Autorius rašo: „Pagal vieną matą – dalyvių skaičių – Maskvos mūšis yra didžiausias Antrojo pasaulinio karo mūšis, o dėl to ir pats didžiausias mūšis per visą istoriją. Prie Maskvos kovėsi daugiau nei septyni milijonai karininkų ir kareivių per abi puses.“
1941 m. vasarą ir pirmojoje rudens pusėje Sovietų Sąjungos vakarine dalimi pergalingai persiritęs Vermachtas troško žūtbūt užimti Maskvą, tokiu būdu visiškai sutriuškinant raudonąją imperiją. Hitleris vylėsi, kad sunaikinęs „žydų bolševizmą“ jis pasieks pagrindinį gyvenimo tikslą – užtvirtins Vokiečių reicho dominavimą visoje Europoje nuo Britanijos iki Uralo kalnų. Maskvos puolimo operacija, kodiniu pavadinimu „Taifūnas“ (vok. Unternehmen Taifun), pradėta 1941 m. rugsėjo pabaigoje.
Pradžioje puolimas vyko pagal planą, tačiau kuo labiau vokiečiai artėjo prie Maskvos, tuo stipresnis ir nuožmesnis buvo pasipriešinimas. Stalino įsakymu atsitraukianti Raudonoji armija ir sovietų partizanai degino ištisus kaimus, kad nieko neliktų vokiečiams, pakrikę raudonarmiečiai raginti kovoti užtveriamųjų būrių (zagradotriadų) šūviais į nugaras. Galiausiai prasidėjus rudens bekelei, kilus tiekimo problemoms, o paskui užgriuvus šalčiams ir spaudžiant neišsemiamiems Raudonosios armijos rezervams vokiečiai pradėjo trauktis, nors Kremliaus bokštai buvo beveik pasiekiami ranka. Į kautynes dėl Maskvos Kremlius metė ne tik reguliariosios armijos dainius, bet ir menkai parengtus civilius, net kalinius, turinčius „krauju išpirkti kaltę prieš tėvynę“. Ginant Maskvą žuvo beveik milijonas SSRS karių, nekalbant apie civiles aukas. Vokiečių – keliskart mažiau. Ši keista statistika, kai gynėjų žūva daugiau nei puolančiųjų, iškalbingai liudija atsainų Stalino požiūrį į „patrankų mėsą“.
Tačiau Braithwaite‘o knyga – ne vien apie kovos veiksmus. Pirmiausia joje aprašomas gyvenimas pačioje Maskvoje tomis lemtingomis dienomis. Vokiečių rengiami sovietų sostinės bombardavimai, gynybos užtvarų rentimas priemiesčiuose ir SSRS sostinės gatvėse, menkai parengtų gyventojų mobilizacija. Nors Stalino represinės struktūros uoliai gaudė visus, bent kiek suabejojusius pergale ir „panikos skleidėjus“, rimtai svarstyta ir Maskvos palikimo galimybė.
Mieste pradėti minuoti svarbūs objektai, kurie vokiečiams įsiveržus turėjo būti susprogdinti, deginti svarbūs dokumentai ir archyvai, ruoštas valstybinių įstaigų evakavimas, priešo užimtame mieste turintys veikti diversantų būriai. Balzamuota „didžiojo revoliucijos vado“ Lenino mumija iš mauzoliejaus Raudonojoje aikštėje išgabenta į Tiumenę dar liepą, kad nebūtų sunaikinta aviacinių bombų, ar dar baisiau – nepatektų į vokiečių rankas. Visus šiuos mieste vykusius procesus autorius vaizdingai perteikia remdamasis atskirų žmonių prisiminimais, kitais liudijimais.
Lietuviškai taip pat yra išleista R.Braithwaite‘o knyga „Afgancai. Sovietai Afganistane 1979–1989 m.“, pasakojanti apie SSRS intervenciją į Afganistaną ir pragaištingas šio karo pasekmes. Britų rašytojas, diplomatas, Birmingamo universiteto profesorius R. Braithwaite‘as daugelį metų tyrinėjo Sovietų Sąjungoje ir Rusijoje vykusius istorinius bei vykstančius politinius procesus.
