Anna Johannsen kviečia skaitytojus į Šiaurės jūroje esančias Fryzų salas.
Vienoje jų – Šiaurės Fryzų saloje Amrume – užaugusi vyriausioji komisarė Lena Lorencen net neįtaria, kad iš pažiūros lengva byla privers ją sugrįžti atgal į gimtinę ir kitomis akimis pažvelgti į tai, ką manė visiems laikams palikusi, kai prieš keturiolika metų po barnio su tėvu trinktelėjo namų durimis ir išvyko.
„Lavonas paplūdimio krėsle“ – pirmojo serijos apie vyriausiąją komisarę Leną Lorencen romano – byla susijusi su Amrumo paplūdimyje randamu negyvu vaikų namų direktoriumi. Vietinė policija mano, kad jį ištiko natūrali mirtis, bet Kriminalinės policijos biuras turi kitą nuomonę ir pareikalauja pradėti tyrimą.
Tada Lenai atrodė, kad su sudėtingomis bylomis gali atsisveikinti visam laikui.
Kriminalinės policijos biuro direktorius Varnkė šią bylą tirti paskiria būtent Lenai. Tai ypač nustebina komisarę Lorencen – juk vos prieš porą mėnesių dėl savavališkų tyrimų direktorius pašalino ją iš specialiosios komisijos ir pareikalavo perkelti į žemesnes pareigas. Tada Lenai atrodė, kad su sudėtingomis bylomis gali atsisveikinti visam laikui.
Atvykusi į Amrumą jau pačią pirmą dieną ji sutinka Erką – pirmąją didžiąją meilę, kurios skonį manė seniausiai pamiršusi.
Byla pasirodo sudėtinga. Įtarimai krinta ne vien ant tiesiogiai su vaikų namų direktoriumi bendravusių žmonių. Į dienos šviesą iškyla ir paslaptingi ryšiai. Netrukus Lenai ima aiškėti, kodėl į Amrumą viršininkas pasiuntė būtent ją.
Į dienos šviesą iškyla ir paslaptingi ryšiai.
Pamažu tarsi siūlų kamuolį vyniodama tiriamą bylą Lena suvokia, kiek daug jai reiškia gimtoji sala, kurią apimta įsiūčio paliko. Kodėl neįmanoma trinktelėjus namų durimis už jų palikti vaikystės ir jaunystės prisiminimų? Kodėl sugrįžus ten, kur užaugai, jau po pirmųjų dienų ima atrodyti, kad niekur iš čia net nebuvai išvykęs? Ir kodėl pirmoji meilė vadinama didžiąja?
Anna Johannsen nuo vaikystės gyvena Šiaurės Fryzijoje. Jai patinka regiono kraštovaizdis ir žmonės, o ypač – Šiaurės Fryzų salos, kuriose ir vyksta detektyvinių romanų serijos „Salų komisarė“ veiksmas.
Kviečiame skaityti knygos ištrauką.
Dešimt
Prieš dešimtą Lena grįžo į svečių namus. Po trečios taurės martinio Erkas ėmė pasakoti apie pastaruosius metus Amrume. Jis vertėsi ne tik poilsio namelių priežiūra, bet ir banglenčių sporto pamokomis pradedantiesiems ir pažengusiesiems. Prieš dvejus metus Norddorfe nusipirko seną namą ir jį iš pagrindų atnaujino. Daugumą darbų žiemos mėnesiais atliko pats, o dabar, anot jo, išlindo iš statybų aikštelės. Kai atsisveikindamas Erkas apkabino, jai akimirką pristigo kvapo. Tik po ištisos amžinybės juodu atsiplėšė kits nuo kito.
Lena įsijungė nešiojamąjį kompiuterį ir patikrino elektroninį paštą. Johanas atsiuntė santrauką, buvo laiškas ir iš Kriminalinės policijos biuro direktoriaus Varnkės. Atidariusi viršininko laišką Lena nustebo išvydusi priedus – čia buvo ne tik nutartis, leidžianti apklausti finansų skyrių, bet ir Valterio Reimerso asmens bylos kopija.
– Greitai apsisuko, – sumurmėjo ji.
Dar labiau Leną stebino, kad jis taip greitai gavo asmens bylą.
Kad gautų nutartį apklausti finansų skyrių, Varnkė dar tą patį vakarą turėjo rasti teisėją. Dar labiau Leną stebino, kad jis taip greitai gavo asmens bylą.
Atidariusi failą permetė akimis Reimerso gyvenimo aprašymą. Enas Eiltsas neapsiriko: Reimersas vienuolika metų tarnavo Šlėzvige, o paskui pasiprašė perkeliamas į Amrumą. Prieš tai dirbo Hamburge ir ten buvo pažemintas vienu laipsniu. Priežastis buvo suformuluota aptakiai, bet Lena tarėsi išskaitanti, kad jis palaikė per daug glaudžius santykius su nusikaltėlių pasauliu arba perdavė slaptą policijos informaciją tretiesiems asmenims, o tai galų gale reiškė vieną ir tą patį.
Lena čiupo mobilųjį ir surinko Leono numerį.
