaši?
– Mano tėvai žuvo per automobilio avariją.
– Iš pradžių nesusivokėte, kad bendraujate su keturiolikmete. Nė negalėjote susivokti, nes Marija buvo labai rimta mergaitė.
– Tardama pastarąjį sakinį Lena atidžiai stebėjo Arnę
Vagnerį. Jis niekaip nereagavo, nors Lena apie Mariją kalbėjo būtuoju laiku. – Kada susigaudėte? Ar Marija jums atsiuntė nuotrauką?
– Nesuprantu, apie ką kalbate, – pavargusiu balsu atsiliepė jis. – Aš nepažįstu tos...
– O gal Marijos paklausinėjote? Kur gyvena, ką veikia, kiek jai metų?
– Aš nepažįstu...
– Ji buvo protinga ir gyvenimą mylinti mergaitė. Ar žinojote, kad daug jai reiškėte? Maža to, ji jus įsimylėjo. Ar žinojote?
Arnė Vagneris sunkiai nurijo.
– Marija atsidūrė sunkioje padėtyje. Tėvų namai, mokykla, draugai... Betgi jūs viską žinote. Ką jautėte, kai Marija atsiuntė jums nuotrauką? Ji atrodė kaip angelas. Ar aš teisi? Angelas juodais plaukais. Ar tai jus sužavėjo? Nuodėmė? Abiem prasmėm?
– Tu ničnieko nenutuoki, – burbtelėjo Arnė Vagneris.
– Kada Marija suprato, kad ja pasinaudojote?
Jis nusijuokė.
– Pasinaudojau?
– Taip, pasinaudojote. Jums tai tikrai pažįstama. Juk pats pasitikėjote įtėviais. Tai normalu. Kiekvienas vaikas ilgisi šilumos ir saugumo. O tada? Kas nutiko tada?
– Nieko! – niūriai atsakė jis.
– Nieko? Ar vaikystėje jums tikrai taip atrodė? Kad ten nieko nebuvo? Jokios meilės, jokio pasitikėjimo?
Jis beveik nepastebimai gūžtelėjo pečiais.
– Ką pamatėte Marijos akyse, kai ją išprievartavote? Baimę, kokią ir pats jautėte, būdamas vaikas? Kai vienui vienas sėdėdavote rūsyje ir turėdavote mąstyti apie savo nuodėmes?
– Palik mane ramybėje! – iš paskutiniųjų išspaudė ArnėVagneris. – Aš nieko nepadariau.
– Mes nieko nerasime jūsų kompiuteryje. Aš teisi?
– Taip. Ten nieko nėra. – Ir po valandėlės pridūrė: – O kas gi ten turėtų būti?
– Ar išvalėte ir automobilį? Turiu galvoje – ne skuduru. Ir ne dulkių siurbliu. – Lena pastebėjo jo žvilgsnį. – O gal pamiršote, kad Marija sėdėjo jūsų automobilyje? Mes ką nors rasime. Jei studijuojate biologiją, turėtumėt žinoti, kad neįmanoma pašalinti visų pėdsakų. Tai viena. Vėliausiai rytoj gausiu teismo nutartį, pagal kurią privalėsite duoti mums seilių mėginį. Ant Marijos drabužių rasta pakankamai DNR pėdsakų. Manau, suprantate, ką tai reiškia.
– DNR? Jūs meluojat. Taip negali būti.
– Ne? Ar vilkėjote skafandrą? Buvote su respiratoriumi ir visais žaisliukais? Ne? Tai galim baigt šitą žaidimą. Atverskite kortas.
Jis tylėdamas spoksojo į Leną.
– Arne Vagneri, šiuo pagrindu jus laikinai sulaikau. Ar supratote?
Vagneris stebeilijosi į ją tuščiomis akimis, lyg žiūrėtų kiaurai. Veidas buvo pilkas kaip pelenai, rankos drebėjo, jis alsiai kvėpavo.
– Tai... tiesiog įvyko, – pratarė tyliai. – Negalėjau jos pasiimti. Ji ketino... viską papasakoti.