Iš anglų kalbos knygą vertė Ovidijus Stokys
Kviečiame skaityti knygos ištrauką.
Vokiečiams artinantis prie Maskvos, Stalinas įsakė sistemingai naikinti kaimus okupuotose teritorijose, kad vokiečių kareiviai ten nerastų prieglobsčio. Žukovas įsakė išvaryti gyventojus iš 5, o vėliau ir iš 24 kilometrų pločio ruožų už fronto linijos. Šie įsakymai buvo griežtai vykdomi. Lapkričio 25 d. 5-oji armija pranešė pavertusi gaisravietėmis ar sunaikinusi artilerijos ugnimi 53 kaimus. 53-iosios kavalerijos divizijos komisaras atsiprašė savo viršininko 16-osios armijos vadavietėje už „nereikalingą ir kenksmingą liberalizmą“, su kuriuo jo kariai ligi tolei vykdė jiems pavestas užduotis, ir pažadėjo ateityje stengtis labiau. Iš tikrųjų Rusijos kaimo žmonės kentėjo labiau nei vokiečių kareiviai, kurie juos tiesiog išvarė iš namų ir šie liko stovėti tušti.
Majoras Žuravliovas, Maskvos NKVD vadovas, įkūrė dvi mokyklas diversantams ir partizanams: vieną – buvusiuose poilsio namuose į pietus nuo Maskvos, o kitą – netoli Stalino užmiesčio vasarnamio vakariniame miesto pakraštyje. Maskvos komjaunimo vadovas Šelepinas kreipėsi į grupę jaunų savanorių itin atvirai: „Puiku, kad pasišovėte kovoti vokiečių užnugaryje, tačiau visiškai įmanoma, kad dauguma jūsų žus. Fašistai su partizanais elgiasi labai žiauriai. Jei kas nors iš jūsų mano, kad kankinami galite palūžti, tiesiog pasisakykite. Niekas jūsų nekaltins. Fašistus galėsite mušti ir reguliariosios kariuomenės gretose.“ Niekas nepasitraukė, nors keli kursantai buvo atmesti dėl medicininių priežasčių. Iš viso buvo atrinkta apie du tūkstančius žmonių. Juos paskirstė po grupes kino teatre „Koliziejus“ (dabar teatras „Sovremenik“) ir, susodinę į sunkvežimius, išvežė į Kuncevą.
Tarp pirmųjų kursantų Kunceve buvo ir Zoja Kosmodemjanskaja, aštuoniolikmetė paskutinės klasės moksleivė. Po penkias dienas trukusių sprogdinimo, šaulių ginklų naudojimo ir neginkluotosios kovos mokymų ją priskyrė partizanų žvalgybos būriui Nr. 9903. Lapkričio pradžioje ji kirto frontą vykdydama savo pirmąją užduotį dvylikos žmonių grupėje, turėdama padegamosios medžiagos, pistoletą, maisto ir priklausantį šimto gramų per dieną degtinės davinį. Grupė papuolė į vokiečių patrulio surengtą pasalą. Kai kurie jos nariai žuvo, kiti pabėgo. Dar kiti, įskaitant ir Zoją, įvykdė jiems patikėtas užduotis ir saugiai grįžo į bazę.
Lapkričio 21 d. kelios dalinio Nr. 9903 grupės dar kartą kirto fronto liniją, kad įvykdytų įsakymą sudeginti dešimt kaimų. Zojos grupėje, be jos pačios, buvo Borisas Krainovas ir Vasilijus Klubkovas. Jų tikslas buvo Petriščevo kaimas maždaug už 80 kilometrų nuo Možaisko. Zoja turėjo padegti pastatus pietiniame kaimo gale, Klubkovas – šiauriniame, o Krainovas – viduryje.