Vidaus tyrimų skyriaus patikrinimas baigėsi siūlymu pažeminti laipsnį. Lena spėjo, kad Reimersą palaikė jo viršininkas. Ji pasižymėjo policijos skyriaus pavadinimą. Į oficialų paklausimą bus atsakyta tik po kelių savaičių, jei apskritai bus. Lena čiupo mobilųjį ir surinko Leono numerį.
– Klausau?
– Sveikas, Leonai. Man reikia vienos Vidaus tyrimų skyriaus ataskaitos.
Per telefoną ataidėjo sausas Leono juokas.
– Turiu įsilaužti pas jus? Kaip juokinga!
– Hamburgo policija. Kol iš jų ką nors gausiu, praeis keleri metai.
Lena padiktavo jam Reimerso duomenis ir trumpai paaiškino, koks čia reikalas.
– Man prireiks ne vienos valandos. O galiausiai paaiškės, kad tos sušiktos ataskaitos jie net nesuskaitmenino.
– Neįeisi?
– Įeiti – ne problema. Problema – išlikti nepastebėtam.
– Ir?
– Po velnių, Lena. Tavo kreditas pamažu išseko. Vien todėl, kad padėjai man sausam išlipti iš balos...
– Jei gerai atsimenu, už grotų būtum tupėjęs ne vienus metus.
Lena tylėjo.
– Puikiai žinai, kad to šūdo primalė mano prakeiktas partneris ir viską norėjo suversti man.
– Taip ar ne?
– Policija. O kas toliau? FTB? Pentagonas?
Lena tylėjo.
– Pamėginsiu, – galiausiai nusileido Leonas. – Bet tai užtruks. Mažiausiai šią naktį. Iš pradžių turiu... nesvarbu. Tavęs tai vis tiek nedomina.
– Ačiū, Leonai, – padėkojo Lena, bet jis jau buvo baigęs pokalbį.
Tikriausiai Leonas netrukus paprašys kažkaip atsilyginti arba atsisakys padėti.
Lena atsiduso. Leonas teisus. Per pastaruosius dvejus metus ji nuolat prašė jo paslaugų, nieko neduodama mainais. Tikriausiai Leonas netrukus paprašys kažkaip atsilyginti arba atsisakys padėti.
Ji vėl susitelkė į asmens bylą. Regis, kolega Reimersas ir Šlėzvige turėjo ne vien draugų. Viena kolegė pasiskundė, kad jis storžieviškai kalbėjęs su pavaldine moterimi. Jam teko pasiaiškinti žodžiu, jis žadėjo pasitaisyti. Lena parašė žinutę Enui Eiltsui, patvirtindama, kad Reimersas dirbo Šlėzvige. Jei pasiseks, Enas ras ką nors, kas žinos daugiau, nei parašyta asmens byloje.
Tačiau palyginus su Heino Boleno darbovietėmis paaiškėjo, kad jie niekada nebuvo kartu vienoje prieglaudoje.
Tolesnis Valterio Reimerso gyvenimo aprašymas neleido daryti jokių išvadų. Lena uždarė laišką ir atidarė Johano ataskaitą. Dar sykį permetusi akimis faktus susitelkė į tuos vaikų namus, kuriuose vaikystėje buvo apgyvendinta Izabelė Miuler. Tačiau palyginus su Heino Boleno darbovietėmis paaiškėjo, kad jie niekada nebuvo kartu vienoje prieglaudoje. Lena užsibrėžė vėl apklausti socialinę pedagogę, kai tik turės daugiau informacijos apie jos brolio mirtį.
Galiausiai ji paspaudė Leono atsiųstą nuorodą. Čia buvo pridėta daugiau kaip tūkstantis Heino Boleno elektroninių laiškų, gautų ir siųstų per pastaruosius dvylika mėnesių. Sudejavusi ėmė studijuoti kelios savaitės prieš mirtį vykusį susirašinėjimą. Vaikų namų direktorius bendravo su atsakingomis jaunimo reikalų tarnybomis, su namą remontavusiais meistrais, su mokesčių konsultantu ir dar keliais asmenimis, vienaip ar kitaip susijusiais su jo vadovaujama įstaiga. Peržiūrėjusi kelių šimtų laiškų temas Lena nerado, už ko užsikabinti.
Sudejavusi ėmė studijuoti kelios savaitės prieš mirtį vykusį susirašinėjimą.
Paskui dar atidarė aplanką su elektroniniais laiškais, kuriuos Leonas aptiko šiukšliadėžėje. Be penkių nereikšmingų žinučių, rado trumpą laiškelį nuo kažkokio Herberto Bergendorfo. Penkios dienos iki Heino Boleno mirties jis rašė: „Turime skubiai pasimatyti!“ Lena pasiėmė iš Sabinės Bolen gautą pažįstamų sąrašą. Tokios pavardės jame nebuvo. Į laišką Heinas Bolenas neatsakė. Lena prisijungė prie policijos duomenų registro ir paieškojo Herberto Bergendorfo. Rado adresą Hamburge ir adresą Amrume. Abu užsirašė...