Apie vidurnaktį susiskambinusi su Benu Lena sužinojo, kad Martinas Reimersas po prisipažinimo atsisakė papasakoti smulkmenas. Lena pranešė Benui apie naują posūkį Kylyje
ir dar sykį paprašė nuolat stebėti Martiną Reimersą. Dar po trijų valandų tardymo Arnė Vagneris buvo laikinai sulaikytas. Apsiašarojęs prisipažino įmaišęs Marijai Logener į gėrimą prievartautojų lašų ir ją išprievartavęs. Prisiekinėjo negalįs prisiminti visų tos popietės smulkmenų. Kažkuriuo momentu sprukęs iš Bėrens namų ir kelias valandas važinėjęs po salą, kol užmigęs automobilių stovėjimo aikštelėje prie jūros. Iš ryto pirmu keltu grįžęs į žemyną ir visą laiką laukęs, kad jį suims policija. Tačiau įvykę priešingai. Marija vėl užmezgusi su juo ryšį ir nė žodžiu neužsiminusi apie valandas Fiore. Tik pamažu jis suvokęs, kad Marija mananti, jog tą pavakarę jai pasidarę bloga, o jis, prieš išeidamas iš namų, ją nurengęs ir paguldęs. Kuo santūresnis jis buvęs per internetinius pokalbius, tuo labiau stiprėjęs Marijos noras su juo bendrauti. Ji pasikeitusi, prisiekinėjo jis, ir vis dažniau tvirtinusi, kad niekuo nebegalinti pasitikėti ir ketinanti palikti salą. Jis bijojęs, kad kada nors Marija prisiminsianti išprievartavimą, ir todėl nenutraukęs bendravimo.
Pirmą rugsėjo sekmadienį pagaliau pareikalavusi, kad kitą dieną jis su automobiliu paimtų ją iš salos. Teigė negalinti paprasčiausiai išplaukti keltu, nes visur knibždą tėvo šnipų. Arnė Vagneris nenuvyko į salą, tikėdamasis, kad Marija apsiramins. Pirmadienį ir antradienį ji vis labiau spaudusi, maldaudama paimti. Galų gale jis nuvykęs į Fiorą, bet ten nedrįsęs su ja susisiekti. Tik naktį į trečiadienį internete perskaitęs jos pagalbos šauksmą ir nuvažiavęs į sutartą vietą. Ketinęs ją įtikinti grįžti pas tėvus. Ji atsisakiusi. Norėdami likti nepastebėti, jie nuvažiavo į lauko keliuką, vedantį prie jūros. Besikalbant Marija pamažu supratusi, kad popietė pas Bėrens nebuvusi tokia nekalta, kaip ji maniusi. Juodu kaip reikiant susikivirčiję, ir vienintelė išeitis Arnei Vagneriui buvę prievartautojų lašai. Jis nusivedęs ją prie jūros ir perpjovęs venas.
– Kol kas viskas gerai, – pareiškė Johanas.
Ką tik buvo apsvarstytas sprendimas dėl sulaikymo, ir dabar juodu sėdėjo Lenos automobilyje stovėjimo aikštelėje prie teismo. Arnei Vagneriui buvo skirtas kardomasis kalinimas. Jo butas buvo apieškotas jau anksti ryte, automobilis stovėjo vienoje iš Kriminalistinių tyrimų tarnybos halių, nes bus ieškoma numanomų pėdsakų. Kol nėra rezultatų, toliau tardyti Arnės Vagnerio nėra prasmės. Kriminalinės policijos biuro direktorius Varnkė priskyrė Lenai dar du kolegas iš Kylio – artimiausiomis dienomis jie turės patikrinti Arnės Vagnerio parodymus, kad jam atšaukus prisipažinimą galėtų pateikti teismo pripažįstamus įrodymus.
– Vis tiek iki galo nesuprantu, kodėl Marija nesikreipė pagalbos į ką nors iš aplinkinių, – kalbėjo Johanas.
– Ji neprisiminė, kas tą popietę įvyko Bėrens namuose. Tipiška prievartautojų lašų pasekmė. Prarandi sąmonę, panašiai kaip ir smarkiai padauginęs alkoholio. Anksčiau ji norėjo pasikalbėti su Eva Braš apie tėvų ketinimus, bet šioji, bijodama gandų, ją atstūmė. Sesuo neturėjo laiko, o Marija greičiausiai suprato, kad ji per daug audringai reaguotų į jos bėdas.