Šio įvykio smulkmenos iki šiol nenustatytos. Krainovas sėkmingai padegė savo taikinius ir atsitraukė į sutartą susitikimo vietą. Zoja taip pat padegė savo taikinius, tris gyvenamuosius namus ir arklides: ugnyje žuvo dvidešimt arklių ir daug įrangos. Tačiau kai ji skubėjo miško link, ją sulaikė vokiečių patrulis. Klubkovas nieko nepadegė. Jį taip pat sugavo. Tai įvyko lapkričio 28 d. Zoja buvo tardoma vienoje išlikusių trobų. Ji neigė dalyvavusi padegimo išpuolyje. Tada jai buvo surengta akistata su Klubkovu, kuris prisipažino priklausęs diversantų grupei, išdavė ir Zoją, ir Krainovą. Zoją išrengė ir mušė taip žiauriai, kad du ten buvę vokiečių kareiviai pasibjaurėję išėjo iš kambario. Nepaisant Klubkovo parodymų, Zoja atsisakė pasakyti savo tikrąjį vardą ir išduoti smulkmenas apie jai patikėtą užduotį ir pasirengimą. Vėliau tą patį vakarą Solina ir Smirnova, dvi kaimo moterys, kurių namai sudegė, atėjo ir iš jos išsityčiojo. Viena iš jų išvertė ant jos dubenį paplavų.
Kitą rytą ją nuvedė į kaimo centrą, kur šalia kryžkelės buvo pastatytos kartuvės. Vokiečiai jai ant kaklo pakabino plakatą su užrašu „Padegėjas“ rusų ir vokiečių kalbomis. Stebėti ir fotografuoti įvykio susirinko per šimtą vokiečių kareivių. Kaimo gyventojams buvo įsakyta taip pat susirinkti, nors kai kuriems pavyko to išvengti. Vėliau liudininkai pasakojo, kad prieš mirdama Zoja kreipėsi į susirinkusius vokiečius sakydama, kad jie geriau būtų pasidavę, kai dar turėjo progą: „Visų mūsų neiškarsite!“ Jos kūnas iškybojo kartuvėse dar šešias savaites, kol galiausiai atsitraukiančių vokiečių įsakymu ji buvo palaidota prieš pat kaimo išlaisvinimą sausio 12 d.
Zoja kaimiečiams buvo žinoma išgalvotu Tanios vardu, kuriuo ji per tardymą prisistatė vokiečiams. Kaip tik sausio pabaigoje Pravdoje išspausdintame straipsnyje apie jos likimą ji ir buvo vadinama šiuo vardu. Kelios moterys tvirtino, kad laikraštyje aprašyta Tania – jų dukra: karo didvyrių motinos galėjo tikėtis ne tik šlovės, bet ir finansinės paramos. Į Petriščevą pasiuntė komisiją, kad ištirtų šį reikalą. Netrukus pasirodė du liudininkai. Vienas jų buvo Borisas Krainovas, kuris patvirtino, kad Zoja iš tiesų buvo Petriščeve, tačiau jai nepavyko pasiekti susitikimo vietos. Kitas – Vasilijus Klubkovas.
Jis prisipažino, kad grasindami mirtimi vokiečiai įtikino jį dirbti jiems. Jie parengė jį ir kitus rusus šnipų mokykloje Smolenske. Po to jie išsiuntė jį atgal į Maskvą, kad ten surinktų žinių apie partizanų rengimo mokyklą Kunceve. NKVD netrukus jį sučiupo. Jie ilgai jį tardė, o 1942 m. balandžio 16 d. sušaudė. Smirnovą ir Soliną sušaudė kiek vėliau tais pačiais metais. Komisijos pasitenkinimui, Zojos kūną atpažino jos motina ir brolis Saša, kuris vėliau žuvo tankų mūšyje. Zojai buvo suteiktas Sovietų Sąjungos didvyrio vardas: pirma moteris, kuri buvo taip pagerbta kare. Jos mirties aplinkybės buvo papildytos pikantiška detale, neva jos ištartais paskutiniais žodžiais: „Mirtis vokiečių okupantams! Tegyvuoja socialistinė Tėvynė! Tegyvuoja draugas Stalinas!“ Ji iš karto tapo vienu pačių ryškiausių šalies heroizmo simbolių. Teigiama, kad kareiviai nešėsi jos portretą į mūšį dėl Berlyno. Ją perlaidojo Novodevičės kapinėse. Ištisos sovietų moksleivių kartos buvo auklėjamos puoselėti jos atminimą. Apie Klubkovo išdavystę, taip pat Smirnovos ir Solinos likimas buvo oficialiai nutylimi, kad nesugriūtų visuotinio pasipriešinimo įsibrovėliui mitas.
