Taip pat jau 1919 m. A.Vienuolis-Žukauskas, pasiremdamas frontuose sukauptais įspūdžiais, ėmė skelbti periodinėje spaudoje apsakymus su prierašu „Iš karo korespondento knygelės“, matyt, galvodamas apie didesnės apimties nepriklausomybės kovoms skirtą kūrinį. Dabar tik galima spėlioti, kas tai būtų buvęs – apsakymų rinkinys ar romanas, nes 1940-jų okupacija privertė visa tai užmiršti, o šis rašytojo kūrybos epizodas buvo nutylimas kelis dešimtmečius ir dabar mažai kam težinomas.
Prisidėdama prie Lietuvos nepriklausomybės kovų šimtmečio paminėjimo leidykla „Bonus animus“ išleidžia A.Vienuolio-Žukausko karo reportažų ir apsakymų rinkinį „Iš karo korespondento užrašų“
Kviečiame perskaityti 1919 m. rugsėjį dienraštyje „Lietuvą“ spausdintą reportažą iš fronto su bolševikais.
Pranešimai iš fronto
(nuo mūsų karo korespondento)
Nūnai, rugpjūčio 29 d., per Panevėžį ir Abelius pasiekiau Zarasus.
Kelionėj užtrukau dėlto, kad nakčia tarp Jonavos ir Kėdainių, kur daug susispietė dvarų dvarelių, keliose vietose buvo nupjauti telegrafo stulpai, sutraukytos vielės ir užgrėzdotas kelias, o tarp Kupiškio ir Rokiškio vienoj vietoj išardyti bėgiai. Matyt, darbuojasi kokia organizacija ir kaip sumanydama kanda. Rugpjūčio 27 d. per Jonavą perskridęs lenkų aeroplanas.
Nuo Abelių iki Zarasų pervažiavau per keliolika didesnių ir mažesnių sodžių, Rozalinavos ir Šapelių laukai granatais išrausti, yra keletas apardytų trobų. Suviekai visai sudeginti. Žmonės dar nesuskubo atsigauti nuo bolševikų jungo. Nežiūrint visų bauginimų ir žiaurumų, vietiniai gyventojai vis dėlto nepaklausė komunistų ir nesuvežė visų rugių. Veža tik dabar, bet kai kurie jau sudygę, kasa iš žemių ir vėdina saulėje rūbus, grūdus ir kitus daiktus, visais keliais grįžta į tėviškę su savo turtu ir gyvuliais pabėgėliai, tačiau sugrįžę randa tik tuščius namus. Daugely vietų mačiau bolševikų pašarui nupjautų vasarojų, nukastų bulbių, išraškytų sodų ir t. t. Žmonės neatsidžiaugia sulaukę išvaduotojų... Toliese į Dinabarką1 griaudžia armotos.
Zarasai nuo šovinių beveik nenukentėjo, tačiau atrodo visai apmirę. Didesnė dalis miestelio namų be langų, be durų ir visai tušti. Krautuvėlėse jokių prekių, jokio maisto. Žmonės išvargę, sublogę. Mūsų komendantūrą nuo ryto iki vakaro turi apstoję žmonių minios: tai prašo leidimų keliauti į Lietuvos gilumą duonos pirktų ir atsigautų; be to, dar mūsų komendantas turi išžiūrėti daug prašymų, skundų ir nagrinėti bolševikų padarytų skriaudų. Gavę leidimą, žmonės traukia iš šio nuskurdusio krašto...
Lietuvių sulaukę džiaugiasi visi šio krašto piliečiai, tačiau atvaduoti dvarininkai iš Zarasų miesto, endekai2, jau suskubo susisiekti su Lietuvos dvarininkais ir pradėjo prieš lietuvius varyt agitaciją. Kaip antai, rugpjūčio 20 d. apylinkės dvarų poneliai ir Zarasų miesto endekai įteikė mūsų komendantui lenkų kalba parašytą kaip ir memorialą, kuriame buvo nurodyta, kad Zarasuose susidariusi iš 12 žmonių (tarp kurių nė vieno lietuvio) miesto taryba ir kad ji pradėsianti darbuotis. Komendantas jų „memorialo“ nepriėmė ir pareiškė, kad visi su Lietuvos valdžia susisiekimai turi būti rašomi valstybės kalba, lietuviškai, be to, dar už tai, kad jie padarė rinkimus be vietinės valdžios žinios ir leidimo, aprėžė jų teises.
Fronte bolševikai, sutraukę savo paskutines pajėgas, spiriasi iš paskutiniosios, tačiau mūsų narsieji karžygiai žygiuoja tolyn ir jau šaudo Dvinską. Bolševikai savo artileriją persikėlė į aną pusę Dauguvos.