– Taip, turint tokius tėvus, turbūt nėra ko stebėtis? – burbtelėjo Johanas.
– Viskam pasaulyje yra pagrindas ir motyvas. Tačiau čia, matyt, lėmė Marijos požiūris į situaciją. Ko gero, jautėsi iš visų pusių stumiama į bedugnę. Ir net Johana staiga prisidėjo prie tų stumiančiųjų, bent jau Marijos akimis. Tėvai, visų pirma motina, su kuria Marijos santykiai vis dar buvo labai geri, paliko ją bėdoje. Geriausia draugė Liza bijojo, kad Marija neišduotų jos paslapties, o Martinas Reimersas, kuris tikriausiai jaudinosi dėl Marijos, jai atrodė kaip persekiotojas.
– O išprievartavimas viską dar labiau sustiprino? – paklausė Johanas.
– Taigi. Paskutinėmis jos gyvenimo savaitėmis išprievartavimui teko svarbus vaidmuo. Kad ji neprisiminė tų valandų, tai viena; bet ji, be abejo, nujautė, kad įvyko kažkas baisaus. Visas ligšiolinis gyvenimas apsivertė aukštyn kojom. Staiga viskas pasikeitė. Ko gero, ji darėsi vis nepatiklesnė visais atžvilgiais ir visų atžvilgiu. Kitaip negaliu paaiškinti, kodėl ji nutolo nuo sesers ir kodėl taip pablogėjo santykiai su Liza. Ji manė, kad vienintelė išeitis – pabėgti. Ir lyg tyčia pasirinko Vagnerį.
– O galiausiai tai ją pražudė.
Lena linktelėjo.
– Taip, ji kreipėsi būtent į tą asmenį, kuris vienintelis galėjo būti jai tikrai pavojingas. Vagnerio būgštavimai, kad Marija kada nors prisimins išprievartavimą, greičiausiai nebuvo iš piršto laužti. Dažnai pasitaiko, kad po savaičių ar mėnesių atmintis pamažu sugrįžta. Tada Vagnerio gyvenimas būtų iš karto žlugęs. Būtų galėjęs pamiršti studijas ir būsimą mokytojo darbą, būtų teisiamas ir gal net sėdęs už grotų. Juk Marijai buvo tik keturiolika.
– Ar Martinas Reimersas jau paleistas?
– Tuo pasirūpinau, – atsakė Lena. – Tėvas jau pasamdė jam advokatą, o tas išsyk pareiškė, kad Martinas atšaukia prisipažinimą.
– Beprotybė. Būčiau galėjęs prisiekti, kad jis čia prikišęs nagus.
Lena gūžtelėjo pečiais.
– Aš irgi nebuvau įsitikinusi. Jam reikėjo anksčiau pas mus ateiti ir iškloti visą teisybę.
– Ar artimiausiomis dienomis tau manęs reikės? – staiga paklausė Johanas.
– Nori grįžti į Fiorą?
– Padėčiau kolegoms ir gal porą valandų...
– Johana?
– Šįryt kalbėjau su ja telefonu. Tikiuosi, viskas gerai? – Lenai linktelėjus, Johanas tęsė: – Mariją laidos po trijų dienų. Johana prašė, kad ją lydėčiau.
– Gera mintis, – pritarė Lena. – Aš taip pat pasistengsiu atvykti.
– Išsamią ataskaitą pateiksiu kitą savaitę.
Šiais žodžiais Lena baigė pasakoti Kriminalinės policijos biuro direktoriui Varnkei apie bylą. Susisiekti pavyko tik telefonu, mat jis buvo išvykęs į konferenciją Šlėzvige.
– Drąsiai pasiimkite porą papildomų dienų, – leido Varnkė.
– Puikiai padirbėjote. Sveikinu!
– Dėkui. – Leną nustebino neįprastas pagyrimas iš viršininko lūpų. Pasinaudojusi palankia proga uždavė klausimą, kuris jau kelias dienas nedavė jai ramybės. – Kaip sekasi jūsų žmonai?