Žymiai vėliau, kai Sovietų Sąjunga ėmė irti, tapo madinga demaskuoti mitus, kurie padėjo jai gyvuoti. Į karo meto heroizmo istorijas nusitaikė revizionistai. Antisovietiškai nusiteikę politikai ir naujoji istorijos komentatorių karta nurodo, kad daugybė kitų jaunų vyrų ir moterų žuvo taip pat narsiai kaip ir Zoja. Maša Bruskina, septyniolikmetė žydų tautybės medicinos sesuo, buvo pakarta 1941 m. rugsėjį Minske už tai, kad padėjo sužeistiems sovietų karininkams pabėgti pas partizanus. Galimas daiktas, ji buvo pirmoji taip kentėjusi moteris, tačiau nebuvo apdovanota po mirties. Kad ir kaip būtų, Zoja ir Krainovas vokiečiams pakenkė mažai. Skeptikai suabejojo Zojos psichikos stabilumu ir tvirtino, kad jokių partizanų Petriščeve niekada ir nebuvo: visa ši istorija tebuvo sovietų propaganda. Suabejota ir Klubkovo išdavyste: greičiausiai viską sufabrikavo jį tardę NKVD pareigūnai. Pradėjo sklandyti istorija, kad pakartoji mergina buvo visai ne Zoja, o jauna moteris Lilija Azolina. Buvo kalbama, kad Zoja buvo išvežta į koncentracijos stovyklą, išgyveno karą ir sugrįžo į Maskvą, kur jos išsižadėjo motina. 1991 m. gruodį teismo medicinos eksperto buvo paprašyta palyginti ne itin aiškią Zojos nuotrauką su Lilijos ir negyvos merginos nuotraukomis. Jis paskelbė, kad nukankinta didvyrė iš tiesų buvo Zoja. Tačiau iš visos šios sumaišties ir gandų jūros iškyla vienas neabejotinas dalykas. Į vokiečių rankas pakliuvusi jauna mergina mirė drąsiai, nors galbūt ir beprasmiškai; egzistuoja labai didelė tikimybė, jog tai buvo Zoja Kosmodemjanskaja. OMSBON specialiųjų pajėgų karys, užbaigęs savo karjerą kaip KGB generolas, taip apibendrino šią istoriją: „Zoja Kosmodemjanskaja buvo drąsi mergina, tačiau jos žygdarbis neturėjo jokios karinės vertės. Jos, kaip ir daugelio to metų jaunuolių, gyvybė buvo paaukota bergždžiai.“
1943 m., kai kare pagaliau įvyko lūžis, Zojos gyvenimą ir mirtį režisierius Levas Arnštamas perkėlė į kino filmą. Filme „Zoja“ jis pasakoja apie merginos paskutines dienas pakenčiamai tiksliai, nors ir su atleistinu herojiško perdėjimo atspalviu. Tačiau jo versija apie jos ankstyvąją vaikystę, virsmą jausminga ir atsidavusia komjaunuole, siekį atlikti žygdarbį iš esmės yra mitas. Vis dėlto „Zoja“ – kažkas daugiau nei vien karo meto propagandinis kūrinys. Kaip meno kūrinys jis pranoksta vidutinį filmą. Jame neminimas Stalinas, išskyrus pagrindinei herojai oficialiai priskiriamus paskutinius žodžius, kuriuos ji ištaria filmo pabaigoje. Tai malonus kontrastas kino epams, sukurtiems paskutiniais Stalino gyvenimo metais, kaip antai „Berlyno žlugimas“, „Aukso žvaigždės kavalierius“ ir „Jaunoji gvardija“. Šie filmai nestokoja tam tikro liguisto žavesio. Tačiau juose išpūstas ir netikras patriotizmas, pataikūniškas vado šlovinimas, kvapą gniaužiantis istorinės tiesos išniekinimas verčia jaustis taip, tarsi prisilietei prie kažko glitaus.