Mūsų pėdomis vejasi lenkai ir siūlosi padėti imti Dvinską. Mūsiškiai paėmė Turmontą ir perėjo gelžkelį, tuojau atvyko į Turmontą ir lenkai, bet mūsų kareiviai leido jiems tik pernakvoti. Gautomis žiniomis lenkai nori užbėgti mums už akių, sutrumpinę savo frontą gan gausingomis jėgomis, paima mūsų artilerijos apšaudytas vietas ir, pridengę nuo bolševikų savo sparną ežerais, skverbiasi pro mūsų dešinįjį sparną.
Mūsų artilerija sunaikino vieną bolševikų šarvuotą automobilį.
Paskutinėse kovose yra vėl daug pasižymėjusių karininkų ir kareivių. Narsiai darbuojasi Marijampolės batalionas3. Pozicijose teko gėrėtis Joniškėlio batalionu ir jo vadas karininkas I.4 bei kiti karininkai ir kareiviai sudaro vieną draugę, gyvena vienu ūpu ir viena dvasia. Į kovą jie eina „Dobilėlį“ dainuodami. Granatos ir šrapneliai galėtų suardyti jų geležines eiles, tačiau jų dvasios joks priešininkas neįveiks.
Rugpjūčio 28 d. Utenoj per turgų vietinių inteligentų sumanymu buvo padaryta rinkliava Pirmosios lauko ligoninės sužeistiesiems.
Iš pradžių apskričio viršininko pagelbininkas, pilietis Bražėnas5, pasakė jausmingą kalbą, paaiškino valstiečiams Lietuvos atvadavimo iš bolševikų jungo svarbumą, trumpai apibrėžė dabartinę valstybės padėtį ir atsikreipė į valstiečius nepasigailėti keleto skatikų sužeistiesiems Tėvynės apgynėjams tabakui...
Šitas vietinių inteligentų sumanymas tarytum gaivinte atgaivino valstiečius, pakėlė jų dvasią ir nebe skatikai, bet rubliai pasipylė sužeistųjų karžygių naudai. Nešė ir seni, ir maži, ir turtingi, ir neturtingi, ir žydai. Kas neturėjo su savim pinigų, skolino iš kaimyno ar pažįstamo. Kiti, sužinoję vėliau, iš namų atnešė į ligoninę savo auką.
Nors rinkimuose dalyvavo tik keturios poros, tačiau surinko per 2 900 auksinų. Kiti dar ir dabar tebeneša savo aukas.
Toji žmonių užuojauta ne tik sukėlė ūpo žaizdotiems vaitojantiems Tėvynės gynėjams, bet pasiekusi kasimus dvigubai pridėjo drąsos ir sveikiems karžygiams. Žinodami, kaip jų sužeistaisiais draugais rūpinasi piliečiai, jie dar narsiau gins savo Tėvynę nuo plėšikų. Pasak daktaro Marcinkaus žodžių, tą pačią dieną išsirašę iš ligoninės į frontą 11 dar ne visai nuo žaizdų pagijusių kariškių. Kiti ir prašosi išrašyt, ir veržiasi į lenkų arba į bolševikų frontą.
Uteniškių pavyzdį reiktų pasekti ir kitų miestelių, sodžių piliečiams. Surinktas aukas galima siųst arba stačiai į ligonines, arba per laikraščių redakcijas. Tabako neturi ne tik ligoninėse, bet ir fronte. O fronto kareiviui didžiausia dovana – tai tabako žiupsnelis. Nepradžiugintum jo taip apdovanojęs auksu, kaip pralinksmini dviem papirosais. Neturėdami ko rūkyt, jie suka į popierį visokių žolelių ir rūko. Turint ko rūkyt, jiems ne tokios ilgos ir nuobodžios bus apkasuose naktys. Atminkite, Lietuvos piliečiai, kad dar ne vienas priešas kėsinsis ant Jūsų turto ir laisvės, atminkit, kiek daug prievarta iš Jūsų ėmė saviesiems kareiviams Jūsų vergėjai okupantai vokiečiai, kiek plėšė bolševikai ir kaip mažai Jūs dabar teduodate savo apgynėjams – savo sūnums. Visi Jūs esate jiems daug daug skolingi! Taigi nepasigailėkite, piliečiai, vieno kito muštinio savo dobiliukams bent tabakui.
Nuo kalnų aiškiai, kaip paveikslas, matyti Dinabarkas, taip pat Grivka6, tiltas per Dauguvą ir už Dauguvos iki pat miesto dideli tušti plotai. Mūsiškiai taip arti priėjo prie miesto, jog arčiau jau nebegalima prieiti: tik reikia jau keltis per upę ir laužtis į miestą. Šiapus Dauguvos komunistai smarkiai dar laikosi Grivkoje, iš ten apipila mūsų kaimus smarkiausia ugnimi ir eina į ataką.