Policijos biuro direktorius kostelėjo.
– Ačiū, kad paklausėte. – Po trumpos pauzės pridūrė: – Žmoną labai sukrėtė tie įvykiai. Ji... kaip čia pasakius? Kiek galėjau, papasakojau jai apie abi seseris ir aplinkybes. – Jis vėl kostelėjo. – Mano akimis, šeima ir aplinka nėra visai nekaltos dėl to, kas įvyko.
– Ar jūsų žmonai irgi taip atrodo? – įsidrąsino Lena.
Girdėjo, kad viršininkas sunkiai alsuoja. Prieš atsakydamas pagalvojo.
– Šiaip ar taip, tai privertė ją susimąstyti. Suprantate, ką turiu omeny.
Replika sukosi Lenai ant liežuvio galo, bet ji susivaldė.
– Taip, manau, taip. – Kiek patylėjusi pasakė: – Perduokite žmonai linkėjimų.
Lena privažiavo prie Logenerių namo. Prieš valandą keltu atplaukė į Viką ir policijos nuovadoje susitiko su Arnu Brantu. Su policijos biuro direktoriaus Varnkės pagalba jai pavyko pasiekti, kad Brantas nebūtų suspenduotas. Išskyrus įrašą asmens byloje, jam nereikia bijoti jokių pasekmių. Su Brantu šnekėjo trumpai. Jis padėkojo Lenai, kad užtarė jį prieš viršininkus, tačiau dėl savo storžieviško ir neprofesionalaus elgesio atsiprašė nenuoširdžiai. Palinkėjusi jam sėkmės Lena išvažiavo pas Logenerius.
Marijos laidotuvės turėjo įvykti rytoj, aštuntą ryto. Kad galėtų jose dalyvauti, Lenai teks pernakvoti Fiore. Pastačiusi automobilį prie Logenerių namo, ji nuėjo prie durų. Nespėjus paskambinti, jos atsidarė. Link Lenos, ištiesusi ranką, žengė Roza Logener.
– Užeikite, ponia Lorencen.
Prieškambaryje laukė Verneris Logeneris. Buvo matyti, kad jį, kaip ir žmoną, slegia pastarųjų dienų našta. Jis taip pat padavė Lenai ranką ir pakvietė užeiti į svetainę. Roza Logener atsisėdo šalia vyro ant sofos.
– Jūsų jaunasis kolega jau užvakar mus aplankė ir viską papasakojo.
Lena linktelėjo.
– Taip, aš jo prašiau.
– Mes abu, vyras ir aš, norime jums dar kartą iš širdies padėkoti. Jūs radote žmogų, kuris taip pasielgė su mūsų Marija. Ir apsaugojote Martiną, kad nekaltai nesėstų į kalėjimą.
Roza Logener vyrui ant rankos uždėjo savąją.
Kostelėjęs Verneris Logeneris pridūrė:
– Mums būtų malonu, jei rytoj palydėtumėt mūsų mylimą dukterį į paskutinę kelionę.
– Būtinai atvažiuosiu, – šypsodamasi pažadėjo Lena. – Per praėjusias dienas pamilau Mariją, nors asmeniškai jos nepažinojau.
– Kiek patylėjusi tęsė: – Bet turiu paskutinį prašymą.
Roza Logener klausiamai į ją pažiūrėjo.
– Rytoj į laidotuves ateis ir jūsų duktė Johana, – pradėjo Lena.
– Taip, jūsų jaunasis kolega mums sakė, – atsiliepė Roza Logener, tebelaikydama vyrą už rankos.
Lena kalbėjo toliau:
– Esu įsitikinusi: Marija užvis labiausiai trokštų, kad su ja susitaikytumėte. Gal rytojus galėtų būti pradžia?
Verneris Logeneris tylėdamas klausėsi Lenos žodžių ir bukai spoksojo priešais save. Jo žmona linktelėjo.
– Būtų puiku, jei Johana sėdėtų su mumis pirmoje eilėje. Ar galite jai tai perduoti?
– Mielai, ponia Logener.
Lena atsistojo, Logeneriai palydėjo ją iki durų.
– Dievas su jumis, – atsisveikindama tarė Roza Logener.