Tuo tarpu Grivka atrodo kaip išmirusi, o Dinabarkas virte verda: matyti iš visur rūkstą dūmai, žvygauja garvežimiai ir kitąkart girdėt, kaip miesto gatvėmis ratai tarškia.
Dieną daugiausia darbuojasi tik artilerija, o naktimis tiesiog ir baisus, ir kartu neapsakomai gražus reginys: iš trijų pusių, toliese ir arti, žaibuoja, griaudžia armotos, viršuj miesto ir pozicijų žybsi liepsna sprogstančių šrapnelių, kyla į dangų dulkių, dūmų, smėlio ir prasideda pragaro koncertas šautuvų, kulkosvydžių ir bombasvydžių. O tarp rugpjūčio 2 ir 3 d., naktį, kovos metu šiaurėje buvo matyti labai aiški ir nepaprastai graži šiaurės pašvaistė.
Komunistai eina į ataką ir vienas paskui kitą. Sako, kad Tarybų valdžia prižadėjusi kiekvieną jų apdovanoti po 1 000 rublių, jei nuvys nuo Dauguvos, užtat jau trečią naktį, kaip jie daro mums baisiausias atakas, bet mūsų didieji karžygiai visas atmuša ir tik vieną kartą dviem valandoms buvo pasitraukę iš Kalkūnų, bet tuojau susigriebę vėl subrukė komunistų gaujas į Grivką.
Mūsų narsūs ir sumanūs vadai brangina kiekvieną Tėvynės gynėjų gyvatą ir nenori atkakliai veržtis į miestą.
Ūpo mūsų kareiviai turi, nuostoliai nežymūs. Šiandieną, rugpjūčio 3-iąją, į Zarasus atkviestas karo orkestras, bus iškilmingos laidotuvės už Tėvynę paguldžiusių savo galvas karžygių. Apylinkių lietuviškųjų sodžių žmonės jau iš vakaro prigabeno gėlių, vainikų ir taip išpuošė bažnyčią, kaip moka išpuošt tik lietuviai.
Apie laidotuves parašysiu toliau.
1919 m. rugsėjo 3 d.
Lietuva. 1919 m. rugsėjo 5, 6, 10 d.
1 Daugpilis
2 Endèkai (lenk. narodowa demokracja – tautinė demokratija) – Lenkijos buržuazinė nacionalistų politinė grupuotė (susidarė XIX a. pab.). (red.)
3 Bataliono istorija prasideda nuo 1918 m. gruodžio 5 d., kai buvo išleistas įsakymas suformuoti Antrąjį pėstininkų pulką. Jo batalionas, dalyvavęs pirmuosiuose Lietuvos armijos mūšiuose su Raudonąją armiją 1919 m. pradžioje, birželį buvo pavadintas Atskiruoju Marijampolės batalionu. Vėliau jis tapo Šeštuoju pėstininkų pulku, 1920 m. lapkričio 20 d. jam suteiktas Šeštojo Pilėnų kunigaikščio Margirio pulko vardas.
4 Joniškėlio mirties batalionas susikūrė kaip apsaugos būriai Raudonosios armijos užimtoje Šiaurės Lietuvoje 1918 m. pabaigoje. Prasidėjus Lietuvos armijos puolimui, 1919 m. kovo 22 d. partizanais pasivadinę apsaugos būrių nariai iš pradžių Joniškėlyje, paskui ir kitur, ėmė veikti viešai, kaudamiesi su Raudonosios armijos daliniais. Balandį partizanai (apie 1 500) kaudamiesi 60–70 km fronte sustabdė Raudonosios armijos puolimą. Tą patį mėnesį partizanai buvo sujungti į Joniškėlio partizanų mirties batalioną (keturios kuopos), gegužės 20 d. jis pripažintas kariniu daliniu, pavadintas Atskiruoju partizanų batalionu, rugpjūtį pertvarkytas į Joniškėlio pėstininkų batalioną (apie 500 žmonių), dalyvavo Zarasų operacijoje, vadovaujamas karininko Aleksandro Jakaičio. Gruodžio 10 d. batalionas pertvarkytas į Devintąjį pėstininkų pulką.
5 Konstantinas Bražėnas (1894 m. liepos 25 d., Vazgelių k., Utenos vlsč. – 1933 m. sausio 6 d., Jasionys) – visuomenės veikėjas, išlaisvinus Uteną nuo bolševikų, dirbo apskrities viršaičio padėjėju, vėliau – viršaičiu. Buvo išrinktas į Steigiamąjį Seimą pagal krikščionių demokratų sąrašą.
6 Daugpilio priemiestis.
